Preamble: 1

(1)

vidaus rinkos susiskaidymas kenkia konkurencingumui, augimui ir darbo vietų kūrimui Sąjungoje. Kad vidaus rinka veiktų tinkamai, būtina pašalinti integruotos elektroninių mokėjimų rinkos, kurioje nebūtų skirtumų tarp nacionalinių ir tarptautinių mokėjimų, tinkamo veikimo ir sukūrimo tiesiogines ir netiesiogines kliūtis;

(2)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2007/64/EB (4) numatytas teisinis pagrindas sukurti visos Sąjungos mokėjimo paslaugų vidaus rinką – ja gerokai palengvinta mokėjimo paslaugų teikėjų veikla, sukuriant vienodas mokėjimo paslaugų teikimo taisykles;

(3)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 924/2009 (5) nustatytas principas, kad vartotojų mokami mokesčiai už tarptautinius mokėjimus eurais būtų tokie patys kaip už atitinkamus mokėjimus valstybėje narėje, įskaitant kortele grindžiamas mokėjimo operacijas, kurioms taikomas šis reglamentas;

(4)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 260/2012 (6) nustatytos kredito pervedimų ir tiesioginio debeto operacijų eurais veikimo vidaus rinkoje taisyklės, tačiau kortele grindžiamos mokėjimo operacijos nepatenka į jo taikymo sritį;

(5)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/83/ES (7) siekiama suderinti tam tikras taisykles dėl sutarčių, sudarytų tarp vartotojų ir prekybininkų, įskaitant taisykles dėl mokesčių už mokėjimo priemonių naudojimą, kurių pagrindu valstybės narės turi neleisti prekybininkams imti iš vartotojų mokesčių už konkrečių mokėjimo priemonių naudojimą, kurie viršytų dėl tokių priemonių naudojimo prekybininko patiriamas sąnaudas;

(6)

saugūs, veiksmingi, konkurencingi ir novatoriški elektroniniai mokėjimai yra būtini tam, kad vartotojai, prekybininkai ir įmonės galėtų pasinaudoti visa vidaus rinkos teikiama nauda, ir jų svarba vis didės pasauliui pereinant prie elektroninės prekybos;

(7)

kai kurios valstybės narės jau paskelbė arba rengia teisės aktus, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai reglamentuojami tarpbankiniai mokesčiai ir kurie apima tam tikrus klausimus, įskaitant įvairaus dydžio tarpbankinių mokesčių viršutines ribas, prekybininko mokesčius, reikalavimo priimti visas korteles taisyklę ir skatinimo priemones. Galiojantys administraciniai sprendimai kai kuriose valstybėse narėse gerokai skiriasi. Siekiant didesnio nuoseklumo nustatant tarpbankinių mokesčių dydžius, numatoma nacionaliniu lygmeniu įvesti naujas reguliavimo priemones, skirtas tų mokesčių dydžių ar jų skirtumų klausimams spręsti. Dėl tokių nacionalinių priemonių greičiausiai atsirastų didelių kliūčių sukurti kortelių ir kortele grindžiamų mokėjimų internetu ir mobiliuoju telefonu vidaus rinką ir taip būtų varžoma laisvė teikti paslaugas;

(8)

mokėjimo kortelės yra dažniausiai naudojama elektroninio mokėjimo priemonė mažmeninėje prekyboje. Tačiau Sąjungos mokėjimo kortelių rinkos integracija dar tikrai neužbaigta, nes daug mokėjimo sprendimų negali būti plėtojami už nacionalinės teritorijos ribų ir naujiems visos Sąjungos rinkos dalyviams neleidžiama patekti į rinką. Reikia šalinti kortelių rinkos, įskaitant kortele grindžiamų mokėjimų ir mokėjimų internetu ir mobiliuoju telefonu, kurie grindžiami kortele, srityje, veiksmingo veikimo kliūtis;

(9)

kad vidaus rinka veiktų efektyviai, reikėtų skatinti naudoti elektroninius mokėjimus, o prekybininkams ir vartotojams sudaryti palankesnes sąlygas juos naudoti. Kortelės ir kiti elektroniniai mokėjimai gali būti naudojami įvairiapusiškiau, įskaitant galimybes mokėti internetu, kad būtų pasinaudota vidaus rinkos ir elektroninės prekybos teikiamais privalumais, be to, elektroniniai mokėjimai suteikia prekybininkams potencialiai saugaus mokėjimo galimybę. Todėl kortele grindžiamų mokėjimo operacijų naudojimas vietoj mokėjimų grynaisiais pinigais galėtų būti naudingas prekybininkams ir vartotojams su sąlyga, kad mokesčiai už mokėjimo kortelių schemų naudojimą būtų ekonomiškai efektyvaus dydžio, ir kartu tai skatintų sąžiningą konkurenciją, inovacijas ir naujų dalyvių patekimą į rinką;

(10)

tarpbankiniai mokesčiai paprastai taikomi tarp korteles aptarnaujančių mokėjimo paslaugų teikėjų ir korteles išleidžiančių mokėjimo paslaugų teikėjų, priklausančių tam tikrai mokėjimo kortelių schemai. Tarpbankiniai mokesčiai sudaro pagrindinę dalį mokesčių, kuriuos aptarnaujantieji mokėjimo paslaugų teikėjai taiko prekybininkams už kiekvieną kortele grindžiamą mokėjimo operaciją. Prekybininkai savo ruožtu tas kortelės sąnaudas, kaip ir visas kitas savo sąnaudas, įtraukia į bendras prekių ir paslaugų kainas. Dėl konkurencijos tarp mokėjimo kortelių schemų siekiant įtikinti mokėjimo paslaugų teikėjus išleisti jų korteles tarpbankiniai mokesčiai rinkoje paprastai ne sumažėja, bet padidėja, priešingai įprastam drausminamajam poveikiui, kurį konkurencija turi kainoms rinkos ekonomikoje. Ne tik nuoseklus konkurencijos taisyklių taikymas tarpbankiniams mokesčiams, bet ir tokių mokesčių reglamentavimas pagerintų vidaus rinkos veikimą ir padėtų sumažinti operacijų kainas vartotojams;

(11)

esanti tarpbankinių mokesčių ir jų dydžio didelė įvairovė neleidžia atsirasti naujiems visos Sąjungos rinkos dalyviams, veikiantiems pagal verslo modelius, kuriuose taikomi mažesni tarpbankiniai mokesčiai arba jie visai netaikomi, ir tai daro žalą galimai masto ir įvairovės ekonomijai ir jos veiksmingumui. Tai turi neigiamo poveikio prekybininkams bei vartotojams ir trukdo inovacijoms. Kadangi visos Sąjungos rinkos dalyviai turėtų pasiūlyti išduodantiesiems bankams bent jau didžiausius jų tikslinėje rinkoje vyraujančius tarpbankinius mokesčius, tai taip pat lemia tolesnį rinkos susiskaidymą. Esamos nacionalinės schemos, kuriose taikomi mažesni tarpbankiniai mokesčiai arba jie visai netaikomi, taip pat gali būti priverstos pasitraukti iš rinkos dėl bankų spaudimo gauti didesnes pajamas iš tarpbankinių mokesčių. Todėl vartotojai ir prekybininkai susiduria su nedideliu mokėjimo paslaugų pasirinkimu, didesnėmis mokėjimo paslaugų kainomis ir žemesne jų kokybe, o jų galimybės pasinaudoti visos Sąjungos mokėjimo sprendimais taip pat yra ribotos. Be to, prekybininkai negali susidoroti su mokesčių skirtumais pasinaudodami kitose valstybėse narėse bankų siūlomomis kortelių priėmimo paslaugomis. Pagal specialias mokėjimo kortelių schemų taikomas taisykles reikalaujama, kad pardavimo vietos (prekybininko šalies) tarpbankinis mokestis būtų taikomas kiekvienai mokėjimo operacijai, remiantis jų teritorinių leidimų suteikimo politikos principais. Šis reikalavimas trukdo aptarnaujantiems teikėjams sėkmingai siūlyti savo paslaugas tarptautiniu mastu. Tai taip pat gali trukdyti prekybininkams sumažinti savo mokėjimo sąnaudas vartotojų naudai;

(12)

Komisijai ir nacionalinėms konkurencijos institucijoms nepavyko šios situacijos pagerinti taikant galiojančius teisės aktus;

(13)

todėl siekiant išvengti vidaus rinkos susiskaidymo ir didelių konkurencijos iškraipymų dėl skirtingų teisės aktų ir administracinių sprendimų, reikia laikantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 114 straipsnio imtis priemonių didelių ir skirtingų tarpbankinių mokesčių problemai spręsti, kad mokėjimo paslaugų teikėjai galėtų teikti savo paslaugas tarptautiniu mastu, o vartotojai ir prekybininkai galėtų naudotis tarptautinėmis paslaugomis;

(14)

šio reglamento taikymas neturėtų daryti poveikio Sąjungos ir nacionalinių konkurencijos taisyklių taikymui. Tai neturėtų trukdyti valstybėms narėms nacionalinės teisės aktais išlaikyti arba nustatyti žemesnes viršutines ribas arba priemones, kurių tikslas ar poveikis lygiavertis;

(15)

siekiant sudaryti palankesnes sąlygas sklandžiam kortele grindžiamų mokėjimų, mokėjimų internetu ir mobiliuoju telefonu, kurie grindžiami kortele, srityje vidaus rinkos veikimui, kuris būtų naudingas vartotojams ir prekybininkams, šis reglamentas turėtų būti taikomas tarptautiniam ir nacionaliniam kortelių išleidimui ir kortele grindžiamų mokėjimo operacijų aptarnavimui. Suteikus galimybę prekybininkams pasirinkti aptarnaujantįjį teikėją už savo valstybės narės ribų (tarptautinis kortelių aptarnavimas) – tam bus sudarytos palankesnės sąlygos įvedus vienodą maksimalų nacionalinių ir tarptautinių tarpbankinių mokesčių už aptarnautas operacijas dydį ir draudžiant teritorinių leidimų suteikimą, – turėtų būti įmanoma užtikrinti reikiamą teisinį aiškumą ir turėtų būti išvengta mokėjimo kortelių schemų konkurencijos iškraipymo;

(16)

dėl vienašalių įsipareigojimų, prisiimtų konkurencijos bylose, daug tarptautinių kortele grindžiamų mokėjimo operacijų Sąjungoje jau vykdomos neviršijant maksimalių tarpbankinių mokesčių. Atsižvelgiant į pagal šį reglamentą reikalaujamo mokėjimo kortelių schemų pakeitimo sunkumus bei sudėtingumą ir siekiant sudaryti sąžiningos konkurencijos sąlygas aptarnavimo paslaugų rinkoje, nuostatos dėl tarptautinių ir nacionalinių operacijų turėtų būti taikomos vienu metu ir per pagrįstą laikotarpį po to, kai įsigalioja šis reglamentas;

(17)

rinkoje yra dviejų pagrindinių rūšių kredito kortelės. Atidėto nurašymo kortelių atveju nuo kortelės turėtojo sąskaitos iš anksto sutartą konkrečią dieną, paprastai kartą per mėnesį, nurašoma visa operacijų suma, netaikant palūkanų. Kitos rūšies kredito kortelių turėtojai gali naudotis kredito paslauga ir mokėtinų sumų dalį kartu su palūkanomis arba kitomis išlaidomis padengti vėlesnę dieną nei nurodyta;

(18)

visoms debeto ir kredito kortelėmis grindžiamoms mokėjimo operacijoms turėtų būti nustatytas maksimalus tarpbankinio mokesčio dydis;

(19)

iš poveikio vertinimo matyti, kad draudimas tarpbankinius mokesčius taikyti už debeto kortelių operacijas būtų naudingas kortelių priėmimo, kortelių naudojimo ir bendrosios rinkos plėtojimo požiūriais ir teiktų daugiau naudos prekybininkams bei vartotojams nei didesnės viršutinės ribos nustatymas. Be to, būtų išvengta neigiamo poveikio, kurį didesnė viršutinė riba darytų toms nacionalinėms schemoms, kuriose tarpbankiniai mokesčiai už debeto operacijas yra labai maži arba nuliniai, plečiantis tarptautiniu mastu ar atsirandant naujiems rinkos dalyviams, dėl kurių mokesčiai padidėtų iki viršutinės ribos dydžio. Tarpbankinių mokesčių už debeto kortelių operacijas ribojimas taip pat mažina pavojų, kad tarpbankinių mokesčių modelis bus perkeltas į naujas, novatoriškas mokėjimo paslaugas, pavyzdžiui, mobiliojo telefono ir interneto sistemas;

(20)

šiame reglamente nustatytos viršutinės ribos grindžiamos ekonominėje literatūroje sukurtu vadinamuoju „prekybininko indiferentiškumo testu“, kuriuo nustatoma, kokio dydžio mokestį prekybininkas būtų nusiteikęs mokėti, jei prekybininkas palygintų sąnaudas, kai vartotojas naudoja mokėjimo kortelę, ir sąnaudas, kai mokama ne kortele (o grynaisiais pinigais) (atsižvelgiant į mokestį už paslaugą, mokamą aptarnaujantiesiems bankams, t. y. prekybininko aptarnavimo mokestį ir tarpbankinį mokestį). Taigi, taip skatinamas veiksmingų mokėjimo priemonių naudojimas, skatinant naudoti tas korteles, kurios yra naudingesnės vykdant operacijas, kartu išvengiant neproporcingų prekybininko mokesčių, dėl kurių kitiems vartotojams būtų primestos paslėptos sąnaudos. Kitu atveju gali atsirasti pernelyg dideli prekybininko mokesčiai dėl kolektyvinių tarpbankinio mokesčio susitarimų, nes bijodami netekti pajamų prekybininkai nenoriai atmeta brangias mokėjimo priemones. Patirtis parodė, kad tokie dydžiai yra proporcingi, nes nekyla klausimų dėl tarptautinių kortelių schemų ir mokėjimo paslaugų teikėjų veiklos. Jie taip pat naudingi prekybininkams bei vartotojams ir užtikrina teisinį tikrumą;

(21)

tačiau, kaip nustatyta poveikio vertinime, tam tikrose valstybėse narėse tarpbankiniai mokesčiai tapo tokie, kad vartotojai galėtų pasinaudoti veiksminga debeto kortelių rinka, nes kortelės priimamos ir naudojamos taikant mažesnius tarpbankinius mokesčius už prekybininko indiferentiškumo testu nustatytą dydį. Todėl valstybės narės gali nuspręsti nustatyti mažesnius tarpbankinius mokesčius nacionalinėms operacijoms debeto kortelėmis;

(22)

be to, siekiant užtikrinti, kad būtų nustatyti ekonomiškai efektyvaus dydžio debeto kortelių mokesčiai, atsižvelgiant į debeto kortelių nacionalinių rinkų struktūrą, turėtų būti palikta galimybė tarpbankinio mokesčio viršutines ribas išreikšti fiksuota suma. Fiksuota suma taip pat gali paskatinti naudoti kortele grindžiamus mokėjimus mažoms sumoms (mažos vertės mokėjimai). Turėtų būti įmanoma taikyti tokią fiksuotą sumą kartu su procentine norma su sąlyga, kad tokių tarpbankinių mokesčių suma neviršytų nustatyto procento visos metinės operacijų vertės nacionaliniu lygiu kiekvienoje mokėjimo kortelių schemoje. Be to, turėtų būti įmanoma nustatyti procentais išreikštą mažesnę tarpbankinio mokesčio už kiekvieną operaciją viršutinę ribą, ir įvesti fiksuotą maksimalaus mokesčio sumą, kurios negalėtų viršyti mokesčio suma, gauta operacijai pritaikius taikytiną procentinę normą;

(23)

be to, atsižvelgiant į tai, kad šiuo reglamentu tarpbankiniai mokesčiai yra derinami pirmą kartą esant labai skirtingoms debeto kortelių schemoms ir tarpbankiniams mokesčiams, būtina numatyti lanksčias galimybes nacionalinėms mokėjimo kortelių rinkoms. Todėl per pagrįstą pereinamąjį laikotarpį tiek kiek susiję su nacionalinėmis debeto kortelių operacijomis, valstybės narės turėtų galėti taikyti visoms nacionalinėms debeto kortelių operacijoms kiekvienoje mokėjimo kortelių schemoje tarpbankinį mokestį, kurio svertinis vidurkis būtų ne didesnis kaip 0,2 % visų nacionalinių debeto kortelių operacijų kiekvienoje mokėjimo kortelių schemoje metinės vidutinės operacijų vertės. Kalbant apie tarpbankinio mokesčio viršutinę ribą, apskaičiuotą remiantis metine vidutine operacijų verte vienoje mokėjimo kortelių schemoje, pakanka, kad mokėjimo paslaugų teikėjas dalyvautų mokėjimo kortelių schemoje (arba kito tipo mokėjimo paslaugų teikėjų susitarimuose), kurioje visoms nacionalinėms debeto kortelių operacijoms taikomas tarpbankinis mokestis, kurio svertinis vidurkis ne didesnis kaip 0,2 %. Šiuo atveju taip pat gali būti taikomas fiksuotas mokestis arba procentais išreikštas mokestis, arba abiejų mokesčių derinys su sąlyga, kad nebūtų viršytas svertinis maksimalios viršutinės ribos vidurkis;

(24)

siekiant nacionalinėms debeto kortelių operacijoms nustatyti atitinkamas tarpbankinio mokesčio viršutines ribas, tikslinga leisti nacionalinėms kompetentingoms institucijoms, turinčioms teisę užtikrinti atitiktį šiam reglamentui, rinkti informaciją apie visas nacionalines debeto kortelių operacijas mokėjimo kortelių schemoje arba su vienu ar daugiau mokėjimo paslaugų teikėjų susijusių debeto kortelių operacijų apimtį ir vertę. Todėl mokėjimo kortelių schemos ir mokėjimo paslaugų teikėjai turėtų būti įpareigojami nacionalinėms kompetentingoms institucijoms teikti tų institucijų nurodytus atitinkamus duomenis, laikantis jų nurodytų terminų. Ataskaitų teikimo įpareigojimai turėtų būti taikomi ne tik mokėjimo kortelių schemoms, bet ir mokėjimo paslaugų teikėjams, t. y. išleidėjams arba aptarnaujantiesiems teikėjams, siekiant užtikrinti, kad visa atitinkama informacija būtų prieinama kompetentingoms institucijoms, kurios bet kuriuo atveju galėtų pareikalauti, kad tokia informacija būtų renkama per mokėjimo kortelių schemas. Be to, svarbu, kad valstybės narės užtikrintų deramą atitinkamos informacijos, susijusios su taikomomis tarpbankinio mokesčio viršutinėmis ribomis, atskleidimo lygį. Atsižvelgdamos į tai, kad mokėjimo kortelių schemos dažniausiai nėra mokėjimo paslaugų teikėjai, kuriems taikoma riziką ribojanti priežiūra, kompetentingos institucijos gali reikalauti, kad šių subjektų siunčiamą informaciją patvirtintų nepriklausomas auditorius;

(25)

kai kurios mokėjimo priemonės nacionaliniu lygiu leidžia mokėtojui inicijuoti kortele grindžiamas mokėjimo operacijas, kurių mokėjimo kortelių schema neišskiria kaip debeto ar kredito kortelių operacijų. Kortelės turėtojo pasirinkimas mokėjimo kortelių schemoms ir aptarnaujančiajam teikėjui yra nežinomas, todėl mokėjimo kortelių schemos neturi galimybės taikyti šiuo reglamentu nustatytų skirtingų viršutinių ribų debeto ir kredito kortelių operacijoms, kurios atskiriamos remiantis sutartu mokėjimo operacijos sumos nurašymo. Atsižvelgiant į tai, kad reikia išsaugoti esamų verslo modelių funkcijas, vengiant nepagrįstų arba pernelyg didelių teisinės atitikties sąnaudų, ir tuo pat metu atsižvelgiant į tai, kad svarbu įvairių kategorijų mokėjimo kortelėms užtikrinti deramas vienodas sąlygas, tikslinga tokioms universaliomis kortelėmis atliekamoms nacionalinėms mokėjimo operacijoms taikyti tą pačią taisyklę, kuri šiuo reglamentu numatoma debeto kortelių operacijoms. Vis dėlto toms mokėjimo priemonėms turėtų būti suteiktas ilgesnis laikotarpis prisitaikyti. Todėl išimties tvarka 18 mėnesių po šio reglamento įsigaliojimo pereinamuoju laikotarpiu valstybės narės gali nustatyti maksimalią tokių nacionalinių universalių kortelių mokėjimo operacijų, kurios laikomos lygiavertėmis kredito kortelių operacijoms, dalį. Pavyzdžiui, viršutinė kredito kortelių riba galėtų būti taikoma apibrėžtai prekybininkų arba aptarnaujančiųjų teikėjų visos operacijų vertės daliai. Tokiu atveju šių nuostatų matematinis rezultatas būtų lygiavertis bendros tarpbankinio mokesčio viršutinės ribos taikymui nacionalinėms mokėjimo operacijoms, atliekamoms universaliomis kortelėmis;

(26)

šis reglamentas turėtų būti taikomas visoms operacijoms, kai mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas ir gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas yra Sąjungoje;

(27)

pagal technologinio neutralumo principą, nustatytą Europos skaitmeninėje darbotvarkėje, šis reglamentas turėtų būti taikomas kortele grindžiamoms mokėjimo operacijoms nepaisant aplinkos, kurioje vykdoma ši operacija, be kita ko, naudojant mažmenines mokėjimo priemones ir paslaugas, kurios gali būti teikiamos ne internetu, internetu arba mobiliuoju telefonu;

(28)

kortele grindžiamos mokėjimo operacijos paprastai vykdomos pagal du pagrindinius verslo modelius, vadinamąsias trišales mokėjimo kortelių schemas (kortelės turėtojas – aptarnavimo ir išleidimo schema – prekybininkas) ir keturšales mokėjimo kortelių schemas (kortelės turėtojas –bankas išleidėjas – aptarnaujantysis bankas – prekybininkas). Daugelyje keturšalių mokėjimo kortelių schemų taikomas aiškus tarpbankinis mokestis, kuris yra paprastai daugiašalis. Siekiant pripažinti, kad egzistuoja užslėpti tarpbankiniai mokesčiai, ir prisidėti prie vienodų sąlygų kūrimo, trišales mokėjimo kortelių schemas, kuriose mokėjimo paslaugų teikėjai veikia kaip išleidėjai arba aptarnaujantieji teikėjai, reikėtų laikyti keturšalėmis mokėjimo kortelių schemomis ir joms taikyti tokias pačias taisykles, o skaidrumo ir kitos priemonės, susijusios su veiklos vykdymo taisyklėmis, turėtų būti taikomos visiems teikėjams. Tačiau atsižvelgiant į tokios rūšies trišalių mokėjimo kortelių schemų specifiką, tikslinga, kad pereinamuoju laikotarpiu valstybės narės galėtų nuspręsti netaikyti tarpbankinio mokesčio viršutines ribas reglamentuojančių taisyklių, jei tokios schemos užima nereikšmingą rinkos dalį atitinkamose valstybėse narėse;

(29)

išleidimo paslauga grindžiama mokėjimo priemonės išleidėjo ir mokėtojo sutartiniais santykiais, neatsižvelgiant į tai, ar išleidėjas saugo lėšas mokėtojo vardu. Išleidėjas mokėtojui suteikia mokėjimo korteles, autorizuoja operacijas terminaluose ar jiems lygiaverčiuose prietaisuose ir gali aptarnaujančiajam teikėjui garantuoti mokėjimą už operacijas, kurios atitinka atitinkamos schemos taisykles. Todėl vien tik mokėjimo kortelių platinimas ar techninės paslaugos, pavyzdžiui, vien tik duomenų apdorojimas ir saugojimas, neturi būti laikoma išleidimu;

(30)

aptarnavimo paslauga – tai operacijų grandinė nuo kortele grindžiamos mokėjimo operacijos iniciavimo iki lėšų pervedimo į gavėjo mokėjimo sąskaitą. Priklausomai nuo valstybės narės ir taikomo verslo modelio aptarnavimo paslauga organizuojama skirtingai. Todėl tarpbankinį mokestį mokantis mokėjimo paslaugų teikėjas ne visada tiesiogiai sudaro sutartį su gavėju. Vis dėlto pagal šį reglamentą į aptarnaujančiojo teikėjo apibrėžtį turėtų būti įtraukti tarpininkai, kurie teikia dalį aptarnavimo paslaugų, bet neturi tiesioginių sutartinių santykių su gavėjais. Aptarnavimo paslauga teikiama nepriklausomai nuo to, ar aptarnaujantysis teikėjas saugo lėšas gavėjo vardu. Tokios techninės paslaugos kaip vien tik duomenų apdorojimas ir saugojimas arba terminalų eksploatavimas neturi būti laikomos aptarnavimu;

(31)

svarbu užtikrinti, kad nuostatos dėl tarpbankinių mokesčių, kuriuos mokėjimo paslaugų teikėjai turi sumokėti arba gauti, nebūtų apeinamos alternatyviu mokesčių srautu, skirtu išleidėjams. Siekiant išvengti tokios padėties, sumokėta grynoji kompensacija ar gauta išleidėjo iš mokėjimo kortelių schemos ar į ją, aptarnaujančiojo teikėjo arba kito tarpininko, įskaitant galimus autorizavimo mokesčius, turėtų būti laikoma tarpbankiniu mokesčiu. Apskaičiuojant tarpbankinį mokestį ir siekiant patikrinti, ar reikalavimas nėra apeinamas, reikėtų atsižvelgti į bendrą mokėjimų arba paskatų sumą, kurią gauna išleidėjas iš mokėjimo kortelių schemos už reguliuojamas operacijas, atėmus mokesčius, kuriuos mokėjimo kortelių schemai sumoka išleidėjas. Mokėjimai, paskatos ir mokesčiai, į kuriuos atsižvelgiama, galėtų būti tiesioginiai (t. y. grindžiami apimtimi arba susiję su konkrečia operacija) arba netiesioginiai (įskaitant rinkodaros paskatas, premijas, atskaitas už tam tikras įvykdytų operacijų apimtis). Tikrinant, ar šio reglamento nuostatos nėra apeinamos, visų pirma reikia atsižvelgti į išleidėjų pelną, gautą iš specialių programų, kurias bendrai vykdo išleidėjai ir mokėjimo kortelių schemos, taip pat į pajamas iš apdorojimo, leidimų suteikimo ir kitų mokesčių, iš kurių mokėjimo kortelių schemos gauna pajamų. Atitinkamais atvejais ir jei tai pagrįsta kitais objektyviais faktais, siekiant nustatyti, ar galimai neapeinamas šis reglamentas, taip pat galėtų būti atsižvelgiama į mokėjimo kortelių išleidimą trečiosiose šalyse;

(32)

vartotojai paprastai nežino apie mokesčius, kuriuos sumoka prekybininkai už mokėjimo priemones, kuriomis jie naudojasi. Tuo pat metu išleidėjų taikomomis skatinimo priemonėmis (kaip antai kelionės čekiai, premijos, atskaitos, mokėjimų susigrąžinimas, nemokamas draudimas ir pan.) vartotojai gali būti skatinami naudotis mokėjimo priemonėmis, dėl kurių išleidėjai gauna daug mokesčių. Kad taip neatsitiktų, priemonės, kuriomis ribojami tarpbankiniai mokesčiai, turėtų būti taikomos tik mokėjimo kortelėms, kurios tapo masiniu produktu, ir prekybininkams paprastai sunku atsisakyti jas aptarnauti, nes jos plačiai išduodamos ir naudojamos (t. y. vartotojų debeto ir kredito kortelės). Siekiant sustiprinti veiksmingą rinkos veikimą nereguliuojamose sektoriaus dalyse ir apriboti veiklos perkėlimą iš reguliuojamų sektoriaus dalių į nereguliuojamas, būtina priimti tam tikras priemones, įskaitant dėl schemos ir infrastruktūros atskyrimo, gavėjo vykdomo mokėtojo skatinimo ir gavėjo pasirinkimo priimti mokėjimo priemones;

(33)

schemos ir infrastruktūros atskyrimas turėtų leisti visiems subjektams, apdorojantiems mokėjimų duomenis, konkuruoti dėl schemų klientų. Kadangi apdorojimo sąnaudos sudaro didelę kortelių priėmimo bendrų sąnaudų dalį, svarbu, kad ši vertės grandinės dalis būtų atvira veiksmingai konkurencijai. Remiantis schemos ir infrastruktūros atskyrimu, kortelių schemos ir apdorojimo paslaugą teikiantys subjektai turėtų būti nepriklausomi apskaitos, organizacinės struktūros ir sprendimų priėmimo proceso požiūriu. Jie neturėtų diskriminuoti, pavyzdžiui, vieni kitiems sudarydami lengvatines sąlygas arba suteikdami informacijos, kuri suteiktų pranašumų ir kuri nėra prieinama jų konkurentams iš atitinkamo rinkos segmento, nustatydami pernelyg didelius informacijos reikalavimus savo konkurentams atitinkamame rinkos segmente, subsidijuodami savo atitinkamą veiklą arba turėdami bendrą valdymo tvarką. Tokia diskriminacinė praktika prisideda prie rinkos susiskaidymo, neigiamai veikia naujų dalyvių galimybes patekti į rinką ir neleidžia atsirasti visos Sąjungos masto rinkos dalyviams, taigi trukdo sukurti vidaus rinką mokėjimų kortele, internetu ir mobiliuoju telefonu srityje, o tai daro žalą prekybininkams, bendrovėms ir vartotojams;

(34)

pagal schemos taisykles, kurias taiko mokėjimo kortelių schemos, ir praktiką, kurią taiko mokėjimo paslaugų teikėjai, paprastai prekybininkai ir vartotojai nėra informuojami apie mokesčių skirtumus ir mažėja rinkos skaidrumas, pavyzdžiui, nediferencijuojant mokesčių arba neleidžiant prekybininkams pasirinkti pigesnio prekės ženklo kortelės kelių mokėjimo priemonių prekės ženklų kortelių atveju arba skatinti vartotojus naudoti tokias pigesnes korteles. NET jeigu prekybininkai ir žino apie skirtingas sąnaudas, schemos taisyklės dažnai jiems neleidžia imtis priemonių mokesčiams sumažinti;

(35)

mokėjimo priemonės gavėjui sudaro skirtingas sąnaudas – kai kurios priemonės yra brangesnės nei kitos. Išskyrus tuos atvejus, kai mokėjimo priemonė nustatyta teisės aktu tam tikrų kategorijų mokėjimams arba jos negalima atsisakyti dėl teisėtos mokėjimo priemonės statuso gavėjas turėtų turėti galimybę laisvai, remiantis Direktyva 2007/64/EB, skatinti mokėtojus naudotis konkrečia mokėjimo priemone. Kortelių schemos ir mokėjimo paslaugų teikėjai šiuo atveju gavėjams nustato kelis apribojimus, pavyzdžiui, apribojimus gavėjui atsisakyti konkrečių mokėjimo priemonių dėl mažų sumų, teikti mokėtojui informaciją apie mokesčius, kurie susidaro gavėjui dėl konkrečių mokėjimo priemonių, arba apribojimą gavėjui dėl kasų, kuriose priimamos konkrečios mokėjimo priemonės, skaičiaus parduotuvėje. Šie apribojimai turėtų būti panaikinti;

(36)

tuomet, kai gavėjas skatina mokėtoją naudotis konkrečiomis mokėjimo priemonėmis, gavėjas iš mokėtojo neturėtų imti jokių mokesčių už mokėjimo priemonių, kurių tarpbankiniai mokesčiai reguliuojami pagal šio reglamento taikymo sritį, naudojimą, nes tokiais atvejais pridėtinio mokesčio privalumai tampa riboti, o rinkoje susidaro sudėtingos situacijos;

(37)

reikalavimo priimti visas korteles taisyklė yra dvipusis įpareigojimas, kurį išleidėjai ir mokėjimo kortelių schemos nustato gavėjams priimti visas to paties prekės ženklo korteles, nepriklausomai nuo skirtingų šių kortelių sąnaudų (reikalavimas priimti visus produktus), ir, neatsižvelgiant į atskirą banką išleidėją, kuris išleido kortelę (reikalavimas priimti visų išleidėjų korteles). Vartotojai suinteresuoti, kad tos pačios kategorijos kortelių atžvilgiu gavėjai negalėtų diskriminuoti išleidėjų arba kortelių turėtojų, o mokėjimo kortelių schemos ir mokėjimo paslaugų teikėjai galėtų tokį įpareigojimą jiems nustatyti. Todėl reikalavimo priimti visas korteles taisyklės reikalavimas priimti visų išdavėjų korteles yra pagrįsta taisyklė mokėjimo kortelių schemoje, nes ji neleidžia gavėjams diskriminuoti atskirų bankų, kurie išdavė kortelę. Reikalavimas priimti visus produktus yra iš esmės susiejimo praktika, kurios poveikis – susieti mažų mokesčių kortelių priėmimą su didelių mokesčių kortelių priėmimu. Panaikinus reikalavimo priimti visas korteles taisyklės reikalavimą priimti visus produktus prekybininkai galėtų apriboti mokėjimo kortelių pasirinkimą ir priimti tik mažų (mažesnių) sąnaudų mokėjimo korteles, o sumažėjusios prekybininkų sąnaudos taip pat būtų naudingos vartotojams. Tokiu atveju debeto korteles priimantys prekybininkai nebūtų verčiami priimti kredito kortelių, o priimantys kredito korteles nebūtų verčiami priimti verslo mokėjimo kortelių. Tačiau siekiant apsaugoti vartotoją ir vartotojo galimybę kuo dažniau naudoti mokėjimo korteles, prekybininkai turėtų būti įpareigoti priimti korteles, kurioms taikomas tas pats reguliuojamas tarpbankinis mokestis, jeigu tik jos yra to paties prekės ženklo ir tos pačios kategorijos (iš anksto apmokėta mokėjimo kortelė, debeto kortelė ar kredito kortelė). Toks apribojimas taip pat sukurtų konkurencingesnę aplinką kortelėms, kurių tarpbankiniai mokesčiai šiuo reglamentu nėra reguliuojami, nes prekybininkai įgautų didesnę galią derėtis dėl sąlygų, kuriomis jie tokias korteles priimtų. Tokių apribojimų turėtų būti nedaug ir jie turėtų būti laikomi priimtinais tik siekiant sustiprinti vartotojų apsaugą, vartotojams suteikiant pakankamai tikrumo dėl to, kad prekybininkai priims jų mokėjimo korteles;

(38)

mokėjimo paslaugų teikėjai turėtų užtikrinti aiškų vartotojų ir verslo mokėjimo kortelių atskyrimą tiek techniniu, tiek komerciniu pagrindu. Be to, svarbu apibrėžti, kad verslo mokėjimo kortelė yra mokėjimo priemonė, naudojama tik verslo išlaidoms, kurios bus nurašomos tiesiogiai nuo įmonės ar viešojo sektoriaus subjekto arba savarankiškai dirbančio fizinio asmens sąskaitos;

(39)

gavėjai ir mokėtojai turėtų turėti priemonių skirtingoms kortelių kategorijoms nustatyti. Todėl įvairius prekės ženklus ir kategorijas turėtų būti galima atpažinti elektroniniu būdu, o naujai išduotų kortele grindžiamų mokėjimo priemonių atveju vizualiai ant prietaiso. Be to, mokėtojas taip pat turėtų būti informuojamas apie mokėtojo mokėjimo priemonės (-ių) priėmimą konkrečioje pardavimo vietoje. Būtina, kad gavėjas mokėtojui praneštų apie konkretaus prekės ženklo naudojimo apribojimą tuo pačiu metu ir tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir informaciją, kad konkretus prekės ženklas priimamas;

(40)

siekiant užtikrinti veiksmingą prekių ženklų konkurenciją, svarbu, kad mokėjimo programėlę galėtų pasirinkti vartotojai, o ne nustatytų paslaugų teikėjų rinka, kuri apima mokėjimo kortelių schemas, mokėjimo paslaugų teikėjus arba mokėjimo duomenis apdorojančius subjektus. Tokia tvarka neturėtų užkirsti kelio mokėtojams ir gavėjams nustatyti automatinio programėlės parinkimo, kai tai techniškai įmanoma, jeigu atliekant kiekvieną operaciją pasirinkimą galima pakeisti;

(41)

tam, kad būtų užtikrinamos teisių gynimo galimybės, kai šis reglamentas taikomas neteisingai arba kai kyla mokėjimo paslaugų vartotojų ir mokėjimo paslaugų teikėjų ginčų, valstybės narės turėtų sukurti tinkamas ir veiksmingas neteisminio skundų nagrinėjimo ir teisių gynimo procedūras arba imtis lygiaverčių priemonių. Valstybės narės turėtų nustatyti nuobaudų už šio reglamento pažeidimus taikymo taisykles ir užtikrinti, kad šios nuobaudos būtų veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios ir kad jos būtų taikomos;

(42)

Komisija turėtų pateikti ataskaitą, kurioje būtų išnagrinėti įvairūs šio reglamento padariniai rinkos veikimui. Būtina, kad Komisija turėtų galimybę rinkti informaciją, reikalingą šiai ataskaitai parengti, ir kad kompetentingos institucijos glaudžiai bendradarbiautų su Komisija jai renkant duomenis;

(43)

kadangi šio reglamento tikslų, t. y. nustatyti vienodus reikalavimus kortele grindžiamoms mokėjimo operacijoms ir internetu bei mobiliuoju telefonu kortelėmis grindžiamiems mokėjimams, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi dėl siūlomo veiksmo masto tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo, Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti;

(44)

šiuo reglamentu užtikrinamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, visų pirma pripažįstamų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, pirmiausia teisės į veiksmingą teisinę gynybą arba teisingą bylos nagrinėjimą, laisvės užsiimti verslu, vartotojų apsaugos, ir jis turi būti taikomas laikantis šių teisių ir principų,