EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS REGLAMENTAS (ES) 2020/741 2020 m. gegužės 25 d. dėl pakartotinio vandens naudojimo minimaliųjų reikalavimų (Tekstas svarbus EEE)

(1)

vandens ištekliai Sąjungoje vis labiau naudojami, todėl vandens ima stigti ir prastėja jo kokybė. Dėl miestų plėtros ir žemės ūkio veiklos smarkiai sumažėjusį gėlo vandens prieinamumą ypač pablogina klimato kaita, nenuspėjamos oro sąlygos ir sausros;

(2)

Sąjunga galėtų geriau spręsti vis didėjančias su vandens ištekliais susijusias problemas, jei būtų plačiau naudojamas išvalytas nuotekų vanduo, ribojamas vandens paėmimas iš paviršinio vandens telkinių ir požeminio vandens telkinių, mažinamas išvalytų nuotekų išleidimo į vandens telkinius poveikis ir skatinama taupyti vandenį pasitelkiant įvairialypį miesto nuotekų panaudojimą, tuo pat metu užtikrinant aukštą aplinkos apsaugos lygį. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2000/60/EB (4) pakartotinis vandens naudojimas, drauge su efektyvaus vandens naudojimo technologijų skatinimu pramonėje ir vandenį taupančiais drėkinimo metodais, nurodytas kaip viena iš papildomų priemonių, kurias valstybės narės gali nuspręsti taikyti, kad įgyvendintų tos direktyvos tikslus pasiekti kokybiškai ir kiekybiškai gerą paviršinio vandens telkinių ir požeminio vandens telkinių būklę. Tarybos direktyva 91/271/EEB (5) reikalaujama, kad išvalytos nuotekos, jei tikslinga, būtų naudojamos pakartotinai;

(3)

2012 m. lapkričio 14 d. Komisijos komunikate „Europos vandens išteklių išsaugojimo metmenys“ pabrėžiamas poreikis parengti priemonę, kuria Sąjungos lygmeniu būtų reguliuojami pakartotinio vandens naudojimo standartai, kad būtų pašalintos kliūtys plačiai naudoti tokią alternatyvią vandens tiekimo galimybę, t. y. tokią, kuri padėtų sumažinti vandens trūkumą ir tiekimo sistemų pažeidžiamumą;

(4)

2007 m. liepos 18 d. Komisijos komunikate „Vandens trūkumo ir sausrų problemos Europos Sąjungoje sprendimas“ nustatyta priemonių, kurias valstybės narės turėtų apsvarstyti valdydamos vandens trūkumą ir sausras, hierarchija. Jame nustatoma, kad regionuose, kuriuose visos prevencinės priemonės buvo įgyvendintos laikantis vandens hierarchijos ir kuriuose vandens poreikis vis dar viršija turimus išteklius, tam tikromis aplinkybėmis ir deramai atsižvelgiant į sąnaudų ir naudos aspektą, kaip alternatyvą didelių sausrų padariniams šalinti galima numatyti papildomos vandens tiekimo infrastruktūros naudojimą;

(5)

Europos Parlamentas savo 2008 m. spalio 9 d. rezoliucijoje dėl vandens trūkumo ir sausrų problemos Europos Sąjungoje sprendimo (6) primena, kad tvarkant vandens išteklius pirmenybė turėtų būti teikiama į paklausą orientuotam požiūriui, tačiau laikosi nuomonės, kad tvarkydama vandens išteklius Sąjunga turėtų laikytis holistinio požiūrio, pagal kurį būtų derinamos paklausos valdymo, esamų vandens ciklo išteklių optimizavimo ir naujų išteklių kūrimo priemonės, o rengiant šį požiūrį reikia atsižvelgti į aplinkos, socialinius ir ekonominius aspektus;

(6)

savo 2015 m. gruodžio 2 d. komunikate „Uždaro ciklo kūrimas – ES žiedinės ekonomikos veiksmų planas“ Komisija įsipareigojo imtis veiksmų, kad būtų skatinamas pakartotinis išvalytų nuotekų naudojimas, įskaitant pasiūlymo dėl teisėkūros procedūra priimamo akto dėl pakartotinio vandens naudojimo minimaliųjų reikalavimų rengimą. Komisija turėtų atnaujinti savo veiksmų planą ir toliau laikyti vandens išteklius prioritetine veiksmų sritimi;

(7)

šio reglamento tikslas – sudaryti palankesnes sąlygas pakartotinai naudoti vandenį, jei tik tai tikslinga ir ekonomiškai efektyvu, sukuriant palankią sistemą toms valstybėms narėms, kurios nori arba turi pakartotinai naudoti vandenį. Daugeliui valstybių narių pakartotinis vandens naudojimas yra daug žadantis pasirinkimas, tačiau šiuo metu tik nedidelis jų skaičius pakartotinai naudoja vandenį ir tuo atžvilgiu yra priėmusios nacionalinės teisės aktus ar nacionalinius standartus. Šis reglamentas turėtų būti pakankamai lankstus, kad būtų sudarytos sąlygos tęsti pakartotinio vandens naudojimo praktiką, ir kad užtikrintų galimybę kitoms valstybėms narėms taikyti tas taisykles, jei jos vėlesniame etape nuspręstų pradėti taikyti šią praktiką. Bet koks sprendimas netaikyti pakartotinio vandens naudojimo turėtų būti tinkamai pagrįstas remiantis šiame reglamente nustatytais kriterijais ir būti reguliariai peržiūrimas;

(8)

Direktyva 2000/60/EB valstybėms narėms suteikiama būtino lankstumo siekiant įtraukti papildomas priemones į priemonių, kurias jos priima siekiant remti jų pastangas pasiekti ta direktyva nustatytus vandens kokybės tikslus, programas. Direktyvos 2000/60/EB VI priedo B dalyje pateiktas nebaigtinis papildomų priemonių sąrašas apima, be kitų priemonių, ir pakartotinio vandens naudojimo priemones. Šiame kontekste ir laikantis priemonių, kurias valstybės narės galėtų svarstyti siekdamos spręsti su vandens trūkumu ir sausromis susijusias problemas, hierarchijos, pagal kurią skatinamos priemonės (nuo vandens taupymo iki vandens kainų politikos ir alternatyvių sprendimų), taip pat tinkamai atsižvelgiant į sąnaudų ir naudos aspektą, šiuo reglamentu nustatyti pakartotinio vandens naudojimo minimalieji reikalavimai turėtų būti taikomi tuo atveju, kai drėkinimui žemės ūkyje pakartotinai naudojamos išvalytos miesto nuotekos iš miesto nuotekų valymo įrenginių pagal Direktyvą 91/271/EEB;

(9)

manoma, kad pakartotinis tinkamai išvalytų nuotekų, pavyzdžiui, gaunamų iš miesto nuotekų valymo įrenginių, naudojimas daro mažesnį poveikį aplinkai negu kiti alternatyvūs vandens tiekimo būdai, kaip antai vandens perdavimas ar gėlinimas. Tačiau toks pakartotinis vandens naudojimas, dėl kurio galėtų sumažėti vandens švaistymas ir būtų sutaupoma vandens, Sąjungoje taikomas ribotai. Atrodo, kad iš dalies taip yra dėl didelių pakartotinio nuotekų naudojimo sistemų sąnaudų ir dėl to, kad nėra bendrų Sąjungos aplinkos ir sveikatos apsaugos standartų pakartotinio vandens naudojimo srityje ir, kiek tai susiję ypač su žemės ūkio produktais, dėl galimos rizikos sveikatai ir aplinkai ir galimų kliūčių laisvam tokių produktų, kurie buvo drėkinami regeneruotu vandeniu, judėjimui;

(10)

su maisto higiena susijusius sveikatos apsaugos standartus, taikomus regeneruotu vandeniu drėkintiems žemės ūkio produktams, galima pasiekti tik jeigu regeneruoto vandens, skirto drėkinimui žemės ūkyje, kokybės reikalavimai valstybėse narėse nebus labai skirtingi. Reikalavimų suderinimas taip pat prisidėtų prie veiksmingo tokių produktų vidaus rinkos veikimo. Todėl tikslinga užtikrinti minimalius suderinimo lygius nustatant vandens kokybės ir stebėsenos minimaliuosius reikalavimus. Tie minimalūs reikalavimai turėtų apimti minimaliuosius regeneruoto vandens parametrus, pagrįstus Komisijos Jungtinio tyrimų centro techninėmis ataskaitomis ir atspindinčius tarptautinius pakartotinio vandens naudojimo standartus, ir kitus griežtesnius arba papildomus kokybės reikalavimus, kuriuos, jei reikia, kartu su bet kokiomis susijusiomis prevencinėmis priemonėmis nustato kompetentingos institucijos;

(11)

pakartotinis vandens naudojimas drėkinimui žemės ūkyje taip pat gali padėti skatinti žiedinę ekonomiką, atgaunant maistines medžiagas iš regeneruoto vandens ir jomis tręšiant kultūrinius augalus tręšiamojo drėkinimo metodais. Tokiu būdu pakartotinis vandens naudojimas galėtų potencialiai sumažinti poreikį papildomai naudoti mineralines trąšas. Galutiniai naudotojai turėtų būti informuojami apie maistingųjų medžiagų kiekį regeneruotame vandenyje;

(12)

pakartotinis vandens naudojimas galėtų padėti atgauti maistines medžiagas, esančias išvalytose miesto nuotekose, o regeneruoto vandens naudojimas drėkinimui žemės ar miškų ūkyje galėtų būti maistinių medžiagų, kaip antai azoto, fosforo ir kalio, grąžinimo į gamtos biogeocheminius ciklus būdas;

(13)

nustatyta, kad mažo pakartotinio vandens naudojimo Sąjungoje priežastys, be kita ko, yra miesto nuotekų valymo įrenginių atnaujinimui reikalingos didelės investicijos ir tai, jog pakartotiniam vandens naudojimui žemės ūkyje netaikoma finansinių paskatų. Turėtų būti sudarytos galimybės tuos klausimus išspręsti skatinant novatoriškas schemas ir ekonomines paskatas siekiant tinkamai atsižvelgti į pakartotinio vandens naudojimo išlaidas ir socioekonominius bei aplinkosauginius privalumus;

(14)

minimaliųjų pakartotinio vandens naudojimo reikalavimų laikymasis turėtų derėti su Sąjungos vandens politika ir prisidėti įgyvendinant Jungtinių Tautų darnaus vystymosi darbotvarkėje iki 2030 m. nustatytus darnaus vystymosi tikslus, visų pirma 6 tikslą – visiems užtikrinti galimybę gauti vandens ir tvarią vandentvarką bei sanitarines paslaugas, taip pat smarkiai padidinti vandens regeneravimą ir saugų pakartotinį vandens naudojimą visame pasaulyje, kad būtų prisidėta siekiant Jungtinių Tautų darnaus vystymosi 12 tikslo – tausaus vartojimo ir gamybos. Be to, šiuo reglamentu turėtų būti siekiama užtikrinti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 37 straipsnio dėl aplinkos apsaugos taikymą;

(15)

tam tikrais atvejais regeneravimo įrenginių veiklos vykdytojai toliau transportuoja ir saugo regeneruotą vandenį už vandens išleidimo iš regeneravimo įrenginio vietos prieš patiekdami jį kitiems subjektams grandinėje, pvz., regeneruoto vandens paskirstymo veiklos vykdytojui, regeneruoto vandens saugojimo veiklos vykdytojui arba galutiniam naudotojui. Būtina nustatyti atitikties vietą, kad būtų aišku, kur baigiasi regeneravimo įrenginio veiklos vykdytojo atsakomybė ir kur prasideda kito grandinės subjekto atsakomybė;

(16)

rizikos valdymas turėtų apimti aktyvų rizikos nustatymą ir valdymą, taip pat konkrečioms reikmėms atitinkamos kokybės regeneruoto vandens gamybos sąvoką. Rizikos vertinimas turėtų būti pagrįstas pagrindiniais rizikos valdymo elementais ir jį atliekant turėtų būti nustatomi papildomi vandens kokybės reikalavimai, būtini siekiant užtikrinti pakankamą aplinkos bei žmonių ir gyvūnų sveikatos apsaugą. Tuo tikslu pakartotinio vandens naudojimo rizikos valdymo planais turėtų būti užtikrinta, kad regeneruotas vanduo būtų saugiai naudojamas bei valdomas ir kad nekeltų pavojaus aplinkai ar žmonių ar gyvūnų sveikatai. Siekiant parengti tokius rizikos valdymo planus, galėtų būti naudojamos esamos tarptautinės gairės ar standartai, pvz., Pakartotinio negeriamojo vandens naudojimo rizikos sveikatai vertinimo ir valdymo gairės ISO 20426:2018, Išvalytų nuotekų naudojimo drėkinimo projektams gairės ISO 16075:2015 ar Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) gairės;

(17)

žmonėms vartoti skirto vandens kokybės reikalavimai yra nustatyti Tarybos direktyvoje 98/83/EB (7). Valstybės narės turėtų imtis tinkamų priemonių, kad užtikrintų, jog pakartotinio vandens naudojimo veikla nepablogintų žmonėms vartoti skirto vandens kokybės. Dėl tos priežasties pakartotinio vandens naudojimo rizikos valdymo plane ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas vandens telkinių, naudojamų žmonėms vartoti skirtam vandeniui išgauti, ir atitinkamų sanitarinės apsaugos zonų apsaugai;

(18)

įvairių šalių, dalyvaujančių vandens regeneravimo procese, bendradarbiavimas ir sąveika turėtų būti būtina sąlyga, kad būtų galima nustatyti regeneravimo procedūras pagal konkrečioms naudojimo paskirtims taikomus reikalavimus ir planuoti regeneruoto vandens pasiūlą, atsižvelgiant į galutinių naudotojų reiškiamą paklausą;

(19)

siekdami veiksmingai apsaugoti aplinką ir žmonių bei gyvūnų sveikatą, regeneravimo įrenginių veiklos vykdytojai pirmiausia turėtų būti atsakingi už regeneruoto vandens kokybę atitikties vietoje. Siekdami laikytis šiuo reglamentu nustatytų minimaliųjų reikalavimų ir kompetentingos institucijos nustatytų visų papildomų sąlygų, regeneravimo įrenginių veiklos vykdytojai turėtų stebėti regeneruoto vandens kokybę. Todėl tikslinga nustatyti minimaliuosius stebėsenos reikalavimus, apimančius įprastinės stebėsenos dažnumą ir patvirtinamosios stebėsenos tvarkaraštį bei tikslinius rodiklius. Tam tikri įprastinei stebėsenai taikomi reikalavimai numatyti Direktyvoje 91/271/EEB;

(20)

šis reglamentas turėtų būti taikomas regeneruotam vandeniui, kuris gaunamas iš nuotekų, kurios buvo surinktos surinkimo sistemose ir išvalytos miesto nuotekų valymo įrenginiuose pagal Direktyvą 91/271/EEB ir kurios toliau valomos miesto nuotekų valymo įrenginyje arba regeneravimo įrenginyje, kad atitiktų šio reglamento I priede nustatytus parametrus. Pagal Direktyvą 91/271/EEB mažiau kaip 2 000 gyventojų ekvivalentų (g. e.) aglomeracijos neprivalo turėti surinkimo sistemos. Tačiau miesto nuotekos iš mažiau kaip 2 000 g. e. aglomeracijų, patenkančios į surinkimo sistemą, turėtų būti tinkamai išvalomos prieš išleidžiant tas nuotekas į gėlo vandens telkinius ar upių žiotis, kaip numatyta Direktyvoje 91/271/EEB. Tame kontekste šis reglamentas turėtų būti taikomas nuotekoms iš mažiau kaip 2 000 g. e. aglomeracijų tik tada, kai jos patenka į surinkimo sistemą ir yra valomos miesto nuotekų valymo įrenginyje. Analogiškai, šis reglamentas neturėtų būti taikomas biologiškai skaidžioms gamybinėms nuotekoms iš įrenginių, priklausančių Direktyvos 91/271/EEB III priede išvardytiems pramonės sektoriams, išskyrus atvejus, kai nuotekos iš tų įrenginių patenka į surinkimo sistemą ir yra valomos miesto nuotekų valymo įrenginyje;

(21)

pakartotinis išvalytų miesto nuotekų naudojimas drėkinimui žemės ūkyje yra rinkos veikiama veikla, grindžiama žemės ūkio sektoriaus paklausa ir poreikiais, ypač kai kuriose valstybėse narėse, kuriose trūksta vandens išteklių. Regeneravimo įrenginių veiklos vykdytojai ir galutiniai naudotojai turėtų bendradarbiauti siekdami užtikrinti, kad pagal šiuo reglamentu nustatytus minimaliuosius kokybės reikalavimus pagamintas regeneruotas vanduo atitiktų galutinių vartotojų poreikius, susijusius su kultūrinių augalų kategorijomis. Tais atvejais, kai regeneravimo įrenginių veiklos vykdytojų gaminamo vandens kokybės klasės yra nesuderinamos su kultūrinių augalų kategorija ir drėkinimo metodu, kuris jau taikomas aptarnaujamoje teritorijoje (pvz., bendroje tiekimo sistemoje), vandens kokybės reikalavimus būtų galima pasiekti pasirenkant vėlesniame etape kelias vandens valymo galimybes – atskirai arba kartu su regeneruoto vandens ne valymo galimybėmis, laikantis daugiabarjerio metodo;

(22)

siekiant užtikrinti optimalų miesto nuotekų išteklių pakartotinį naudojimą, galutiniai naudotojai turėtų būti apmokomi siekiant užtikrinti, kad jie naudotų atitinkamos regeneruoto vandens kokybės klasės vandenį. Jei tam tikros rūšies kultūrinių augalų paskirtis nežinoma arba jei jie turi kelias paskirtis, turėtų būti naudojama aukščiausia regeneruoto vandens kokybės klasė, išskyrus atvejus, kai taikomi atitinkami barjerai, leidžiantys pasiekti reikiamą kokybę;

(23)

būtina užtikrinti, kad regeneruoto vandens naudojimas būtų saugus, taip skatinant pakartotinį vandens naudojimą visoje Sąjungoje ir didinant visuomenės pasitikėjimą juo. Todėl regeneruoto vandens gamyba ir tiekimas drėkinimui žemės ūkyje turėtų būti leidžiami tik turint valstybių narių kompetentingų institucijų išduotą leidimą. Siekiant užtikrinti suderintą požiūrį Sąjungos lygmeniu, regeneruoto vandens atsekamumą ir skaidrumą, dėl tokių leidimų turėtų būti nustatytos esminės taisyklės Sąjungos lygmeniu. Tačiau leidimų suteikimo procedūrų konkrečią tvarką, kaip antai kompetentingų institucijų paskyrimas ir terminai, turėtų nustatyti valstybės narės. Valstybės narės turėtų turėti galimybę taikyti galiojančias leidimų suteikimo procedūras, kurios turėtų būti pritaikytos atsižvelgiant į šiuo reglamentu nustatytus reikalavimus. Paskirdamos už pakartotinio vandens naudojimo rizikos valdymo plano parengimą atsakingas šalis ir kompetentingą instituciją regeneruoto vandens gamybos ir tiekimo leidimams išduoti, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad nebūtų interesų konflikto;

(24)

jei reikalingas regeneruoto vandens paskirstymo veiklos vykdytojas ir regeneruoto vandens saugojimo veiklos vykdytojas, turėtų būti galima reikalauti, kad tokie veiklos vykdytojai turėtų leidimą. Jei tenkinami visi leidimo suteikimo reikalavimai, valstybės narės kompetentinga institucija turėtų išduoti leidimą, kuriame nurodomos visų pakartotinio vandens naudojimo rizikos valdymo plane nustatytos būtinosios sąlygos ir priemonės;

(25)

šio reglamento tikslais turėtų būti galima miesto nuotekų valymo ir regeneravimo veiklą vykdyti toje pačioje fizinėje vietoje, naudojant tą patį įrenginį ar kelis atskirus skirtingus įrenginius. Be to, tas pats subjektas turėtų galėti būti ir valymo įrenginio, ir regeneravimo įrenginio veiklos vykdytojas;

(26)

kompetentingos institucijos turėtų tikrinti regeneruoto vandens atitiktį atitinkamame leidime nustatytoms sąlygoms. Neatitikties atvejais tos institucijos turėtų pareikalauti atsakingų šalių imtis būtinų priemonių regeneruoto vandens atitikčiai užtikrinti. Kai dėl neatitikties kyla didelė rizika aplinkai ar žmonių ar gyvūnų sveikatai, regeneruoto vandens tiekimas turėtų būti sustabdytas;

(27)

šio reglamento nuostatomis norima papildyti kitų Sąjungos teisės aktų reikalavimus, visų pirma susijusius su galimu pavojumi sveikatai ir aplinkai. Todėl, siekiant užtikrinti holistinį požiūrį sprendžiant galimo pavojaus aplinkai bei žmonių ir gyvūnų sveikatai problemą, regeneravimo įrenginių veiklos vykdytojai ir kompetentingos institucijos turėtų atsižvelgti į reikalavimus, nustatytus kituose susijusiuose Sąjungos teisės aktuose, visų pirma Tarybos direktyvose 86/278/EEB (8) ir 91/676/EEB (9), direktyvose 91/271/EEB, 98/83/EB ir 2000/60/EB, Europos Parlamento ir Tarybos reglamentuose (EB) Nr. 178/2002 (10), (EB) Nr. 852/2004 (11), (EB) Nr. 183/2005 (12), (EB) Nr. 396/2005 (13) ir (EB) Nr. 1069/2009 (14), Europos Parlamento ir Tarybos direktyvose 2006/7/EB (15), 2006/118/EB (16), 2008/105/EB (17) ir 2011/92/ES (18) ir Komisijos reglamentuose (EB) Nr. 2073/2005 (19), (EB) Nr. 1881/2006 (20) ir (ES) Nr. 142/2011 (21);

(28)

Reglamentu (EB) Nr. 852/2004 nustatomos bendros taisyklės maisto tvarkymo subjektams ir reglamentuojama žmonėms vartoti skirtų maisto produktų gamyba, apdirbimas, paskirstymas ir tiekimas rinkai. Į tą reglamentą taip pat įtrauktas maisto sveikumo klausimas ir vienas iš jo pagrindinių principų yra tas, kad pagrindinė atsakomybė už maisto saugą tenka maisto tvarkymo subjektui. Tą reglamentą papildo išsamios gairės. Šiuo požiūriu ypač svarbus Komisijos pranešimas dėl Rekomendacinio dokumento dėl šviežių vaisių ir daržovių mikrobiologinės rizikos šalinimo pirminės gamybos etape laikantis tinkamos higienos gairių. Šiame reglamente nustatyti regeneruoto vandens valymo minimalieji reikalavimai neatleidžia maisto tvarkymo subjektų nuo atsakomybės užtikrinti tokią vandens kokybę, kokios reikalaujama pagal Reglamentą (EB) Nr. 852/2004, pasirenkant vėlesniame etape kelias vandens valymo galimybes – atskirai arba kartu su ne valymo galimybėmis;

(29)

išvalytų nuotekų regeneravimo ir pakartotinio naudojimo potencialas yra didžiulis. Siekiant labiau propaguoti ir skatinti pakartotinio vandens naudojimą, nurodant konkrečias naudojimo paskirtis pagal šį reglamentą, neturėtų būti užkertamas kelias valstybėms narėms naudoti regeneruotą vandenį kitais tikslais, įskaitant pramoniniais, viešųjų paslaugų ir aplinkosauginiais tikslais, jei to reikia atsižvelgiant į nacionalines aplinkybes bei poreikius, su sąlyga, kad užtikrinamas aukštas aplinkos bei žmonių ir gyvūnų sveikatos apsaugos lygis;

(30)

kompetentingos institucijos turėtų bendradarbiauti su kitomis susijusiomis institucijomis keisdamosi informacija, kad būtų užtikrinta atitiktis atitinkamiems Sąjungos ir nacionaliniams reikalavimams;

(31)

siekiant padidinti pasitikėjimą pakartotiniu vandens naudojimu, visuomenei turėtų būti teikiama informacija. Aiškios, išsamios ir naujausios informacijos apie pakartotinį vandens naudojimą teikimas suteiktų galimybę užtikrinti didesnį skaidrumą ir atsekamumą ir taip pat galėtų būti labai naudingas kitoms atitinkamoms institucijoms, kurioms tam tikras pakartotinis vandens naudojimas daro poveikį. Siekiant skatinti pakartotinai naudoti vandenį ir siekiant informuoti suinteresuotuosius subjektus apie pakartotinio vandens naudojimo privalumus ir taip skatinant pripažinimą, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad būtų rengiamos pagal pakartotinio vandens naudojimo mastą pritaikytos informavimo ir sąmoningumo didinimo kampanijos;

(32)

itin svarbus prevencinių priemonių įgyvendinimo ir išlaikymo elementas yra galutinių naudotojų švietimas ir mokymas. Pakartotinio vandens naudojimo rizikos valdymo plane turėtų būti aptartos konkrečios poveikio žmogui prevencijos priemonės, pavyzdžiui, asmeninių apsaugos priemonių naudojimas, rankų plovimas ir asmens higiena;

(33)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/4/EB (22) siekiama valstybėse narėse užtikrinti teisę gauti informaciją apie aplinką pagal Konvenciją dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (23) (Orhuso konvencija). Direktyvoje 2003/4/EB nustatytos plačios apimties pareigos, susijusios su informacijos apie aplinką pateikimu gavus prašymą ir aktyviu tokios informacijos platinimu. Į Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/2/EB (24) taikymo sritį įtrauktas dalijimasis erdvine informacija, įskaitant duomenų rinkinius, susijusius su įvairiomis aplinkos temomis. Svarbu, kad šio reglamento nuostatos, susijusios su galimybe gauti informaciją ir dalijimosi duomenimis tvarka, papildytų tas direktyvas ir nesukurtų atskiros teisinės sistemos. Todėl šio reglamento nuostatos dėl visuomenei teikiamos informacijos ir informacijos apie įgyvendinimo stebėseną turėtų nepažeisti direktyvų 2003/4/EB ir 2007/2/EB;

(34)

valstybių narių pateikti duomenys yra labai svarbūs, kad Komisija, atsižvelgdama į šiuo reglamentu siekiamus tikslus, galėtų jį stebėti ir vertinti;

(35)

pagal 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisėkūros (25) 22 punktą Komisija turėtų atlikti šio reglamento vertinimą. Vertinimas turėtų būti grindžiamas penkiais kriterijais: veiksmingumu, efektyvumu, aktualumu, nuoseklumu ir Sąjungos pridėtine verte, ir turėtų būti galimų tolesnių priemonių poveikio vertinimų pagrindas. Atliekant vertinimą turėtų būti atsižvelgiama į mokslo pažangą, visų pirma į galimą medžiagų, kurios pradeda kelti susirūpinimą, poveikį;

(36)

išvalytų miesto nuotekų saugaus pakartotinio naudojimo minimalieji reikalavimai atspindi turimas mokslo žinias ir tarptautiniu lygmeniu pripažintus pakartotinio vandens naudojimo standartus bei praktiką ir jais užtikrinama, kad toks vanduo galėtų būti saugiai naudojamas drėkinimui žemės ūkyje, taip užtikrinant aukštą aplinkos bei žmonių ir gyvūnų sveikatos apsaugos lygį. Atsižvelgiant į šio reglamento įvertinimo rezultatus arba jei to prireiktų dėl naujų mokslo pokyčių ir technikos pažangos, Komisija turėtų galėti išnagrinėti poreikį peržiūrėti I priedo 2 skirsnyje išdėstytus minimaliuosius reikalavimus ir, kai tikslinga, turėtų pateikti pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto iš dalies pakeisti šį reglamentą;

(37)

siekiant priderinti pagrindinius rizikos valdymo elementus prie technikos ir mokslo pažangos, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus siekiant iš dalies pakeisti šiame reglamente nustatytus pagrindinius rizikos valdymo elementus. Be to, siekiant užtikrinti aukštą aplinkos apsaugos ir žmonių bei gyvūnų sveikatos apsaugos lygį, Komisija taip pat turėtų turėti galimybę priimti deleguotuosius aktus, kuriais, nustatant technines specifikacijas, papildomi šiame reglamente nustatyti pagrindiniai rizikos valdymo elementai. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais, ir kad tos konsultacijos būtų vykdomos vadovaujantis 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros nustatytais principais. Visų pirma siekiant užtikrinti vienodas galimybes dalyvauti atliekant su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, Europos Parlamentas ir Taryba visus dokumentus gauna tuo pačiu metu kaip ir valstybių narių ekspertai, o jų ekspertams sistemingai suteikiama galimybė dalyvauti Komisijos ekspertų grupių, kurios atlieka su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, posėdžiuose;

(38)

siekiant užtikrinti vienodas šio reglamento įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai priimti išsamias taisykles dėl informacijos, susijusios su šio reglamento įgyvendinimo stebėsena, kurią turi pateikti valstybės narės, forma ir pateikimu bei su Europos aplinkos agentūros parengtos Sąjungos masto apžvalgos forma ir pateikimu. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (26);

(39)

šio reglamento tikslas, inter alia, yra apsaugoti aplinką ir žmonių bei gyvūnų sveikatą. Kaip ne kartą yra nusprendęs Teisingumo Teismas, iš esmės nenumatyti galimybės suinteresuotiesiems subjektams remtis direktyvoje nustatyta pareiga būtų nesuderinama su privalomuoju poveikiu, kuris pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečią pastraipą priskiriamas direktyvai. Ta pati išvada taikytina reglamento, kurio tikslas – užtikrinti, kad regeneruotas vanduo būtų saugus drėkinimui žemės ūkyje, atveju;

(40)

valstybės narės turėtų nustatyti taisykles dėl sankcijų, taikytinų pažeidus šį reglamentą, ir turėtų imtis visų priemonių, būtinų užtikrinti jų įgyvendinimą. Sankcijos turėtų būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos;

(41)

kadangi šio reglamento tikslų, t. y. apsaugoti aplinką bei žmonių ir gyvūnų sveikatą, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl veiksmo masto arba poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti;

(42)

būtina numatyti pakankamai laiko valstybėms narėms, kad jos galėtų sukurti administracinę infrastruktūrą, būtiną siekiant taikyti šį reglamentą, taip pat pakankamai laiko veiklos vykdytojams, kad jie galėtų pasirengti naujų taisyklių taikymui;

(43)

siekiant kuo labiau vystyti ir skatinti pakartotinį tinkamai išvalytų nuotekų naudojimą, taip pat gerokai padidinti tinkamai išvalytų nuotekų patikimumą bei pagerinti veiksmingo panaudojimo būdus, Sąjunga pagal programą „Europos horizontas“ turėtų remti šios srities mokslinius tyrimus ir plėtrą;

(44)

šiuo reglamentu siekiama paskatinti tausų vandens naudojimą. Atsižvelgdama į šį siekį, Komisija turėtų įsipareigoti naudotis Sąjungos programomis, įskaitant programą LIFE, vietos iniciatyvoms, susijusioms su pakartotiniu tinkamai išvalytų nuotekų naudojimu, remti,