Preamble: 1

(1)

Potvyniai gali tapti žmonių žūties ir jų persikėlimo priežastimi, padaryti žalą aplinkai, kelti didelį pavojų ekonominei plėtrai ir padaryti žalos ekonominei veiklai Bendrijoje.

(2)

Potvyniai – gamtos reiškinys, kurio neįmanoma išvengti. Tačiau tam tikra žmogaus veikla (pvz., žmonių gyvenviečių ir ekonominio turto gausėjimas salpose ir dėl žemės naudojimo sumažėjęs natūralus vandens sulaikymas) ir klimato kaita prisideda prie potvynių tikimybės ir jų neigiamų padarinių didėjimo.

(3)

Įmanoma ir pageidautina sumažinti neigiamų potvynių pasekmių riziką, ypač žmonių sveikatai ir gyvybei, aplinkai, kultūros paveldui, ekonominei veiklai ir infrastruktūrai. Tačiau siekiant, kad tokiai potvynių rizikai sumažinti skirtos priemonės būtų veiksmingos, jos turėtų būti kiek įmanoma labiau koordinuojamos visame upės baseine.

(4)

2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/60/EB, nustatančia Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus (3), siekiant geros ekologinės ir cheminės būklės kiekvienam upės baseino rajonui reikalaujama parengti upės baseino valdymo planus, ir tuo bus prisidedama prie potvynių poveikio sušvelninimo. Tačiau potvynių rizikos sumažinimas nėra vienas pagrindinių tos direktyvos tikslų ir joje taip pat neatsižvelgiama į būsimus klimato kaitos sąlygotus potvynių rizikos pokyčius.

(5)

2004 m. liepos 12 d. Komisijos komunikate Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui bei Regionų komitetui „Potvynių rizikos valdymas: potvynių prevencija, apsauga ir mažinimas“ pateikiama Komisijos analizė ir požiūris į potvynių rizikos valdymą Bendrijos lygiu ir teigiama, kad bendri bei suderinti veiksmai Bendrijos lygiu padėtų sukurti žymiai didesnę pridėtinę vertę ir pagerintų bendrą apsaugos nuo potvynių lygį.

(6)

Veiksmingai potvynių prevencijai ir jų poveikio sumažinimui reikalingas ne tik koordinavimas tarp valstybių narių, bet ir bendradarbiavimas su trečiosiomis šalimis. Tai atitinka Direktyvą 2000/60/EB ir tarpvalstybinius potvynių rizikos valdymo principus, parengtus visų pirma pagal Jungtinių Tautų konvenciją dėl tarpvalstybinių vandentakių ir tarpvalstybinių ežerų apsaugos ir naudojimo, patvirtintą Tarybos sprendimu 95/308/EB (4), ir visus po to buvusius susitarimus dėl jos taikymo.

(7)

2001 m. spalio 23 d. Tarybos sprendime 2001/792/EB, Euratomas, nustatančiame Bendrijos mechanizmą sustiprintam bendradarbiavimui teikiant civilinės saugos pagalbą palengvinti (5), mobilizuojama valstybių narių parama ir pagalba nepaprastų ekstremalių situacijų, įskaitant potvynius, atveju. Civilinė sauga gali užtikrinti tinkamą pagalbą nukentėjusiems gyventojams ir pagerinti pasirengimą bei atstatymą.

(8)

Pagal 2002 m. lapkričio 11 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2012/2002, įsteigiantį Europos Sąjungos solidarumo fondą (6), galima teikti skubią finansinę pagalbą didelio masto nelaimės atveju, siekiant padėti nukentėjusiems žmonėms, gamtos zonoms, regionams ir šalims vėl atkurti kuo normalesnes sąlygas. Tačiau fondo pagalba gali būti teikiama tik gelbėjimo operacijoms, o ne prieš ekstremalią situaciją.

(9)

Valstybės narės ir Bendrija, kurdamos su vandeniu ir žemės naudojimu susijusią politiką, turėtų apsvarstyti galimą poveikį, kurį ši politika gali turėti potvynių rizikai ir potvynių rizikos valdymui.

(10)

Bendrijos teritorijoje kyla įvairių rūšių potvynių, pavyzdžiui, upių potvyniai, staigūs potvyniai, potvyniai miestuose, jūros potvyniai pakrantės teritorijose. Potvynių padaryta žala taip pat gali skirtis skirtingose Bendrijos šalyse ir regionuose. Todėl potvynių rizikos valdymo tikslus valstybės narės turėtų nustatyti pačios, o juos nustatant reikėtų atsižvelgti į vietos ir regiono aplinkybes.

(11)

Kai kuriose Bendrijos vietose, pavyzdžiui, mažai gyvenamose arba negyvenamose teritorijose arba teritorijose, kuriose nedaug ekonomiškai vertingo turto ar kurios nėra labai vertingos ekologiniu požiūriu, potvynių pavojus gali būti laikomas nedideliu. Potvynių rizika ir tolesnių veiksmų poreikis, pvz., galimybės sušvelninti potvynius įvertinimas, turėtų būti įvertinti kiekviename upių baseinų rajone ar valdymo vienete.

(12)

Siekiant turėti parengtą efektyvią informacijos priemonę ir vertingą pagrindą prioritetams nustatyti bei tolesniems techniniams, finansiniams bei politiniams sprendimams, susijusiems su potvynių rizikos valdymu, priimti, būtina sudaryti potvynių grėsmės žemėlapius ir potvynių rizikos žemėlapius, parodančius galimą žalą, siejamą su skirtingų potvynių rūšių scenarijais, bei apimančius informaciją apie galimus aplinkos taršos šaltinius, atsiradusius dėl potvynių. Šiame kontekste valstybės narės turėtų įvertinti potvynių riziką didinančią veiklą.

(13)

Siekiant atitinkamoje teritorijoje išvengti neigiamų potvynių padarinių ir juos sumažinti, tikslinga parengti potvynių rizikos valdymo planus. Potvynių priežastys ir padariniai skirtingose Bendrijos šalyse ir regionuose skiriasi. Todėl potvynių rizikos valdymo planuose turėtų būti atsižvelgiama į tam tikras teritorijų, kurioms jie taikomi, ypatybes bei numatomi šių teritorijų poreikiams ir prioritetams specialiai pritaikyti sprendimai, tuo pat metu užtikrinant atitinkamą koordinavimą upių baseinų rajonuose ir skatinant pasiekti Bendrijos teisės aktuose nustatytus aplinkos apsaugos tikslus. Visų pirma valstybės narės turėtų susilaikyti nuo priemonių ar veiksmų, dėl kurių labai padidėja potvynių rizika kitose valstybėse narėse, nebent šios priemonės būtų suderintos ir būtų rastas bendras susijusių valstybių narių sprendimas.

(14)

Potvynių rizikos valdymo planuose pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas prevencijai, apsaugai ir pasirengimui. Siekiant upėms suteikti daugiau ploto, juose, jei įmanoma, turėtų būti išnagrinėjamas salpų išlaikymas ir (arba) atkūrimas, taip pat priemonės, skirtos užkirsti kelią žalos žmogaus sveikatai, aplinkai, kultūriniam paveldui ir ekonominei veiklai atsiradimui bei šiai žalai sumažinti. Potvynių rizikos valdymo planų dalys, atsižvelgiant į galimą klimato kaitos poveikį potvynių kilimui, turėtų būti reguliariai peržiūrimos ir prireikus atnaujinamos.

(15)

Potvynių rizikos valdymo srityje labai svarbus solidarumo principas. Atsižvelgiant į tai, valstybės narės turėtų būti skatinamos siekti teisingai pasidalyti su potvynių rizikos valdymu vandentakiuose susijusią atsakomybę, kai jos bendrai nusprendžia visų naudai imtis tam tikrų priemonių.

(16)

Kad būtų išvengta darbo dubliavimosi, valstybėms narėms turėtų būti suteikta teisė naudotis esamais preliminariais potvynių rizikos įvertinimais, potvynių grėsmės bei rizikos žemėlapiais ir potvynių rizikos valdymo planais, o tai leistų įgyvendinti šios direktyvos tikslus ir įvykdyti jos reikalavimus.

(17)

Upių baseinų valdymo planų rengimas pagal Direktyvą 2000/60/EB ir potvynių rizikos valdymo planų rengimas pagal šią direktyvą yra integruoto upių baseinų valdymo dalys. Todėl vykdant šiuos du procesus reikėtų pasinaudoti galimybėmis pasiekti bendrą sinergiją ir naudą, atsižvelgiant į Direktyvoje 2000/60/EB nustatytus aplinkosaugos tikslus, užtikrinant išteklių efektyvumą ir protingą jų naudojimą, tačiau tuo pat metu pripažįstant, kad kompetentingos institucijos ir valdymo vienetai pagal šią direktyvą ir Direktyvą 2000/60/EB galėtų būti skirtingi.

(18)

Valstybės narės savo vertinimus, žemėlapius ir planus turėtų grįsti atitinkama pažangiąją patirtimi ir pažangiausiomis turimomis technologijomis, nesudarančiomis pernelyg didelių išlaidų potvynių rizikos valdymo srityje.

(19)

Jei vandens telkiniai naudojami keliomis paskirtimis skirtingoms tvarios žmogaus veiklos rūšims (pvz., potvynių rizikos valdymui, ekologijai, vidaus laivybai ar hidroelektrinėms) ir toks naudojimas turi poveikį vandens telkiniams, Direktyvoje 2000/60/EB numatytas aiškus ir skaidrus procesas sprendžiant problemas, susijusias su tokiu naudojimu ir poveikiu, įskaitant galimas „geros būklės“ arba „neprastėjimo“ tikslų išimtis pagal jos 4 straipsnį. Sąnaudų susigrąžinimas numatytas Direktyvos 2000/60/EB 9 straipsnyje.

(20)

Šiai direktyvai įgyvendinti būtinos priemonės turėtų būti patvirtintos pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (7).

(21)

Visų pirma Komisijai reikėtų suteikti įgaliojimus pritaikyti Priedą prie mokslinės ir techninės pažangos. Kadangi šios priemonės yra bendro pobūdžio ir yra skirtos iš dalies pakeisti neesmines šios direktyvos nuostatas, jos turi būti patvirtintos taikant Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnyje numatytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.

(22)

Šioje direktyvoje gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, kurie pirmiausia yra pripažinti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Ypatingai ja siekiama skatinti į Bendrijos politiką integruoti aukšto lygio aplinkos apsaugą pagal tvaraus vystymosi principą, kaip nustatyta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 37 straipsnyje.

(23)

Kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. nustatyti potvynių žalos rizikos sumažinimo priemonių sistemą, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi dėl veiksmo masto ir poveikio, to tikslo būtų geriau siekti Bendrijos lygmeniu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti.

(24)

Pagal subsidiarumo ir proporcingumo principus bei prie Sutarties pridėtą Protokolą dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo bei atsižvelgiant į esamus valstybių narių pajėgumus, reikėtų numatyti daugiau lankstumo vietos ir regiono lygmenimis, ypač klausimais, susijusiais su valdžios institucijų organizacija ir atsakomybe.

(25)

Pagal Tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisės aktų leidybos (8) 34 punktą valstybės narės yra raginamos savo ir Bendrijos interesų labui parengti lenteles, kurios kiek įmanoma geriau iliustruotų šios direktyvos ir jos perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių tarpusavio santykį, ir viešai jas paskelbti,