III PRIEDAS

1. Kenksmingų organizmų prevenciją ir (arba) slopinimą reikėtų užtikrinti arba remti pasitelkiant, be kitų, visų pirma šias priemones:

— sėjomainą,

— tinkamų kultivavimo metodų naudojimą (pvz., sėklos guoliavietės formavimą, sėjos laiką ir tankumą, įsėlius, dirvosauginį žemės dirbimą, genėjimą ir tiesioginę sėją),

— kai tinkama, atsparių veislių ir standartinių ir (arba) sertifikuotų sėklų ir sodinamųjų medžiagų naudojimą,

— subalansuotos tręšimo, kalkinimo bei irigacijos ir (arba) drenažo praktikos taikymą,

— kenksmingų organizmų plitimo prevenciją taikant higienos priemones (pvz., reguliariai plaunant agregatus ir įrangą),

— svarbių naudingų organizmų apsaugą ir stiprinimą, pavyzdžiui, taikant tinkamas augalų apsaugos priemones arba naudojant ekologines infrastruktūras gamybos vietose ir už jų.

2. Turi būti vykdoma kenksmingų organizmų stebėsena naudojant tinkamus metodus ir priemones, jei jų esama. Šios tinkamos priemonės turėtų apimti, kai tai įmanoma, tam tikros srities pastabas, moksliškai pagrįstus įspėjimus, prognozes ir ankstyvos diagnozės sistemas, taip pat turėtų būti remiamasi profesionaliai kvalifikuotų konsultantų patarimais.

3. Remdamasis stebėsenos rezultatais profesionalus naudotojas turi nuspręsti, ar taikyti augalų apsaugos priemones ir kada jas taikyti. Priimant sprendimus ypač svarbu remtis tiksliomis ir moksliškai pagrįstomis ribinėmis vertėmis. Kai įmanoma, prieš apdorojant būtina atsižvelgti į konkrečiam regionui, konkrečioms vietovėms, konkrečioms žemės ūkio kultūroms ir konkrečioms klimato sąlygoms nustatytus kenksmingų organizmų ribinius lygius.

4. Pirmenybė turi būti teikiama tvariems biologiniams, fiziniams ir kitiems necheminiams metodams vietoje metodų, pagal kuriuos naudojami chemikalai, jei šios alternatyvos užtikrina pakankamą kenkėjų kontrolę.

5. Purškiami pesticidai turi būti kuo labiau konkrečiai pritaikyti tikslui ir pasižymėti mažiausiu šalutiniu poveikiu žmonių sveikatai, netiksliniams organizmams ir aplinkai.

6. Profesionalus naudotojas turėtų užtikrinti, kad naudojamų pesticidų ir kitų intervencijos formų mastas neviršytų būtinybės, pavyzdžiui, mažinti dozes, purkšti rečiau ar ne visoje teritorijoje, laikant, kad augalams kylančios rizikos lygis yra priimtinas, ir kad jis nedidintų kenksmingų organizmų populiacijų atsparumo vystymosi rizikos.

7. Tais atvejais, kai turima informacijos apie atsparumo augalų apsaugos priemonėms riziką ir kai dėl kenksmingų organizmų lygio ant žemės ūkio kultūrų pesticidus būtina purkšti kelis kartus, reikėtų taikyti esamas kovos su atsparumu strategijas, kad purškiami produktai būtų naudojami veiksmingai. To siekiant gali prireikti naudoti įvairius pesticidus bei skirtingus jų panaudojimo būdus.

8. Remdamasis duomenimis apie pesticidų naudojimą ir kenksmingų organizmų stebėsenos rezultatais, profesionalus naudotojas turėtų patikrinti, ar taikytos augalų apsaugos priemonės buvo sėkmingos.