Preamble: 1

(1)

mikroplastiko yra visur, jis yra patvarus ir nepaiso sienų. Jis daro žalą aplinkai ir yra potencialiai kenksmingas žmonių sveikatai. Mikroplastiko daroma žala aplinkai ir, galbūt, žmonių sveikatai gali būti dar didesnė, kai esama kenksmingų cheminių priedų ir kitų susirūpinimą keliančių medžiagų, pridėtų gamybos ir konvertavimo metu. Mikroplastikas lengvai pernešamas oru, sausumos paviršiniais vandenimis ir vandenynų srovėmis, tad jo mobilumas yra padėtį sunkinantis veiksnys. Jo aptinkama dirvožemyje, įskaitant žemės ūkio paskirties žemę, ežeruose, upėse, upių žiotyse, paplūdimiuose, lagūnose, jūrose, vandenynuose ir atokiuose, iki tol nepaliestuose regionuose. Jo buvimas dirvožemyje daro poveikį dirvožemio savybėms ir sukelia dirvožemio pokyčius, neigiamai veikiančius kai kurių augalų augimą. Mikroplastiko poveikis jūros aplinkai yra išsamiai užfiksuotas dokumentuose. Į jūros aplinką patekusio mikroplastiko surinkti beveik neįmanoma; yra žinoma, kad jį nuryja įvairūs organizmai ir gyvūnai, ir jis daro žalą biologinei įvairovei ir ekosistemoms. Plastiko granulių patvarumas vandens aplinkoje gali būti matuojamas dešimtmečiais, o laukinių jūros gyvūnų, ypač jūrų paukščių ir jūrų vėžlių, nurytos plastiko granulės gali fiziškai pakenkti arba sukelti gyvūno žūtį. Mikroplastikas taip pat prisideda prie klimato kaitos kaip papildomas išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų šaltinis ir kaip papildomas spaudimo ekosistemoms veiksnys. Neatskiriama problemos dalis yra tai, kad mikroplastiko dalelės gali pernešti įsigėrusias nuodingąsias medžiagas ar patogeninius mikroorganizmus. Į žmonių organizmą mikroplastikas patenka per orą ir vartojamą maistą. Didėjantis informuotumas apie mikroplastiko buvimą maisto grandinėje gali sumažinti vartotojų pasitikėjimą ir turėti ekonominių padarinių. Galėtų būti daromas neigiamas ekonominis poveikis tokiai veiklai kaip komercinė žvejyba ir žemės ūkis, taip pat rekreacinė veikla ir turizmas vietovėse, paveiktose į aplinką išleisto mikroplastiko;

(2)

2019 m. balandžio 30 d. nuomonėje dėl taršos mikroplastiku keliamos rizikos aplinkai ir sveikatai Komisijos vyriausiųjų mokslinių patarėjų grupė pažymėjo, kad „yra rimtų priežasčių sunerimti ir imtis atsargumo priemonių“;

(3)

plastiko granulės – tai bet kokios polimerų turinčios liejamosios medžiagos, kurios yra pirminės ar antrinės kilmės arba kartu pirminės ir antrinės kilmės, nepriklausomai nuo to, ar jos gautos iš biomasės arba yra skirtos ilgainiui biologiškai suirti. Plastiko granulės yra visų pirma skirtos naudoti gaminant plastikinius gaminius liejimo būdu, kuris apima liejimą stricto sensu, ekstruziją, putinimą, plėvelių formavimą, suspaudimą ar įpurškimą. Kita vertus, plastiko granulės gali būti naudojamos gaminant neplastikinius produktus, pavyzdžiui, lengvąjį betoną, kai tokios granulės chemiškai apgaubiamos matrica, arba, pavyzdžiui, asfaltą, kai jos fiziškai įterpiamos į produktą. Plastiko granulėse gali būti cheminių priedų, jos gali būti įvairiausių pavidalų ir formų, įskaitant plastiko daleles, grūdelius, drožles, dervas, cilindrus, rutuliukus, miltelius, mikromiltelius, mikrosferas ir aglomeratus. Jų skersmuo paprastai yra 2–5 mm, nors nedidelė plastiko granulių dalis yra mažesnės arba didesnės;

(4)

plastiko granulių dulkės – tai plastiko granulių tvarkymo, malimo ar perdirbimo pramoninės liekanos, kurios nenaudojamos plastikinių gaminių gamybos operacijose ir todėl jų neapima šiame reglamente pateikta plastiko granulių apibrėžtis. Tokių dulkių susidarymo sunku išvengti, tačiau jį galima sumažinti iki minimumo. Tokios dulkės turėtų būti šalinamos filtrais arba surinkimo prietaisais, tai traktuojant kaip sveikatos ir saugos priemonę darbe;

(5)

į aplinką patenkančios plastiko granulės yra trečias didžiausias netyčia į aplinką išleidžiamo mikroplastiko šaltinis Sąjungoje; į aplinką jų patenka dėl netinkamos tvarkymo praktikos visais plastiko granulių tiekimo grandinės etapais, kurie apima gamybą, įskaitant grąžinamąjį perdirbimą, pradinio mišinio paruošimą, sumaišymą, konvertavimą, perdirbimą, platinimą, gabenimą, įskaitant gabenimą jūra, ir kitas logistikos operacijas, sandėliavimą, pakavimą ir plastiko granulių talpyklų bei rezervuarų valymą. Todėl, siekiant užtikrinti, kad visi plastiko granulių tvarkyme dalyvaujantys ekonominės veiklos vykdytojai būtų įsipareigoję užkirsti kelią tų granulių patekimui į aplinką, labai svarbus į tiekimo grandinę orientuotas požiūris. Nuo 2015 m. Europos plastiko gamybos pramonėje, savanoriškai įsipareigojant, vis daugiau taikoma tarptautinė programa „Operation Clean Sweep®“ (OCS). Pagal tą programą kiekviena plastiko granules gaminanti ar tvarkanti įmonė pripažįsta, kad labai svarbu visiškai užkirsti kelią plastiko granulių patekimui į aplinką, ir įsipareigoja taikyti geriausią praktiką. Nors prie OCS prisijungę subjektai apskritai gerai supranta tokią praktiką, ji nėra visapusiškai įdiegta. Plastiko pramonė OCS programoje vis dar dalyvauja nedaug;

(6)

daugumoje pasaulio regionų reiškiamas susirūpinimas dėl taršos mikroplastiku poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai. Kai kurios valstybės narės patvirtino arba pasiūlė tam skirtų priemonių. Vis dėlto paskiri nesuderinti nacionaliniai apribojimai galėtų kliudyti veikti vidaus rinkai;

(7)

siekdama spręsti taršos plastiku problemą, 2018 m. sausio 16 d. komunikate „Europinė plastikų žiedinėje ekonomikoje strategija“ Komisija pripažino mikroplastiko keliamą riziką ir paragino novatoriškais sprendimais kovoti su tarša mikroplastiku iš įvairių šaltinių. Komisija tokį pasiryžimą dar kartą pakartojo 2019 m. gruodžio 11 d. komunikate dėl Europos žaliojo kurso, 2020 m. kovo 11 d. komunikate dėl naujo Žiedinės ekonomikos veiksmų plano ir 2021 m. gegužės 12 d. komunikate dėl Nulinės taršos veiksmų plano. Nulinės taršos veiksmų plane vienas iš tikslų iki 2030 m. yra 30 % sumažinti mikroplastiko, išleidžiamo į aplinką, kiekį;

(8)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1907/2006 (4) taršos mikroplastiku problema sprendžiama nustatant sąmoningai į gaminius pridedamo mikroplastiko tiekimo rinkai apribojimą, nes nemaža tarša mikroplastiku susidaro, kai sintetinių polimerų mikrodalelės yra naudojamos pačios arba kai jų sąmoningai pridedama į gaminius, ir tokia tarša kelia nepriimtiną riziką aplinkai;

(9)

2021 m. birželio mėn. Konvencijos dėl šiaurės rytų Atlanto jūros aplinkos apsaugos (OSPAR konvencijos) susitariančiosios šalys priėmė OSPAR rekomendaciją 2021/06 dėl plastiko granulių patekimo į jūros aplinką mažinimo (toliau – OSPAR rekomendacija 2021/06), siekdamos sumažinti jūrą teršiančias šiukšles, skatindamos laiku parengti ir įgyvendinti visai plastiko tiekimo grandinei skirtus veiksmingus ir nuoseklius granulių patekimo į aplinką prevencijos standartus ir sertifikavimo sistemas. Tarptautinė jūrų organizacija (IMO) tiria priemones, kuriomis būtų iki minimumo sumažinta su plastiko granulių gabenimu jūrų transportu susijusi rizika; ji išleido neprivalomą dokumentą MEPC.1/Circ 909 dėl rekomendacijų dėl plastiko granulių vežimo jūra krovinių konteineriuose (toliau – MEPC.1/Circ 909). Šiame kontekste Sąjunga ir jos valstybės narės turi atidžiai stebėti bet kokius būsimus pokyčius IMO ir atlikti vadovaujamą vaidmenį užtikrinant aukšto lygio aplinkos apsaugą šiuo klausimu, pavyzdžiui, nustatydamos aukštus apsaugos standartus;

(10)

Sąjungos pasiūlyme pagal Jungtinių Tautų (JT) aplinkos programą, pateiktame rengiantis Tarpvyriausybinio derybų dėl tarptautinio teisiškai privalomo dokumento dėl taršos plastiku komiteto antrajai sesijai (INC-2), Sąjunga ir jos valstybės narės pabrėžė, kad į būsimą aktą reikia įtraukti priemones, kuriomis būtų mažinamas netyčia į aplinką išleidžiamo mikroplastiko kiekis;

(11)

nors esama Sąjungos teisės aktų dėl atliekų, taršos, jūrą teršiančių šiukšlių ir taršos cheminėmis medžiagomis prevencijos, konkrečių Sąjungos taisyklių dėl plastiko granulių patekimo į aplinką, kaip taršos mikroplastiku šaltinio, visoje tiekimo grandinėje prevencijos nėra. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2008/98/EB (5) nustatyti pagrindiniai atliekų tvarkymo principai ir bendrosios valstybių narių pareigos imtis atliekų susidarymo prevencijos priemonių. Tos bendrosios pareigos turėtų būti papildytos konkrečiais aspektais ir reikalavimais, susijusiais su atsargumu tvarkant plastiko granules, kad jos netaptų atliekomis;

(12)

pramoniniu mastu vykdoma polimerinių medžiagų gamyba patenka į Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/75/ES (6) taikymo sritį, tačiau kita veikla, tokia kaip plastiko granulių konvertavimas, gabenimas ar sandėliavimas, paprastai vykdoma mažųjų ir vidutinių įmonių, į tos direktyvos taikymo sritį nepatenka. Be to, 2007 m. rugpjūčio mėn. Geriausių prieinamų gamybos būdų informaciniame dokumente, skirtame polimerų gamybai, parengtame pagal Tarybos direktyvą 96/61/EB (7), konkreti plastiko granulių patekimo į aplinką problema nesprendžiama;

(13)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2008/56/EB (8) numatyta mikrošiukšlių, įskaitant mikroplastiką, poveikio pakrančių ir jūrų aplinkai stebėsena ir vertinimas. Buvo parengtas pirmųjų jūros taršos šiukšlėmis stebėsenos gairių atnaujinimas siekiant suderinti metodikas, skirtas, be kita ko, plastiko granulių buvimui ir pasiskirstymui pakrantėje stebėti. Tačiau Direktyvoje 2008/56/EB nėra konkrečių reikalavimų dėl plastiko granulių patekimo į aplinką prevencijos ar mažinimo taršos šaltinyje;

(14)

Komisijos reglamente (ES) 2023/2055 (9), kuriuo iš dalies keičiamas Reglamento (EB) Nr. 1907/2006 XVII priedas, sintetinių polimerų mikrodalelių, t. y. plastiko granulių, skirtų naudoti pramoniniuose objektuose patekimas į aplinką vertinamas kaip išvengiamas dalykas ir nustatomas reikalavimas teikti ataskaitas apie numatomą kasmet į aplinką išleidžiamo mikroplastiko kiekį. Nors ir trūksta metodikos į aplinką patenkančiam kiekiui įvertinti, taikant tą reikalavimą siekiama ateityje gauti daugiau informacijos apie plastiko granulių patekimą į aplinką ir pagerinti renkamos informacijos kokybę, kad būtų vertinama šio mikroplastiko keliama rizika;

(15)

siekiant užtikrinti, kad plastiko granulės būtų saugiai ir atsakingai tvarkomos visuose plastiko granulių tiekimo grandinės etapuose, taigi būtų išvengiama jų patekimo į aplinką atvejų ir pasiektas užmojis visiškai neleisti jokioms plastiko granulėms patekti į aplinką, būtina nustatyti reikalavimus dėl plastiko granulių tvarkymo visoje tiekimo grandinėje, t. y. gamybos (įskaitant grąžinamojo perdirbimo būdu gautas medžiagas), pradinio mišinio paruošimo, sumaišymo, konvertavimo, perdirbimo, platinimo, gabenimo, sandėliavimo, pakavimo ir cisternų bei talpyklų valymo, atliekamo valymo punktuose, etapuose. Šis reglamentas turėtų būti taikomas visiems subjektams, tvarkantiems plastiko granules visoje tiekimo grandinėje, nepriklausomai nuo jų galutinio naudojimo;

(16)

tvarkymo reikalavimuose turėtų būti atsižvelgiama į tarptautiniu mastu rekomenduojamą gerąją tvarkymo praktiką ir į esamus Sąjungoje pramonės nustatytus plastiko granulių tvarkymo reikalavimus. Šiuo atžvilgiu svarbu, kad Sąjunga ir jos valstybės narės tęstų pastangas, kad dokumente MEPC.1/Circ 909 pateikiamos rekomendacijos taptų privalomos tarptautiniu lygmeniu. Be to, Sąjunga gali skatinti diskusijas tarptautiniu lygmeniu dėl vežėjų pareigos kompetentingoms institucijoms pranešti, kai jie plastiko granules gabena kitoje šalyje nei ta, kurioje jie yra įsisteigę;

(17)

atsižvelgiant į žalingą į aplinką patenkančių plastiko granulių pobūdį ir į šiame reglamente nustatytą bendrą ekonominės veiklos vykdytojų ir vežėjų pareigą vengti plastiko granulių patekimo į aplinką, tikslinga nustatyti konkrečius informavimo, pateikiant piktogramą ir įspėjamąjį pranešimą, reikalavimus. Siekiant sumažinti naštą, tenkančią ekonominės veiklos vykdytojams ir vežėjams, tokius reikalavimus turėtų būti galima įgyvendinti atsižvelgiant į jau esamus įpareigojimus pagal Reglamento (EB) Nr. 1907/2006 XVII priedą. To priedo 78 įrašo 7 ir 10 punktuose nustatyti informavimo reikalavimai sintetinių polimerų mikrodalelių tiekėjams. Šio reglamento tikslais sintetinių polimerų mikrodalelių tiekėjai turėtų būti suprantami kaip bet kuris gamintojas, importuotojas, tolesnis naudotojas ar platintojas, pateikiantys rinkai plastiko granules, kurios yra sintetinių polimerų mikrodalelės. Jie turėtų pateikti atitinkamą informaciją etiketėje, ant pakuotės, pakuotės lapelyje arba saugos duomenų lape. Jie turėtų galėti pateikti tą atitinkamą informaciją, kai teikia informaciją, kaip numatyta Reglamento (EB) Nr. 1907/2006 XVII priedo 78 įrašo 10 punkte. Vis dėlto, kadangi įvairūs galimi tos atitinkamos informacijos teikimo būdai gali įvairuoti veiksmingumo atžvilgiu, kiek tai susiję su prisidėjimu prie bendro įpareigojimo išvengti granulių patekimo į aplinką, tikslinga, kad Komisija, atlikdama šio reglamento peržiūrą, įvertintų jų santykinį veiksmingumą;

(18)

kai plastiko granulės išleidžiamos į jūros aplinką ir ten pasklinda, jos gali kenkti jūrų gyviesiems ištekliams bei jūrų gyvūnijai ir trukdyti kitiems teisėtiems naudojimosi jūra būdams, pavyzdžiui, žvejybai ir akvakultūrai. Kadangi plastiko granulės atrodo kaip žuvų ikrai, jos sudaro apie 70 % jūros paukščių sulesamo plastiko, nepaisant to, kad tik 0,05 % paviršiniame vandenyje esančių plastiko gabalėlių yra plastiko granulės. Tokių mažų plastiko gabalėlių rasta 63 iš maždaug 250 pasaulio jūrų paukščių rūšių skrandžiuose. Be to, vertinama, kad plastiko granulės pagal svorį yra antras didžiausias tiesioginis jūrų taršos mikroplastiku šaltinis. Vertinama, kad kasmet į vandenyną patenka milijardai atskirų plastiko granulių. Taip yra dėl to, kad tiek mažu, tiek dideliu mastu plastiko granulės patenka į aplinką ir išbyra sausumoje ir jūroje visais tiekimo grandinės etapais, ypač tranzito metu. Be to, plastiko granulės gali būti išplaunamos į paplūdimius ir pakrantes ir dėl to gali būti daromas neigiamas poveikis turizmui ir krante vykdomai veiklai. Per kelis incidentus, susijusius su jūrų laivais, į jūros aplinką buvo tonomis išleista plastiko granulių, ir tai turėjo pražūtingų pasekmių aplinkai ir vietos bendruomenėms. Pavyzdžiui, šiaurinę Ispanijos pakrantę palietė 2023 m. įvykusi „Toconao“ laivo avarija, kurios metu buvo pamesti šeši krovinių konteineriai – vienas iš jų su tūkstančiu po 25 kg sveriančių maišų plastiko granulių. Dėl to į Galisijos pakrantę buvo išplauta milijonai plastiko granulių;

(19)

siekdamas spręsti šį klausimą iš jūrų transporto perspektyvos, IMO Jūrų aplinkos apsaugos komitetas 2024 m. patvirtino dokumentą MEPC.1/Circ.909. Tačiau tos rekomendacijos nėra teisiškai privalomos, todėl Sąjunga, laikydamasi Sutartyse nustatytos pareigos išsaugoti, apsaugoti bei gerinti aplinkos kokybę ir skatinti tarptautiniu lygmeniu imtis priemonių, skirtų pasaulinėms aplinkos problemoms spręsti, šiuo reglamentu turėtų nustatyti privalomas taisykles, pasauliniu mastu veikdama kaip pradininkė nustatant aukštesnio lygio aplinkos apsaugos priemones šioje srityje. Siuntėjai turėtų užtikrinti, kad plastiko granulės būtų supakuotos į kokybiškas pakuotes, kad vežimo informacija būtų laiku pateikiama jūrų laivo valdytojui, įgaliotiniui ir kapitonui ir kad būtų tinkamai užpildytas specialus sukrovimo reikalavimas. Jūrų laivų valdytojai, įgaliotiniai ir kapitonai, remdamiesi iš siuntėjų gauta informacija apie vežimą, turėtų užtikrinti, kad krovinių konteineriai, kuriuose yra plastiko granulių, būtų tinkamai sukrauti ir apsaugoti siekiant kuo labiau sumažinti pavojus jūros aplinkai, nepakenkiant jūrų laivo ir jame esančių asmenų saugai. Kalbant konkrečiai, krovinių konteineriai, kuriuose gabenamos plastiko granulės, turėtų būti sukraunami po viršutiniu deniu, jei tai tik praktiškai įmanoma, arba atvirų viršutinių denių apsaugotose zonose. Šie reikalavimai papildo bendrą IMO ir Sąjungos jūrų transporto saugos ir taršos iš laivų prevencijos teisines sistemas, visų pirma Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/59/EB (10), kuria, atsižvelgiant į tarptautines teisines taisykles, nustatyta avarijų ir taršos jūroje prevencijos sistema;

(20)

ekonominės veiklos vykdytojai, ES vežėjai ir ne ES vežėjai turėtų įgyvendinti plastiko granulių tvarkymo reikalavimus laikydamiesi veiksmų pirmumo tvarkos, pagal kurią aukščiausias prioritetas yra užkirsti kelią plastiko granulių išleidimui į aplinką. Todėl pirmasis žingsnis turėtų būti plastiko granulių išbyrėjimo iš pirminės talpyklos prevencija jas įprastai tvarkant, taip sumažinant granulių išbyrėjimo riziką iki minimumo, be kita ko, vengiant bet kokio nebūtino tvarkymo, pavyzdžiui, sumažinant perkrovimo taškų skaičių ir naudojant geros kokybės pakuotes; paskesnis žingsnis yra išbyrančių plastiko granulių sulaikymas, užtikrinant, kad jos nepatektų į aplinką, o paskutinis žingsnis – plastiko granulių, kurios išbyrėjo ar pateko į aplinką, surinkimas. Sulaikymo ir valymo veiksmai turėtų būti vykdomi taip, kad žala aplinkai būtų minimali, visų pirma pažeidžiamose buveinėse;

(21)

nors šiuo reglamentu siekiama, kad visi ekonominės veiklos vykdytojai, ES vežėjai ir ne ES vežėjai vykdytų plastiko granulių patekimo į aplinką prevenciją, labai mažų, mažųjų ir vidutinių įmonių pareigos turėtų būti pritaikytos siekiant sumažinti joms tenkančią naštą. Kita vertus, valstybėms narėms neturėtų būti užkertamas kelias nustatyti ar išlaikyti griežtesnes apsaugos priemones. Tokios priemonės, be kita ko, skirtos ekonominės veiklos vykdytojams, tvarkantiems daugiau kaip 5 tonas plastiko granulių, turi būti suderinamos su Sutartimis;

(22)

siekiant užtikrinti kiekvienoje valstybėje narėje tvarkomų ir gabenamų plastiko granulių atsekamumą ir užtikrinti, kad kompetentingos institucijos galėtų efektyviai atlikti atitikties patikras, turi būti registruojami įrenginiai, kuriuose tvarkomos plastiko granulės, ir jas vežantys vežėjai;

(23)

siekiant užkirsti kelią plastiko granulių patekimui į aplinką, ekonominės veiklos vykdytojai turėtų nustatyti, įgyvendinti ir nuolat atnaujinti rizikos valdymo planą, apimantį rizikos vertinimą, kuriame būtų nustatytas potencialiai įmanomas granulių išbyrėjimas ir patekimas į aplinką ir, visų pirma, būtų dokumentuota esama speciali įranga ir procedūros, skirtos tam, kad plastiko granulės nepatektų į aplinką, o patekusios būtų sulaikytos ir surinktos. Rizikos valdymo plane taip pat turėtų būti apsvarstytos nustatytai rizikai šalinti skirtos papildomos įrangos ir procedūrų sąnaudos ir nauda, atsižvelgiant į įrenginio pobūdį bei dydį ir jo veiklos mastą. Kai į plastiko granules pridedama priedų, ekonominės veiklos vykdytojai turėtų atsižvelgti į atitinkamų plastiko granulių pavojingas savybes, o tais atvejais, kai plastiko granulėms patekus į aplinką tokie priedai gali padidinti žalą žmonių sveikatai ar aplinkai, ekonominės veiklos vykdytojai turėtų apsvarstyti būtinybę įtraukti šią informaciją į rizikos valdymo planą;

(24)

siekiant, kad kompetentingos institucijos galėtų įvertinti atitiktį rizikos valdymo plano reikalavimams, ekonominės veiklos vykdytojai turėtų kompetentingai institucijai pateikti savo nustatytą rizikos valdymo planą kartu su atitikties savideklaracija arba sertifikatu, priklausomai nuo to, kas taikytina;

(25)

ekonominės veiklos vykdytojai turėtų turėti galimybę, laikydamiesi rizika grindžiamo požiūrio, nuspręsti, kokią konkrečią įrangą sumontuoti ar kokias procedūras įgyvendinti. Vis dėlto kompetentingos institucijos, vertindamos atitiktį, turėtų turėti galimybę reikalauti, kad ekonominės veiklos vykdytojai iš dalies pakeistų rizikos valdymo planą, be kita ko, per tam tikrą laikotarpį imdamiesi bet kurių iš šiame reglamente nurodytų veiksmų, kad užtikrintų tinkamą šio reglamento reikalavimų įgyvendinimą;

(26)

kad būtų galima įvertinti kiekvienam įrenginiui parengto rizikos valdymo plano tinkamumą, ekonominės veiklos vykdytojai turėtų fiksuoti per metus į aplinką išleidžiamų plastiko granulių kiekio įverčius kartu su bendru tvarkomu kiekiu. Siekiant mažinti ekonominės veiklos vykdytojams tenkančią naštą, kompetentingos institucijos ir sertifikuotojai turėtų turėti galimybę naudotis informacija apie į aplinką išleidžiamų granulių kiekio įverčius, teikiama vykdant informacijos teikimo reikalavimą pagal Reglamento (EB) Nr. 1907/2006 XVII priedą;

(27)

vežėjams, atsižvelgiant į jų veiklos specifiką, neturėtų būti pavedama parengti ir įgyvendinti rizikos valdymo planą. Vietoj to iš jų turėtų būti reikalaujama imtis praktinių priemonių, kad granulės neišbyrėtų ir nepatektų į aplinką, o į ją patekusios būtų sulaikytos ir surinktos. Šias priemones turėtų vertinti kompetentingos institucijos, visų pirma gabenimo proceso metu. Kai kurios iš šių priemonių turėtų būti įgyvendinamos vykdant pakrovimo ir iškrovimo operacijas, kurios yra išbyrėjimo ir patekimo į aplinką židiniai. Šios operacijos paprastai vykdomos tiek ekonominės veiklos vykdytojų, tiek vežėjų atsakomybe, o vežėjai paprastai yra vienintelė už transportavimo kelionę atsakinga šalis;

(28)

ne ES vežėjai turėtų paskirti įgaliotąjį atstovą, kuris turėtų veikti ne ES vežėjo vardu ir į kurį turėtų būti galima kreiptis bet kuriai kompetentingai institucijai. Įgaliotasis atstovas turėtų būti aiškiai paskirtas ne ES vežėjo rašytiniu įgaliojimu, kiek tai susiję su konkrečiomis pareigomis pagal šį reglamentą. Tai, kad toks atstovas paskirtas, nedaro poveikio ne ES vežėjo atsakomybei ar įsipareigojimui pagal šį reglamentą. Jei ne ES vežėjas nesilaiko reikalavimų, įgaliotajam atstovui turėtų būti taikomi su vykdymo užtikrinimu susiję procesiniai veiksmai (kiek tai susiję su jam suteiktais įgaliojimais);

(29)

norint sėkmingai įgyvendinti veiksmus, reikalingus siekiant užkirsti kelią plastiko granulių patekimui į aplinką, jas sulaikyti ir išvalyti, reikalingas visapusiškas ekonominės veiklos vykdytojų, ES vežėjų ir ne ES vežėjų darbuotojų bendradarbiavimas ir įsipareigojimas. Iš ekonominės veiklos vykdytojų, ES vežėjų ir ne ES vežėjų turėtų būti reikalaujama, kad jie savo darbuotojus apmokytų atsižvelgiant į darbuotojų konkrečias funkcijas ir pareigas, kad būtų užtikrinta, kad jie žinotų apie įrangą ir gebėtų ją įdiegti, ja naudotis ir atlikti jos techninę priežiūrą, taip pat galėtų atlikti procedūras, reikalingas atitikčiai šiame reglamente nustatytiems reikalavimams užtikrinti, be kita ko, žinotų, kaip stebėti plastiko granulių patekimą į aplinką ir apie jį pranešti. Ekonominės veiklos vykdytojai, ES vežėjai ir ne ES vežėjai, kai tinkama, turėtų imtis taisomųjų priemonių, įskaitant, kai būtina, įdiegtos įrangos ir procedūrų tobulinimą. Taip pat turėtų būti reikalaujama, kad jie stebėtų ir registruotų per metus į aplinką patenkančių plastiko granulių kiekio įvertį ir taip padėtų užpildyti tebesančias žinių spragas;

(30)

vidutinių ir didelių įmonių struktūra paprastai yra sudėtingesnė dėl jų dydžio. Tais atvejais, kai jos eksploatuoja įrenginius, kuriuose tvarkomų plastiko granulių kiekis yra lygus 1 500 tonų per metus ribai ar ją viršija, turėtų būti reikalaujama, kad jos kiekvieno įrenginio atžvilgiu įgyvendintų papildomus veiksmus, pavyzdžiui, atliktų metinį vidaus vertinimą ir patvirtintų mokymo programą atsižvelgiant į konkrečius mokymo poreikius ir mokymo programos vykdymo tvarką. Atliekant vidaus vertinimą galėtų būti įvertinami tokie aspektai kaip į aplinką patenkančių plastiko granulių kiekio įvertis ir tokio patekimo į aplinką priežastys, prevencinė, sulaikymo ir valymo įranga arba procedūros, įgyvendinamos siekiant išvengti granulių patekimo į aplinką ateityje, taip pat jų veiksmingumas, diskusijos su darbuotojais, naudojamos įrangos ir esamų procedūrų tikrinimai ir susijusių dokumentų peržiūra;

(31)

iš labai mažų įmonių bei mažųjų, vidutinių ir didelių įmonių, eksploatuojančių įrenginius, kuriuose tvarkomų plastiko granulių kiekis nesiekia 1 500 tonų per metus ribos, turėtų būti reikalaujama atitikties savideklaracijos. Joms taip pat turėtų būti suteikta pakankamai laiko atitikčiai reikalavimams įrodyti;

(32)

įmonės, eksploatuojančios įrenginius, kuriuose tvarkomų plastiko granulių kiekis yra lygus 1 500 tonų per metus ribai ar ją viršija, gali būti atsakingos už didesnę plastiko granulių patekimo į aplinką riziką. Vidutinės ir didelės įmonės, eksploatuojančios įrenginius, kuriuose tvarkomų plastiko granulių kiekis yra lygus 1 500 tonų per metus ribai ar ją viršija, turėtų įrodyti atitiktį šiame reglamente nustatytiems reikalavimams, gaudamos sertifikuotojų išduotą sertifikatą ir atnaujindamos jo galiojimą. Laikantis tiekimo grandinės požiūrio ir kartu apribojant mažosioms įmonėms tenkančią administracinę naštą, mažosios įmonės, eksploatuojančios įrenginius, kuriuose tvarkomų plastiko granulių kiekis yra lygus 1 500 tonų per metus ribai ar ją viršija, turėtų įrodyti atitiktį gaudamos sertifikuotojų išduotą sertifikatą, galiojantį penkerius metus. Sertifikavimo procesu taip pat siekiama padėti mažosioms įmonėms, eksploatuojančios įrenginius, kuriuose tvarkomų plastiko granulių kiekis yra lygus 1 500 tonų per metus ribai ar ją viršija, nustatyti veiksmus, kurių reikia imtis, kad jos atitiktų šiame reglamente nustatytus reikalavimus. Pasibaigus sertifikato galiojimo laikotarpiui, tokios mažosios įmonės turėtų įrodyti atitiktį pranešdamos kompetentingai institucijai apie atnaujintą savo rizikos valdymo planą ir atitikties savideklaraciją kas penkerius metus nuo paskutinio pranešimo, išskyrus atvejus, kai tokios mažosios įmonės laiku nusprendžia toliau įrodyti atitiktį atnaujindamos sertifikuotojų išduotą sertifikatą;

(33)

sertifikuotojai, visų pirma konsultavimo paslaugų sertifikuotojai, turėtų neužsiimti jokia veikla, kuri galėtų kliudyti jiems nepriklausomai ar sąžiningai priimti sprendimus, kiek tai susiję su sertifikavimo veikla, dėl kurios jie yra akredituoti. Sertifikuotojai gali būti akredituota atitikties vertinimo įstaiga arba aplinkosaugos vertintojas, turintis leidimą atlikti vertinimą ir patvirtinimą pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1221/2009 (11). Siekiant užtikrinti vienodą informaciją, sertifikatas turėtų būti specialios formos;

(34)

siekiant, kad kompetentingos institucijos galėtų efektyviau vertinti atitiktį reikalavimams pagal šį reglamentą, sertifikuotojai turėtų pranešti kompetentingoms institucijoms apie savo atliktų vertinimų rezultatus. Sertifikatai neturėtų iš anksto nulemti kompetentingų institucijų atliekamo atitikties vertinimo rezultato;

(35)

siekiant užtikrinti skaidrumą, kompetentingos institucijos turėtų viešai skelbti tam tikrą informaciją. Tai apima pranešimą apie eksploatuojamus įrenginius, dalyvavimą gabenant plastiko granules Sąjungoje, įskaitant reikšmingus pokyčius, palyginti su tuo, apie ką buvo pranešta anksčiau, įgaliotojo atstovo įsisteigimą, rizikos valdymo planus, atitikties savideklaracijas, sertifikatus ir leidimus, kurie turėtų būti prieinami lengvai randamoje, nemokamoje ir neapribotoje interneto svetainėje. Tačiau, siekiant užtikrinti saugą ir konfidencialumą, kompetentingos institucijos turėtų galėti neatskleisti konkrečios informacijos, jei ją paskelbus kiltų pavojus atitinkamų įrenginių saugumui, vietos gyventojų saugai arba būtų pakenkta kitiems viešiesiems interesams. Komisija taip pat turėtų paskelbti nacionalinių interneto svetainių ir ne ES vežėjų įgaliotųjų atstovų sąrašus, kad būtų užtikrinta plati prieiga prie šios informacijos, kartu apsaugant konfidencialią verslo informaciją;

(36)

ekonominės veiklos vykdytojai, norėdami būti registruoti aplinkosaugos vadybos ir audito sistemoje (EMAS), privalo laikytis aplinkos apsaugos teisės aktų, įskaitant šį reglamentą. Taigi, turėtų būti laikoma, kad EMAS registruoti ekonominės veiklos vykdytojai laikosi šiame reglamente nustatytų reikalavimų, jeigu aplinkosaugos vertintojas yra įvertinęs, kad šiame reglamente nustatyti reikalavimai yra įtraukti į jų aplinkosaugos vadybos sistemą ir yra įgyvendinti. Todėl tokie ekonominės veiklos vykdytojai turėtų būti atleidžiami nuo sertifikavimo ir pranešimo kompetentingoms institucijoms pareigų, kai atnaujina savideklaracijas ir rizikos valdymo planus. Be EMAS numatytos išimties ir siekiant sumažinti kitoms didelio integralumo sistemoms tenkančią naštą, ekonominės veiklos vykdytojus, kurie kiekvienam įrenginiui rengia ir įgyvendina kitas aplinkosaugos vadybos sistemas, turėtų būti galima atleisti nuo šio reglamento reikalavimų vykdymo, jei jie tenkina tam tikrus šiame reglamente nustatytus kriterijus;

(37)

kompetentingos institucijos turėtų įvertinti, kaip ekonominės veiklos vykdytojai, ES vežėjai ir ne ES vežėjai laikosi šiame reglamente nustatytų pareigų, jei tikslinga, remdamosi sertifikavimo proceso arba savideklaracijų išvadomis. Toks vertinimas turėtų būti grindžiamas atitinkamai aplinkosauginiais tikrinimais ar kitomis vertinimo priemonėmis, ir turėtų būti atliekamas laikantis rizika grindžiamo požiūrio. Tikrinimai turėtų būti, kai įmanoma, derinami su pagal kitus Sąjungos teisės aktus privalomais tikrinimais. Kompetentingos institucijos turėtų teikti Komisijai informaciją apie šio reglamento įgyvendinimą;

(38)

valstybės narės turėtų galėti užtikrinti šio reglamento laikymąsi nustatydamos leidimus, kurie būtų išduodami remiantis įrenginių reguliarių tikrinimų sistema, skirta visapusiškam atitinkamam poveikiui aplinkai, įskaitant plastiko granulių išbyrėjimą ir patekimą į aplinką, išnagrinėti. Kalbant apie įrenginius, esančius valstybėje narėje, kuri nusprendžia šio reglamento laikymąsi užtikrinti ir vertinti taikant tokią leidimų ir reguliarių tikrinimų sistemą, ekonominės veiklos vykdytojai turėtų būti atleidžiami nuo pareigos gauti sertifikatą arba pateikti atitikties savideklaraciją dėl tų įrenginių, kuriems jie turi leidimą, kuriuo nustatomos sąlygos, būtinos siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi šio reglamento. Įrenginių, kuriems taikoma tokia išimtis, atveju ekonominės veiklos vykdytojai turėtų pranešti atitinkamai kompetentingai institucijai apie rizikos valdymo planą ir reguliarius jo atnaujinimus. Kai reglamento laikymasis užtikrinamas leidimais, valstybės narės turėtų imtis būtinų veiksmų esamų leidimų sąlygoms peržiūrėti ir naujiems leidimams išduoti taip, kad būtų laiku užtikrintas šio reglamento laikymasis;

(39)

Direktyva 2008/98/EB nustatoma, kad valstybės narės turi reikalauti, kad perdirbėjai gautų leidimą, kurio sąlygomis būtų užtikrinta, kad plastiko granulės būtų gaminamos nekeliant pavojaus žmonių sveikatai ir nedarant žalos aplinkai, visų pirma vengiant rizikos vandeniui, orui, dirvožemiui, augalams ar gyvūnams;

(40)

siekiant kuo labiau sumažinti bet kokio plastiko granulių patekimo į aplinką poveikį, ekonominės veiklos vykdytojai, ES vežėjai ir ne ES vežėjai turėtų imtis būtinų taisomųjų priemonių, kuriomis būtų vėl užtikrinta atitiktis šiam reglamentui. Reikalaujamos taisomosios priemonės turėtų būti proporcingos nustatytam pažeidimui ir tikėtinam žalingam jo poveikiui aplinkai. Kompetentingos institucijos, aptikusios šio reglamento pažeidimą, turėtų apie jį pranešti ekonominės veiklos vykdytojui, ES vežėjui ar ne ES vežėjui ir reikalauti, kad būtų imtasi taisomųjų priemonių, kuriomis būtų vėl užtikrinta atitiktis reikalavimams;

(41)

kompetentingos institucijos turėtų turėti bent minimalius tikrinimo ir vykdymo užtikrinimo įgaliojimus, kad galėtų užtikrinti šio reglamento laikymąsi, greičiau ir efektyviau bendradarbiauti tarpusavyje ir atgrasyti ekonominės veiklos vykdytojus, ES vežėjus ir ne ES vežėjus, įgaliotuosius atstovus, krovinio siuntėjus, taip pat, kai aktualu, jūrų laivų, gabenančių plastiko granules, valdytojus, įgaliotinius ir kapitonus nuo šio reglamento pažeidimų. Tie įgaliojimai turėtų būti pakankami, kad būtų galima įveikti vykdymo užtikrinimo sunkumus ir užkirsti kelią tam, kad reikalavimų nesilaikantys ekonominės veiklos vykdytojai naudotųsi vykdymo užtikrinimo sistemos spragomis, perkeldami veiklą į valstybes nares, kurių kompetentingos institucijos turi mažiau pajėgumų kovoti su neteisėta praktika. Kompetentingos institucijos turėtų gebėti naudoti visus tiriamo atvejo faktus ir aplinkybes kaip įrodymus savo atliekamo tikrinimo tikslais;

(42)

labai mažos, mažosios ir vidutinės įmonės sudaro svarbią plastiko granulių tiekimo grandinės dalį. Vykdydamos atitinkamas šiame reglamente nustatytas pareigas, jos galėtų susidurti su konkrečiais įgyvendinimo sunkumais ir proporcingai didesnėmis išlaidomis. Komisija turėtų didinti ekonominės veiklos vykdytojų ir vežėjų informuotumą apie būtinybę užkirsti kelią plastiko granulių patekimui į aplinką. Be to, konsultuodamasi su visais atitinkamais suinteresuotaisiais subjektais, Komisija turėtų parengti įvairių formų mokymo medžiagą, įskaitant vadovus ir kursus, kad padėtų ekonominės veiklos vykdytojams ir vežėjams vykdyti savo pareigas, visų pirma susijusias su rizikos vertinimo reikalavimais. Tuo atžvilgiu reikėtų atsižvelgti į OSPAR rekomendaciją Nr. 2021/06. Valstybės narės turėtų suteikti galimybę gauti su pareigų ir rizikos vertinimo reikalavimų laikymusi susijusią informaciją ir pagalbą, visų pirma, labai mažoms ir mažosioms įmonėms. Valstybių narių teikiama pagalba galėtų apimti techninę pagalbą ir specializuotą mokymą visiems darbuotojams, tvarkantiems plastiko granules. Tai taip pat galėtų apimti finansinę paramą, be kita ko, mažųjų įmonių sertifikavimo tikslais, taip pat galimybes gauti finansavimą. Valstybių narių veiksmų turėtų būti imamasi laikantis taikytinų valstybės pagalbos taisyklių;

(43)

siekiant sukurti bendrą plastiko granulių patekimo į aplinką vertinimo pagrindą, būtina turėti standartizuotą metodiką, nustatytą darniuoju standartu, priimamu pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1025/2012 (12). Reglamente (ES) Nr. 1025/2012 numatyta prieštaravimo darniesiems standartams procedūra, taikoma, kai tie standartai nevisiškai atitinka tame reglamente nustatytus reikalavimus;

(44)

siekdamos užtikrinti, kad šio reglamento tikslai būtų pasiekti ir jo reikalavimų vykdymas būtų veiksmingai užtikrintas, valstybės narės turėtų paskirti savo kompetentingas institucijas, atsakingas už šio reglamento taikymą ir vykdymo užtikrinimą. Tais atvejais, kai valstybių narių teritorijoje yra ne viena, o daugiau paskirtų kompetentingų institucijų, valstybės narės turėtų užtikrinti glaudų bendradarbiavimą tarp visų paskirtų kompetentingų institucijų, siekdamos užtikrinti, kad kompetentingų institucijų pareigos būtų veiksmingai atliekamos;

(45)

siekdamos užtikrinti reikalavimų laikymąsi, kompetentingos institucijos taip pat turėtų imtis būtinų veiksmų, įskaitant tikrinimus ir svarstymus, remdamosi aktualia informacija, pavyzdžiui, pagrįstais trečiųjų šalių pateiktais skundais. Skundą teikiančios trečiosios šalys turėtų gebėti įrodyti, kad turi pakankamą interesą, arba pareikšti apie teisės pažeidimą;

(46)

valstybės narės turėtų užtikrinti, kad dėl bet kokių priemonių, kurių imasi jų kompetentingos institucijos pagal šį reglamentą, būtų taikomos veiksmingos teisminės teisių gynimo priemonės pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnį. Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką asmens teisių, turimų pagal Sąjungos teisę, teisminę apsaugą turi užtikrinti valstybių narių teismai. Be to, Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 19 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad valstybės narės numatytų teisių gynimo priemones, kurios būtų pakankamos užtikrinant veiksmingą teisinę apsaugą Sąjungos teisei priklausančiose srityse. Šiuo atžvilgiu valstybės narės turėtų užtikrinti, kad visuomenei, įskaitant fizinius ar juridinius asmenis, kuriems taikomas šis reglamentas, būtų suteikta teisė kreiptis į teismą laikantis pareigų, kurias valstybės narės prisiėmė kaip JT Europos ekonomikos komisijos (UNECE) 1998 m. birželio 25 d. Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (13) (Orhuso konvencija) šalys;

(47)

valstybės narės turėtų nustatyti taisykles dėl sankcijų, taikomų pažeidus pagal šį reglamentą priimtas nacionalines nuostatas, ir užtikrinti, kad jos būtų įgyvendinamos. Valstybės narės gali nustatyti taisykles dėl administracinių ir baudžiamųjų sankcijų. Bet kuriuo atveju skiriant baudžiamąsias ir administracines sankcijas, neturėtų būti pažeidžiama teisė nebūti du kartus teisiamam ar baudžiamam vykstant baudžiamajam procesui dėl tos pačios nusikalstamos veikos (ne bis in idem principas), kaip išaiškino Europos Sąjungos Teisingumo Teismas. Sunkiausių juridinio asmens padarytų pažeidimų, pavyzdžiui, labai sunkių pažeidimų dėl jų pobūdžio, masto ir pasikartojimo, atveju arba pažeidimų, kurie kelia didelį pavojų žmonių sveikatai ar aplinkai, atveju, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad jų nacionalinėje sankcijų sistemoje būtų numatytos sankcijos, įskaitant finansines administracines baudas, kurių maksimalus dydis sudarytų ne mažiau kaip 3 % to juridinio asmens metinės apyvartos Sąjungoje finansiniais metais, einančiais prieš metus, kuriais skiriama finansinės administracinė bauda. Už tokius pažeidimus, nedarant poveikio valstybių narių pareigoms pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/99/EB (14), valstybėms narėms taip pat turėtų būti leidžiama nustatyti baudžiamąsias sankcijas arba jas nustatyti kaip alternatyvą, su sąlyga, kad jos būtų veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos;

(48)

kai tikslinga, valstybės narės turėtų remti finansavimą tokių projektų, kuriais siekiama: išvalyti plastiko granulėmis užterštas teritorijas taikant aplinkos atžvilgiu tvarią praktiką; rinkti, apdoroti ir teikti informaciją apie incidentus ar avarijas, dėl kurių į aplinką patenka plastiko granulės, ir susijusį atsaką; gerinti žinias apie į aplinką patekusių plastiko granulių poveikį žmonių sveikatai bei aplinkai ir skatinti informuotumo didinimo programas, visų pirma skirtas labiausiai nukentėjusioms vietovėms, pavyzdžiui, pramoninėms zonoms ir uostams;

(49)

tais atvejais, kai dėl šio reglamento pažeidimo padaroma žalos žmonių sveikatai, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad nukentėję asmenys galėtų reikalauti kompensacijos ir gauti kompensaciją už tą žalą iš atitinkamų fizinių ar juridinių asmenų. Tokiomis kompensavimo taisyklėmis padedama siekti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 191 straipsnyje nustatytų tikslų išlaikyti, apsaugoti ir gerinti aplinkos kokybę ir apsaugoti žmonių sveikatą. Jomis taip pat remiamos teisės į gyvybę, asmens neliečiamybę ir sveikatos priežiūrą, nustatytos Chartijos 2, 3 ir 35 straipsniuose, ir teisė į veiksmingą teisinę gynybą, nustatyta Chartijos 47 straipsnyje. Be to, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/35/EB (15) privatiems asmenims nesuteikta teisės į kompensaciją dėl žalos aplinkai arba dėl neišvengiamos tokios žalos grėsmės;

(50)

todėl tikslinga, kad šiame reglamente būtų sprendžiamas teisės į kompensaciją už asmenų patirtą žalą klausimas ir kad juo būtų užtikrinama, kad asmenys galėtų ginti savo teises būti apsaugotiems nuo žalos sveikatai, padarytos dėl šio reglamento pažeidimų, ir taip būtų užtikrinamas veiksmingesnis šio reglamento vykdymo užtikrinimas. Procedūros, susijusios su reikalavimais atlyginti žalą, turėtų būti parengtos ir taikomos taip, kad dėl jų netaptų neįmanoma arba pernelyg sudėtinga naudotis teise reikalauti atlyginti žalą;

(51)

šio reglamento poveikis valstybių narių procesinei autonomijai turėtų apsiriboti tuo, kas būtina siekiant tikslo užtikrinti žmonių sveikatos apsaugą saugioje aplinkoje, ir neturėtų daryti poveikio kitoms nacionalinėms procesinėms taisyklėms, kuriomis nustatoma teisė reikalauti kompensacijos už šio reglamento pažeidimus. Tačiau tokios nacionalinės taisyklės neturėtų trukdyti veiksmingam pagal šį reglamentą reikalaujamų kompensacijų skyrimo mechanizmo veikimui;

(52)

siekiant užtikrinti, kad fiziniai asmenys galėtų ginti savo teises būti apsaugotiems nuo žalos sveikatai, kuri galėtų būti padaryta pažeidus šį reglamentą, ir taip garantuoti veiksmingesnį jo vykdymo užtikrinimą, nevyriausybinėms organizacijoms, skatinančioms žmonių sveikatos ar aplinkos apsaugą arba skatinančioms vartotojų apsaugą, ir atitinkančioms nacionalinės teisės reikalavimus, kaip suinteresuotos visuomenės narėms turėtų būti suteikiami įgaliojimai nukentėjusiojo vardu arba jį remiant, kaip tai nustato valstybė narė, dalyvauti procesiniuose veiksmuose, nedarant poveikio nacionalinėms procesinėms taisyklėms dėl atstovavimo ir gynybos teismuose. Valstybės narės paprastai turi procesinę autonomiją užtikrinti veiksmingą teisių gynimą Sąjungos teisės pažeidimų atvejais, laikydamosi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų. Tačiau patirtis rodo, kad nors yra labai daug epidemiologinių taršos neigiamo poveikio gyventojų sveikatai įrodymų, konkretaus plastiko granulių patekimo į aplinką tiesioginis ryšys su konkrečiu poveikiu žmonių sveikatai ar aplinkai nėra akivaizdus, be to, toks poveikis paprastai nėra tiesioginis;

(53)

siekiant atsižvelgti į technikos pažangą ir mokslo raidą, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus, kuriais būtų iš dalies keičiami šio reglamento priedai. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais, ir kad tos konsultacijos būtų vykdomos vadovaujantis 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros (16) nustatytais principais. Visų pirma siekiant užtikrinti vienodas galimybes dalyvauti atliekant su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, Europos Parlamentas ir Taryba visus dokumentus gauna tuo pačiu metu kaip ir valstybių narių ekspertai, o jų ekspertams sistemingai suteikiama galimybė dalyvauti Komisijos ekspertų grupių, kurios atlieka su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, posėdžiuose;

(54)

siekiant užtikrinti vienodas šio reglamento įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai dėl informacijos apie šio reglamento įgyvendinimą teikimo. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (17);

(55)

siekiant suteikti ekonominės veiklos vykdytojams, ES vežėjams, ne ES vežėjams, krovinio siuntėjams, taip pat jūrų laivų valdytojams, įgaliotiniams ir kapitonams pakankamai laiko prisitaikyti prie šiame reglamente nustatytų reikalavimų, jo taikymas turėtų būti atidėtas;

(56)

kadangi šio reglamento tikslo, t. y. užkirsti kelią plastiko granulių patekimui į aplinką, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl siūlomo veiksmo masto ir poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi ES sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti,