43 straipsnis Geros reputacijos įrodymas

Jeigu valstybė narė iš savo nacionalinių subjektų reikalauja geros reputacijos įrodymų, įrodymų, kad anksčiau jie nebuvo patyrę bankroto, arba abiejų šių įrodymų, ta valstybė narė pripažįsta, kad kitų valstybių narių nacionalinių subjektų pateiktas išrašas iš teismo registro arba, neturint šio įrodymo, lygiavertis dokumentas, išduotas buveinės valstybės narės arba valstybės narės, iš kurios kilęs nacionalinis subjektas, kompetentingos teisminės ar administracinės institucijos, rodantis, jog jie atitinka tuos reikalavimus, yra pakankamas įrodymas.

Jeigu buveinės valstybė narė arba valstybė narė, iš kurios kilęs atitinkamas užsienio valstybės subjektas, neišduoda 1 dalyje nurodyto dokumento, jį galima pakeisti pareiškimu prisiekus arba – jeigu valstybėse narėse nėra numatytas pareiškimas prisiekus – oficialiu pareiškimu, kurį atitinkamas užsienio valstybės subjektas pateikia kompetentingai teisminei ar administracinei institucijai arba, prireikus, notarui buveinės valstybėje narėje arba valstybėje narėje, iš kurios kilęs tas užsienio valstybės subjektas.

Tokia institucija arba notaras išduoda pažymėjimą, patvirtinantį pareiškimo prisiekus ar oficialaus pareiškimo autentiškumą.

Pirmoje pastraipoje nurodytas pareiškimas, patvirtinantis bankroto nebuvimą, taip pat pateikiamas atitinkamos valstybės narės kompetentingai profesinei ar verslo organizacijai.

1 ir 2 dalyse nurodyti dokumentai ir pažymėjimai pateikiami ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo jų išdavimo dienos.

Valstybės narės paskiria valdžios institucijas ir įstaigas, kurioms suteikia teisę išduoti 1 ir 2 dalyse nurodytus dokumentus, ir nedelsdamos apie tai informuoja kitas valstybes nares ir Komisiją.

Kiekviena valstybė narė taip pat informuoja kitas valstybes nares bei Komisiją apie institucijas ar įstaigas, kurioms turi būti pateikiami 1 ir 2 dalyse nurodyti dokumentai, skirti pagrįsti prašymą vykdyti 2 straipsnyje nurodytų draudimo rūšių veiklą tos valstybės narės teritorijoje.