Preamble: 1

(1)

siekiant palaipsniui sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) numatomos priemonės, kurias reikia patvirtinti prieglobsčio, imigracijos ir trečiųjų šalių piliečių teisių apsaugos srityse;

(2)

SESV nustatyta, kad Sąjunga turi plėtoti bendrą imigracijos politiką, kurios tikslas – užtikrinti, kad visais etapais migracijos srautai būtų veiksmingai valdomi, o su teisėtai valstybėse narėse esančiais trečiųjų šalių piliečiais būtų elgiamasi sąžiningai. Tuo tikslu Europos Parlamentas ir Taryba turi patvirtinti priemones trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir buvimo sąlygų ir jų teisių apibrėžimo srityje;

(3)

2004 m. lapkričio 4 d. susitikime Europos Vadovų Tarybos priimtoje Hagos programoje pripažinta, kad teisėta migracija bus svarbi skatinant ekonomikos plėtrą, o Komisijos buvo paprašyta pateikti teisėtos migracijos politikos planą, įskaitant priėmimo tvarką, kuriuo remiantis būtų galima greitai reaguoti į kintančius migrantų darbo jėgos darbo rinkoje poreikius;

(4)

2006 m. gruodžio 14–15 d. susitikime Europos Vadovų Taryba susitarė dėl įvairių veiksmų 2007 m. Tie veiksmai apima tinkamai valdomos teisėtos imigracijos politikos, kuria būtų visiškai gerbiama nacionalinė kompetencija, suformavimą siekiant padėti valstybėms narėms patenkinti esamus ir būsimus darbo jėgos poreikius. Ji taip pat paragino ieškoti priemonių, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos laikinai migracijai;

(5)

2008 m. spalio 16 d. susitikime Europos Vadovų Tarybos priimtu Europos imigracijos ir prieglobsčio paktu pažymimas Sąjungos ir jos valstybių narių įsipareigojimas vykdyti sąžiningą, veiksmingą ir nuoseklią politiką, susijusią su migracijos keliamais uždaviniais ir jos teikiamomis galimybėmis. Paktas sudaro bendros imigracijos politikos pagrindą, ji vykdoma vadovaujantis valstybių narių solidarumo ir bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis principais ir yra pagrįsta tinkamu migracijos srautų valdymu, vadovaujantis ne tik priimančiųjų šalių, bet ir kilmės šalių bei pačių migrantų interesais;

(6)

2009 m. gruodžio 11 d. Europos Vadovų Tarybos priimtoje Stokholmo programoje pripažįstama, kad darbo jėgos imigracija gali padėti didinti konkurencingumą ir ekonominį gyvybingumą, taip pat kad dėl rimtų demografinių problemų, su kuriomis Sąjunga susidurs ateityje padidėjus darbo jėgos paklausai, lanksti imigracijos politika labai prisidės prie Sąjungos ekonominio vystymosi ir rezultatų ilguoju laikotarpiu. Joje taip pat akcentuojama, jog svarbu užtikrinti, kad su teisėtai valstybių narių teritorijoje esančiais trečiųjų šalių piliečiais būtų elgiamasi sąžiningai, ir optimizuoti migracijos bei vystymosi ryšį. Joje Komisija ir Taryba raginamos toliau įgyvendinti Teisėtos migracijos politikos planą, nustatytą 2005 m. gruodžio 21 d. Komisijos komunkate;

(7)

pasitelkiant šią direktyvą turėtų būti lengviau veiksmingai valdyti migracijos srautus konkrečioje sezoninės laikinos migracijos srityje ir sezoniniams darbuotojams užtikrinti deramas darbo ir gyvenimo sąlygas, nustatant teisingas ir skaidrias priėmimo ir buvimo taisykles ir apibrėžiant sezoninių darbuotojų teises, tuo pat metu numatant paskatas bei apsaugos priemones, siekiant užkirsti kelią tam, kad sezoniniai darbuotojai nepasiliktų ilgiau, nei jiems leista, arba kad laikinas jų buvimas netaptų nuolatiniu. Be to, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2009/52/EB (4) nustatytos taisyklės padės išvengti atvejų, kai toks laikinas buvimas virsta buvimu be leidimo;

(8)

valstybės narės turėtų įgyvendinti šią direktyvą nediskriminuodamos dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, etninės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos, visų pirma laikydamosi Tarybos direktyvos 2000/43/EB (5) ir Tarybos direktyvos 2000/78/EB (6);

(9)

ši direktyva turėtų nedaryti poveikio pirmenybės Sąjungos piliečiams principui, kiek tai susiję su galimybe patekti į valstybių narių darbo rinką, kaip nustatyta atitinkamose atitinkamų stojimo aktų nuostatose;

(10)

šia direktyva neturėtų būti pažeidžiama valstybių narių teisė nustatyti į jų teritoriją iš trečiųjų šalių sezoniniam darbui atvykstančių trečiųjų šalių piliečių priėmimo skaičių, kaip nurodyta SESV;

(11)

ši direktyva neturėtų turėti įtakos paslaugų teikimo sąlygoms pagal SESV 56 straipsnį. Visų pirma ši direktyva neturėtų turėti įtakos įdarbinimo sąlygoms, kurios pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 96/71/EB (7) yra taikomos darbuotojams, kuriuos valstybėje narėje įsisteigusi įmonė komandiravo teikti paslaugų kitos valstybės narės teritorijoje;

(12)

šia direktyva turėtų būti apimami tiesioginiai sezoninių darbuotojų ir darbdavių santykiai. Tačiau jeigu pagal valstybės narės nacionalinę teisę trečiųjų šalių piliečiams leidžiama atvykti sezoniniam darbui pasinaudojus jos teritorijoje įsteigtų įdarbinimo ar laikino įdarbinimo agentūrų, kurios palaiko tiesioginį ryšį su sezoniniu darbuotoju, paslaugomis, tokioms agentūroms ši direktyva turėtų būti taikoma;

(13)

perkeldamos šią direktyvą į savo nacionalinę teisę valstybės narės turėtų, prireikus konsultuodamosi su socialiniais partneriais, pateikti tų užimtumo sektorių, kuriuose veikla priklauso nuo sezonų kaitos, sąrašą. Nuo sezonų kaitos priklausanti veikla dažniausiai vykdoma tokiuose sektoriuose kaip žemės ūkis ir sodininkystė, visų pirma kai sodinama arba nuimamas derlius, arba turizmo sektoriuje, visų pirma atostogų laikotarpiu;

(14)

jei tai numatyta nacionalinėje teisėje, taip pat laikantis SESV 10 straipsnyje nustatyto nediskriminavimo principo, valstybėms narėms, įgyvendinant neprivalomas šios direktyvos nuostatas, leidžiama tam tikrų trečiųjų šalių piliečiams taikyti palankesnes sąlygas nei kitų trečiųjų šalių piliečiams;

(15)

prašymą priimti į šalį dirbti sezoninį darbą turėtų būti galima pateikti tik kol trečiosios šalies pilietis gyvena ne valstybių narių teritorijoje;

(16)

turėtų būti galima atsisakyti priimti asmenį šioje direktyvoje nustatytais tikslais dėl deramai pagrįstų priežasčių. Visų pirma turėtų būti galima atsisakyti priimti asmenį, jeigu valstybė narė mano, remdamasi faktų įvertinimu, kad atitinkamas trečiosios šalies pilietis kelia potencialią grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar visuomenės sveikatai;

(17)

šia direktyva neturėtų būti daromas poveikis Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB (8) taikymui;

(18)

šia direktyva neturėtų būti daromas neigiamas poveikis teisėms, kurios buvo suteiktos trečiųjų šalių piliečiams, kurie teisėtai jau yra valstybėje narėje tikslu dirbti;

(19)

valstybėms narėms, taikančioms visą Šengeno acquis, taikomas visas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 810/2009 (9) (Vizų kodeksas), visas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 562/2006 (10) (Šengeno sienų kodeksas) ir visas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 539/2001 (11). Atitinkamai ne ilgesnio kaip 90 dienų buvimo atveju minėti dokumentai reglamentuoja sezoninių darbuotojų priėmimo į valstybių narių, taikančių visą Šengeno acquis, teritoriją sąlygas, o šia direktyva turėtų būti reglamentuojami tik galimybės įsidarbinti kriterijai ir reikalavimai. Valstybių narių, taikančių ne visą Šengeno acquis, atveju, išskyrus Jungtinę Karalystę ir Airiją, taikomas tik Šengeno sienų kodeksas. Šioje direktyvoje minimos Šengeno acquis nuostatos priklauso tai Šengeno acquis daliai, kurią taikant nedalyvauja Airija ir Jungtinė Karalystė, todėl tos nuostatos joms netaikomos;

(20)

kalbant apie įdarbinimą sezoniniu darbuotoju, šioje direktyvoje turėtų būti nustatyti priėmimo kriterijai ir reikalavimai, taip pat atsisakymo ir panaikinimo arba nepratęsimo / neatnaujinimo ne ilgesnio kaip 90 dienų buvimo atvejais pagrindai. Išduodant trumpalaikes vizas sezoninio darbo tikslais, atitinkamai taikomos atitinkamos Šengeno acquis nuostatos, susijusios su atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje sąlygomis, taip pat su atsisakymo išduoti minėtas vizas, jų galiojimo pratęsimo, jų panaikinimo ar atšaukimo pagrindais. Visų pirma, pasinaudojant Vizų kodekso VI priede nustatyta standartine forma, prašymą pateikusiam asmeniui turėtų būti pranešta apie sprendimus dėl atsisakymo išduoti vizą, jos panaikinimo ar atšaukimo ir pateiktos tai pagrindžiančios priežastys pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį ir 34 straipsnio 6 dalį;

(21)

kalbant apie sezoninius darbuotojus, kurie yra priimami į šalį ilgesniam kaip 90 dienų buvimo laikotarpiui, šioje direktyvoje turėtų būti nustatytos tiek priėmimo ir buvimo šalies teritorijoje sąlygos, tiek galimybės įsidarbinti valstybėse narėse kriterijai ir reikalavimai;

(22)

šioje direktyvoje turėtų būti numatyta lanksti atvykimo sistema, pagrįsta poreikiu ir objektyviais kriterijais, pavyzdžiui, galiojanti darbo sutartis arba įpareigojantis darbo pasiūlymas, kuriame konkrečiai nurodyti esminiai sutarties ar darbo santykių aspektai;

(23)

valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė atlikti tyrimą, iš kurio būtų matyti, kad į darbo vietą negalima rasti darbo jėgos vidaus darbo rinkoje;

(24)

valstybės narės turėtų turėti galimybę atmesti prašymą dėl priėmimo, visų pirma, kai trečiosios šalies pilietis neįvykdė ankstesniame sprendime dėl priėmimo dirbti sezoninį darbą nustatyto įpareigojimo pasibaigus leidimui dirbti sezoninį darbą išvykti iš atitinkamos valstybės narės teritorijos;

(25)

valstybės narės turėtų turėti galimybę reikalauti, kad darbdavys bendradarbiautų su kompetentingomis valdžios institucijomis ir pateiktų visą atitinkamą reikalingą informaciją, siekiant užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui šioje direktyvoje nustatyta procedūra ar jos netinkamam taikymui;

(26)

numačius vieną procedūrą, kurios metu išduodamas vienas bendras leidimas, apimantis buvimą šalyje ir darbą, būtų prisidėta prie šiuo metu valstybėse narėse taikomų taisyklių supaprastinimo. Tai neturėtų daryti poveikio valstybių narių teisei pagal nacionalines administracinės sistemos ir praktikos ypatybes paskirti kompetentingas valdžios institucijas ir nustatyti jų dalyvavimą taikant vieną procedūrą;

(27)

kompetentingų valdžios institucijų paskyrimas pagal šią direktyvą neturėtų daryti poveikio kitų valdžios institucijų bei atitinkamais atvejais socialinių partnerių vaidmeniui ir atsakomybei pagal nacionalinę teisę ir (arba) praktiką, kiek tai susiję su prašymo nagrinėjimu ir sprendimo dėl prašymo priėmimu;

(28)

šioje direktyvoje turėtų būti numatoma valstybėms narėms suteikti lankstumo išduodant sezoniniams darbuotojams leidimus dėl priėmimo (atvykimo, buvimo šalyje ir darbo). Ilgalaikės vizos išdavimas pagal 12 straipsnio 2 dalies a punktą neturėtų daryti poveikio valstybių narių galimybei išduoti išankstinį leidimą dirbti atitinkamoje valstybėje narėje. Vis dėlto, siekiant užtikrinti, kad šioje direktyvoje nustatytos įdarbinimo sąlygos buvo patikrintos ir yra įvykdytos, tuose leidimuose turėtų būti aiškiai nurodoma, kad jie buvo išduoti sezoninio darbo tikslu. Jeigu išduodamos tik trumpalaikės vizos, valstybės narės tuo tikslu turėtų pasinaudoti vizos įklijos „pastabų“ skiltimi;

(29)

visais ne ilgesnio kaip 90 dienų buvimo atvejais valstybės narės turėtų pasirinkti išduoti trumpalaikę vizą arba trumpalaikę vizą su darbo leidimu tais atvejais, kai trečiosios šalies pilietis privalo turėti vizą pagal Reglamentą (EB) Nr. 539/2001. Jeigu trečiosios šalies piliečiui netaikomas vizos reikalavimas ir jeigu valstybė narė netaikė to reglamento 4 straipsnio 3 dalies, valstybės narės turėtų jam išduoti darbo leidimą, kaip leidimą sezoninio darbo tikslu. Visais ilgesnio kaip 90 dienų buvimo atvejais valstybės narės turėtų nuspręsti išduoti vieną iš šių leidimų: ilgalaikę vizą, sezoninio darbuotojo leidimą arba sezoninio darbuotojo leidimą kartu su ilgalaike viza, jeigu pagal nacionalinę teisę reikalaujama atvykstant į teritoriją turėti ilgalaikę vizą. Niekas šioje direktyvoje neturėtų užkirsti kelio tam, kad valstybės narės išduotų darbo leidimą tiesiogiai darbdaviui;

(30)

kai vizos reikalaujama tik atvykimo į valstybės narės teritoriją tikslu ir trečiosios šalies pilietis atitinka sąlygas, kad būtų išduotas sezoninio darbuotojo leidimas, atitinkama valstybė narė turėtų suteikti trečiosios šalies piliečiui visas galimybes gauti reikalingą vizą ir turėtų užtikrinti, kad kompetentingos valdžios institucijos veiksmingai bendradarbiautų šiuo tikslu;

(31)

valstybės narės turėtų nustatyti maksimalų buvimo laikotarpį, kuris neturėtų būti ilgesnis nei penki ir devyni mėnesiai, o tai, kartu su sezoninio darbo apibrėžtimi, turėtų užtikrinti, kad darbas yra tikrai sezoninis. Reikėtų įtraukti nuostatą, kurioje būtų numatyta galimybė pratęsti darbo sutartį arba pakeisti darbdavį neviršijant maksimalaus buvimo laikotarpio su sąlyga, kad priėmimo kriterijų reikalavimai ir toliau tenkinami. Dėl to turėtų sumažėti piktnaudžiavimo, kurį sezoniniai darbuotojai gali patirti, kai yra susieti su vienu darbdaviu, pavojai, tuo pat metu turėtų būti lanksčiai tenkinami faktiniai darbdavių darbo jėgos poreikiai. Galimybė, kad sezoninį darbuotoją gali įdarbinti kitas darbdavys šioje direktyvoje išdėstytomis sąlygomis, neturėtų reikšti galimybės sezoniniam darbuotojui esant bedarbiui ieškoti darbo valstybių narių teritorijoje;

(32)

priimdamos sprendimą dėl buvimo laikotarpio pratęsimo arba leidimo dirbti sezoninį darbą atnaujinimo, valstybės narės turėtų galėti atsižvelgti į padėtį darbo rinkoje;

(33)

tais atvejais, kai sezoninis darbuotojas buvo priimtas į šalį ne ilgesniam kaip 90 dienų laikotarpiui ir kai valstybė narė nusprendė jį pratęsti, viršijant 90 dienų laikotarpį, trumpalaikė viza turėtų būti pakeista ilgalaike viza arba sezoninio darbuotojo leidimu;

(34)

atsižvelgiant į tam tikrus apykaitinės migracijos aspektus, sezoninių darbuotojų, kurie yra trečiųjų šalių piliečiai, įsidarbinimo perspektyvas ne vieną sezoną ir Sąjungos darbdavių interesus galėti pasikliauti stabilesne ir jau išmokyta darbo jėga, turėtų būti numatyta galimybė taikyti supaprastintą priėmimo tvarką bona fide atžvilgiu trečiųjų šalių piliečiams, kuriuos valstybė narė yra priėmusi į šalį sezoniniam darbui bent kartą per paskutinius penkerius metus ir kurie visą laiką atitiko šioje direktyvoje nustatytus visus kriterijus ir sąlygas, susijusias su atvykimu ir buvimu atitinkamoje valstybėje narėje.Tokia tvarka neturėtų paveikti ar padėti išvengti reikalavimo, kad darbas būtų sezoninio pobūdžio;

(35)

valstybės narės turėtų kuo labiau stengtis užtikrinti, kad prašymą pateikęs asmuo galėtų susipažinti su informacija apie atvykimo ir buvimo sąlygas, įskaitant teises ir įsipareigojimus, taip pat procedūrines garantijas, kaip nustatyta šioje direktyvoje, ir apie visus įrodomuosius dokumentus, kuriuos reikia pateikti su prašymu dėl buvimo ir darbo valstybės narės teritorijoje sezoninio darbo tikslais;

(36)

valstybės narės turėtų numatyti veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas, taikomas darbdaviams už įsipareigojimų pagal šią direktyvą nevykdymą. Tos sankcijos galėtų būti Direktyvos 2009/52/EB 7 straipsnyje numatytos priemonės ir, be kita ko, turėtų apimti tam tikrais atvejais darbdavių atsakomybę sumokėti sezoniniams darbuotojams kompensaciją. Reikėtų sukurti reikalingus mechanizmus, kad sezoniniai darbuotojai galėtų gauti jiems priklausančią kompensaciją, net jeigu jie jau išvykę iš atitinkamos valstybės narės teritorijos;

(37)

turėtų būti nustatytos taisyklės, kuriomis būtų reglamentuojama sezoninių darbuotojų prašymų dėl priėmimo nagrinėjimo tvarka. Atsižvelgiant į įprastą valstybių narių administracinių įstaigų darbo krūvį, ta tvarka turėtų būti veiksminga ir lengvai taikoma, taip pat skaidri ir teisinga, kad suinteresuotiesiems asmenims būtų užtikrintas tinkamas teisinis tikrumas;

(38)

trumpalaikių vizų atveju procedūrines garantijas reglamentuoja atitinkamos Šengeno acquis nuostatos;

(39)

valstybių narių kompetentingos valdžios institucijos turėtų kuo greičiau priimti sprendimą dėl prašymų išduoti leidimą dirbti sezoninio darbo tikslu po to, kai jie paduoti. Kalbant apie prašymus dėl pratęsimo arba atnaujinimo, kai jie pateikti leidimo galiojimo metu, valstybės narės turėtų imtis visų pagrįstų priemonių, siekdamos užtikrinti, kad sezoninis darbuotojas dėl vykstančių administracinių procedūrų nebūtų priverstas nutraukti darbo santykių su tuo pačiu darbdaviu arba kad jam nebūtų užkirstas kelias pakeisti darbdavį. Prašymą teikiantys asmenys kuo skubiau turėtų pateikti prašymą dėl pratęsimo arba atnaujinimo. Bet kuriuo atveju sezoniniam darbuotojui turėtų būti leista pasilikti atitinkamos valstybės narės teritorijoje ir tam tikrais atvejais toliau dirbti, kol kompetentingos valdžios institucijos nėra priėmusios galutinio sprendimo dėl prašymo dėl pratęsimo ar atnaujinimo;

(40)

atsižvelgiant į sezoninio darbo pobūdį, valstybės narės turėtų būti raginamos neimti mokesčio už prašymų tvarkymą. Vis dėlto, jeigu valstybė narė nusprendžia mokestį imti, toks mokestis neturėtų būti neproporcingas ar pernelyg didelis;

(41)

visiems sezoniniams darbuotojams turėtų būti suteiktas būstas ir taip užtikrintas tinkamas gyvenimo lygis. Apie visus būsto pakeitimus turėtų būti informuojama kompetentinga valdžios institucija. Jeigu būstą parūpino darbdavys arba jis buvo parūpintas jam padedant, nuomos mokestis neturėtų būti pernelyg didelis, palyginti su sezoninio darbuotojo grynuoju atlyginimu ar palyginti su to būsto kokybe, sezoninio darbuotojo nuomos mokestis neturėtų būti automatiškai nuskaitomas nuo jo darbo užmokesčio; darbdavys turėtų pateikti sezoniniam darbuotojui nuomos sutartį arba lygiavertį dokumentą, kuriame būtų išdėstytos būsto nuomos sąlygos, ir užtikrinti, kad būstas atitinka atitinkamoje valstybėje narėje galiojančius bendruosius sveikatos ir saugos standartus;

(42)

trečiųjų šalių piliečiams, turintiems galiojantį kelionės dokumentą ir leidimą dirbti sezoninį darbą, išduotą pagal šią direktyvą valstybės narės, taikančios visą Šengeno acquis, turėtų būti leidžiama atvykti į valstybių narių, taikančių visą Šengeno acquis, teritoriją ir joje laisvai judėti ne ilgiau kaip 90 dienų bet kuriuo 180 dienų laikotarpiu pagal Šengeno sienų kodeksą, Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo, sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (12) (Šengeno susitarimo įgyvendinimo konvencija), 21 straipsnį;

(43)

atsižvelgiant į ypač pažeidžiamą sezoninių darbuotojų, kurie yra trečiųjų šalių piliečiai, padėtį ir jų darbo laikiną pobūdį, reikia užtikrinti veiksmingą sezoninių darbuotojų, kurie yra trečiųjų šalių piliečiai, teisių apsaugą, be kita ko, socialinės apsaugos srityje, reguliariai tikrinti atitiktį ir visapusiškai garantuoti, kad jiems būtų taikomos tos pačios sąlygos kaip ir darbuotojams, kurie yra priimančiosios valstybės narės piliečiai, vadovaujantis to paties užmokesčio už tą patį darbą toje pačioje darbo vietoje principu, tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir priimančiosios valstybės narės piliečiams, taikant kolektyvines sutartis ir kitus susitarimus dėl darbo sąlygų, kurie sudaryti bet kokiu lygiu, arba susitarimus, kurių reikalaujama pagal teisės aktus, atsižvelgiant į nacionalinę teisę ir praktiką;

(44)

ši direktyva turėtų būti taikoma nedarant poveikio 1961 m. spalio 18 d. Europos socialinėje chartijoje ir, jei tinka, 1977 m. lapkričio 24 d. Europos konvencijoje dėl migruojančių darbuotojų teisinio statuso nurodytoms teisėms ir principams;

(45)

sezoniniams darbuotojams, kurie yra trečiųjų šalių piliečiai, tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir priimančiosios valstybės narės piliečiams, turėtų būti taikomos ne tik teisinės, administracinės ir reguliavimo nuostatos, taikomos darbuotojams, kurie yra priimančiosios valstybės narės piliečiai, bet ir ginčų nagrinėjimo institucijų sprendimai ir kolektyviniai susitarimai bei sutartys, sudaryti bet kuriuo lygiu, atsižvelgiant į priimančiosios valstybės narės nacionalinę teisę ir praktiką;

(46)

sezoniniams darbuotojams, kurie yra trečiųjų šalių piliečiai, turėtų būti taikomos vienodos sąlygos socialinės apsaugos srityse, išvardytose Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 (13) 3 straipsnyje. Šia direktyva neturėtų būti derinami valstybių narių socialinės apsaugos teisės aktai, ir ji neturėtų apimti socialinės paramos. Pagal ją vienodų sąlygų socialinės apsaugos srityje principas turėtų būti taikomas tik tiems asmenims, kurie patenka į jos taikymo sritį. Trečiųjų šalių piliečiams, kurių padėtis susijusi su keliomis valstybėmis narėmis, šia direktyva neturėtų būti suteikiama daugiau teisių, nei jau numatyta galiojančiuose Sąjungos socialinės apsaugos teisės aktuose.

Dėl trumpalaikio sezoninio darbo tikslais pagal šią direktyvą priimtų trečiosios šalies piliečių buvimo ir nedarant poveikio Europos Parlamento ir Tarybos reglamentui (ES) Nr. 1231/2010 (14) valstybės narės turėtų galėti netaikyti išmokų šeimai ir bedarbio pašalpų vienodų sąlygų taikymo sezoniniams darbuotojams ir jų pačių piliečių atveju ir galėti apriboti taikymą švietimo ir profesinio mokymo srityse, taip pat mokesčių lengvatų atžvilgiu.

Šia direktyva nenumatomas šeimos susijungimas. Be to, šia direktyva nesuteikiamos teisės tais atvejais, kurie nepriklauso Sąjungos teisės taikymo sričiai, pavyzdžiui, atvejams, kuomet šeimos nariai gyvena trečiojoje šalyje. Tačiau tai neturėtų daryti poveikio maitintojo netekusių šeimos narių, kurie įgyja teisių dėl sezoninio darbuotojo, teisei gyvenant trečiojoje šalyje gauti maitintojo netekimo pensiją. Tai neturėtų turėti poveikio valstybių narių vykdomam nacionalinės teisės aktų, kuriuose įmokoms į pensijų sistemą nustatytos de minimis taisyklės, nediskriminaciniam taikymui. Turėtų būti sukurti mechanizmai, siekiant užtikrinti veiksmingą socialinės apsaugos taikymą buvimo šalyje metu ir, kai taikoma, sezoninių darbuotojų įgytų teisių perkėlimą;

(47)

Sąjungos teisė neapriboja valstybių narių kompetencijos organizuoti savo socialinės apsaugos sistemas. Kadangi ši sritis nėra suderinta Sąjungos lygiu, kiekviena valstybė narė nustato sąlygas, kuriomis suteikiamos socialinės išmokos, taip pat tokių išmokų sumą ir laikotarpį, už kurį jos teikiamos. Tačiau naudodamosi šia kompetencija valstybės narės turėtų laikytis Sąjungos teisės;

(48)

teisės į vienodas socialinės apsaugos sąlygas pagal šią direktyvą apribojimais neturėtų būti pažeidžiamos teisės, suteiktos taikant Reglamentą (ES) Nr. 1231/2010;

(49)

siekdamos užtikrinti tinkamą šios direktyvos, visų pirma jos nuostatų dėl teisių, darbo sąlygų ir būsto, vykdymą, valstybės narės turėtų pasirūpinti, kad būtų sukurti derami darbdavių stebėsenos mechanizmai ir jų atitinkamose teritorijose prireikus būtų atliekami veiksmingi atitinkami patikrinimai. Tikrintinų darbdavių atranka turėtų būti visų pirma grindžiama rizikos vertinimu, kurį vykdo valstybių narių kompetentingos valdžios institucijos, atsižvelgdamos į tokius veiksnius kaip sektorius, kuriame bendrovė veikia, ir bet kokie anksčiau padaryti pažeidimai;

(50)

siekiant palengvinti šios direktyvos įgyvendinimą, valstybės narės turėtų sukurti veiksmingus mechanizmus, kuriais pasinaudodami sezoniniai darbuotojai galėtų tiesiogiai arba per atitinkamus trečiuosius asmenis, pvz., profesines sąjungas arba kitas asociacijas, ginti savo teises teisinėmis priemonėmis ir teikti skundus. Laikoma, kad būtina imtis veiksmų tais atvejais, kai sezoniniai darbuotojai nežino apie esamus vykdymo užtikrinimo mechanizmus arba nedrįsta jais pasinaudoti savo vardu, nes bijo galimų pasekmių. Sezoniniai darbuotojai turėtų turėti galimybę pasinaudoti teismine apsauga, kad jie nebūtų persekiojami dėl to, kad pateikė skundą;

(51)

kadangi šios direktyvos tikslų, t. y. nustatyti specialią priėmimo tvarką, patvirtinti trečiųjų šalių piliečių atvykimo bei buvimo sezoninio darbo tikslais sąlygas, taip pat apibrėžti jų kaip sezoninių darbuotojų teises, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo, Sąjunga gali patvirtinti priemones, atsižvelgdama į imigracijos ir užimtumo politiką Europos ir nacionaliniu lygiais. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti;

(52)

šioje direktyvoje gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, kurie yra pripažinti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, visų pirma 7 straipsnyje, 15 straipsnio 3 dalyje, 17, 27, 28, 31 straipsniuose ir 33 straipsnio 2 dalyje, laikantis ES sutarties 6 straipsnio;

(53)

pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. Bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų (15) valstybės narės įsipareigojo pagrįstais atvejais prie pranešimų apie perkėlimo į nacionalinę teisę priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose būtų paaiškinti direktyvos sudėtinių dalių ir nacionalinių perkėlimo į nacionalinę teisę dokumentų atitinkamų dalių ryšiai. Šios direktyvos atveju teisės aktų leidėjas laikosi nuomonės, kad tokių dokumentų perdavimas yra pagrįstas;

(54)

pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 1 ir 2 straipsnius ir nedarant poveikio to protokolo 4 straipsniui šios valstybės narės nedalyvauja priimant šią direktyvą ir ji nėra joms privaloma ar taikoma;

(55)

pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šią direktyvą ir ji nėra jai privaloma ar taikoma,