Preamble: 1

(1)

1996 m. gruodžio 9 d. Tarybos direktyva 96/82/EB dėl didelių, su pavojingomis medžiagomis susijusių avarijų pavojaus kontrolės (3) nustatytos dėl tam tikros gamybinės veiklos kylančių didelių avarijų prevencijos taisyklės siekiant sušvelninti jų padarinius žmonių sveikatai ir aplinkai;

(2)

kaip matyti iš Seveso, Bopalo, Šveicerhalės, Enschedės, Tulūzos ir Bansfildo avarijų, dažnai didelių avarijų pasekmės yra labai skaudžios. Be to, jų poveikis gali būti jaučiamas ir kaimyninėse valstybėse. Taigi labai svarbu užtikrinti, kad visoje Sąjungoje būtų imamasi tinkamų atsargumo priemonių, kuriomis užtikrinama piliečių, bendruomenių ir aplinkos aukšto lygio apsauga. Todėl reikia užtikrinti, kad esamas aukštas apsaugos lygis liktų mažiausiai toks pats arba būtų padidintas;

(3)

Direktyva 96/82/EB labai padėjo mažinti tokių avarijų tikimybę ir padarinius ir taip užtikrinti aukštesnį apsaugos lygį visos Sąjungos mastu. Persvarsčius tą direktyvą pasitvirtino, kad didelių avarijų dažnumas išliko stabilus. Nors galiojančios nuostatos iš esmės atitinka poreikius, siekiant dar labiau sustiprinti apsaugos lygį, ypač užkirsti kelią didelėms avarijoms, reikia atlikti keletą pakeitimų. Tuo pačiu metu Direktyva 96/82/EB nustatyta sistema turėtų būti pritaikyta atsižvelgiant į Sąjungos cheminių medžiagų ir mišinių klasifikavimo sistemos, į kurią daromos nuorodos toje direktyvoje, pokyčius. Be to, reikėtų aiškiau išdėstyti ir atnaujinti keletą kitų nuostatų;

(4)

todėl derėtų pakeisti Direktyvą 96/82/EB siekiant užtikrinti, kad būtų išlaikomas ir toliau didinamas apsaugos lygis nustatant veiksmingesnes ir efektyvesnes nuostatas ir, jei įmanoma, sumažinant administracinę naštą racionalizuojant ir supaprastinant su sąlyga, kad nenukentės sauga bei aplinkos ir žmonių sveikatos apsauga. Be to, naujos nuostatos turėtų būti aiškios, nuoseklios ir lengvai suprantamos, kad būtų galima jas geriau įgyvendinti ir užtikrinti jų laikymąsi, o žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos lygis išliktų bent toks pats arba padidėtų. Komisija turėtų bendradarbiauti su valstybėmis narėmis sprendžiant šios direktyvos praktinio įgyvendinimo klausimus. Vykdant tą bendradarbiavimą, inter alia, turėtų būti sprendžiamas cheminių medžiagų ir mišinių saviklasifikacijos klausimas. Kai tinkama, į šios direktyvos įgyvendinimą turėtų būti įtraukti suinteresuotieji subjektai, pavyzdžiui, pramonės, darbuotojų ir nevyriausybinių organizacijų, užsiimančių žmonių sveikatos ar aplinkos apsauga, atstovai;

(5)

Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos konvencijoje dėl tarpvalstybinio pramoninių avarijų poveikio, kuri Sąjungos vardu patvirtinta 1998 m. kovo 23 d. Tarybos sprendimu 98/685/EB dėl Konvencijos dėl tarpvalstybinio pramoninių avarijų poveikio sudarymo (4), numatytos priemonės, kaip užkirsti kelią pramoninėms avarijoms, galinčioms turėti tarptautinių padarinių, kaip joms pasirengti ir į jas reaguoti, taip pat kaip bendradarbiauti šioje srityje tarptautiniu mastu. Sąjungos teisėje konvencija įgyvendinama Direktyva 96/82/EB;

(6)

didelės avarijos gali turėti padarinių ir kaimyninėms šalims, o avarijos padaryti ekologiniai ir ekonominiai nuostoliai tenka ne tik objektui, kuriame įvyko avarija, bet ir susijusioms valstybėms narėms. Todėl būtina sukurti ir taikyti saugos ir rizikos mažinimo priemones siekiant išvengti galimų avarijų, sumažinti jų kilimo riziką bei sušvelninti padarinius joms įvykus, kuriomis būtų užtikrintas aukštas apsaugos lygis visoje Sąjungoje;

(7)

šios direktyvos nuostatos turėtų būti taikomos nedarant poveikio Sąjungos teisės nuostatų dėl darbuotojų sveikatos, saugos ir darbo aplinkos taikymui ir visų pirma nedarant poveikio 1989 m. birželio 12 d. Tarybos direktyvos 89/391/EEB dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo (5) taikymui;

(8)

tam tikrai pramoninei veiklai ši direktyva neturėtų būti taikoma, jeigu jai taikomi kiti Sąjungos ar nacionalinės teisės aktai, kuriais užtikrinamas lygiavertis apsaugos lygis. Komisija turėtų toliau nagrinėti, ar esamoje teisinėje sistemoje nėra didelių spragų, ypač susijusių su nauja ir atsirandančia rizika, susijusia su kita veikla, taip pat su konkrečiomis pavojingomis cheminėmis medžiagomis, ir prireikus pateikti pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto siekiant tas spragas panaikinti;

(9)

Direktyvos 96/82/EB I priede išvardijamos pavojingos medžiagos, kurioms ji taikoma, inter alia, pateikiant nuorodą į tam tikras 1967 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvos 67/548/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių pavojingų medžiagų klasifikavimą, pakavimą ir ženklinimą etiketėmis (6), suderinimo ir 1999 m. gegužės 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 1999/45/EB dėl pavojingų preparatų klasifikavimą, pakavimą ir ženklinimą reglamentuojančių valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų derinimo (7) nuostatas. Direktyvos 67/548/EEB ir 1999/45/EB pakeistos 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1272/2008 dėl cheminių medžiagų ir mišinių klasifikavimo, ženklinimo ir pakavimo (8), kuriuo Sąjungoje įgyvendinama Jungtinių Tautų (JT) priimta pasauliniu mastu suderinta cheminių medžiagų klasifikavimo ir ženklinimo sistema. Tuo reglamentu nustatomos naujos pavojingumo klasės ir kategorijos, kurios tik iš dalies atitinka sistemą pagal tas panaikintas direktyvas. Vis dėlto tam tikros cheminės medžiagos ar mišiniai pagal tą sistemą nebūtų klasifikuojamos dėl to, kad toje sistemoje nenustatyti klasifikavimo kriterijai. Todėl Direktyvos 96/82/EB I priedą reikia iš dalies pakeisti siekiant jį suderinti su tuo reglamentu, kartu išsaugant ar dar labiau padidinant ta direktyva užtikrinamą apsaugos lygį;

(10)

siekiant klasifikuoti pagerintas biodujas turėtų būti atsižvelgiama į visus Europos standartizacijos komiteto (CEN) nustatytų standartų pasikeitimus;

(11)

dėl derinimo su Reglamentu (EB) Nr. 1272/2008 gali kilti nepageidaujamų padarinių ir gali prireikti atlikti tolesnius pritaikymus prie to reglamento, dėl kurių keistųsi cheminių medžiagų ir mišinių klasifikacija. Pagal šioje direktyvoje pateiktus kriterijus Komisija turėtų įvertinti, ar esama pavojingų cheminių medžiagų, dėl kurių, nors jos klasifikuotos kaip pavojingos, didelių avarijų pavojus nekyla, ir, kai tinkama, pateikti pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto siekiant, kad atitinkama pavojinga cheminė medžiaga nebūtų įtraukta šios direktyvos taikymo sritį. Vertinimas turėtų būti pradėtas skubiai, ypač pakeitus cheminės medžiagos ar mišinio klasifikaciją, siekiant išvengti nereikalingos naštos veiklos vykdytojams ir kompetentingoms valdžios institucijoms valstybėse narėse. Šios direktyvos taikymo srities išimtys neturėtų kliudyti jokiai valstybei narei toliau laikytis apsaugos priemonių arba imtis griežtesnių apsaugos priemonių;

(12)

veiklos vykdytojams turėtų būti nustatytas bendras įpareigojimas imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų išvengta didelių avarijų, sušvelninti jų padariniai ir imtasi atkūrimo priemonių. Jei objekte esančių pavojingų cheminių medžiagų kiekis viršija tam tikrą ribą, veiklos vykdytojas kompetentingai valdžios institucijai turėtų pateikti pakankamai informacijos, kad ji galėtų nustatyti objektą, jame esančias pavojingas chemines medžiagas ir galimą pavojų. Be to, veiklos vykdytojas turėtų parengti ir, kai to reikalaujama pagal nacionalinę teisę, nusiųsti kompetentingai valdžios institucijai didelių avarijų prevencijos politikos (DAPP) dokumentą, kuriame būtų išdėstyta veiklos vykdytojo bendra didelių avarijų pavojaus kontrolės strategija ir priemonės, įskaitant tinkamas saugos valdymo sistemas. Veiklos vykdytojams nustatant ir įvertinant didelių avarijų pavojų, taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į pavojingas chemines medžiagas, kurios galėtų susidaryti rimtos avarijos objekte metu;

(13)

2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (9) paprastai taikoma dėl didelės avarijos aplinkai padarytai žalai;

(14)

siekiant sumažinti grandininės reakcijos, kai didelių avarijų tikimybė taip pat jų padariniai padidėja dėl objektų buvimo vietos arba jų artumo, riziką, veiklos vykdytojai turėtų bendradarbiauti keisdamiesi atitinkama informacija ir informuoti visuomenę, įskaitant kaimyninius objektus, kurie galėtų būti paveikti;

(15)

siekdami įrodyti, kad padaryta viskas, jog būtų išvengta didelių avarijų, ir siekdami parengti nenumatytų atvejų planus bei atsakomąsias priemones, objektų, kuriuose yra didelis kiekis pavojingų cheminių medžiagų, veiklos vykdytojai kompetentingai valdžios institucijai turėtų pateikti saugos ataskaitą. Toje saugos ataskaitoje turėtų būti nurodyti objekto duomenys, jame esančios pavojingos cheminės medžiagos, įrenginiai ir sandėliai, galimų didelių avarijų scenarijai ir rizikos analizė, taip pat prevencijos bei intervencijos priemonės ir esamos valdymo sistemos, kuriomis naudojantis siekiama išvengti didelių avarijų, sumažinti jų riziką ir imtis reikiamų veiksmų tokių avarijų padariniams švelninti. Didelės avarijos riziką gali padidinti gaivalinių nelaimių tikimybė, siejama su objekto buvimo vieta. Į tai turėtų būti atsižvelgiama rengiant didelių avarijų scenarijus;

(16)

siekiant pasirengti avarinėms situacijoms, objektų, kuriuose yra didelis kiekis pavojingų cheminių medžiagų, atveju turi būti sudaryti išorės ir vidaus avariniai planai ir nustatytos procedūros, kuriomis naudojantis būtų užtikrinama, kad tie planai būtų išbandomi, prireikus koreguojami ir taikomi įvykus didelei avarijai ar esant jos tikimybei. Rengiant vidaus avarinį planą reikėtų konsultuotis su objekto personalu, o rengiant išorės avarinį planą suinteresuotai visuomenei turėtų būti suteikta galimybė pateikti savo nuomonę. Subranga gali daryti poveikį objekto saugai. Valstybės narės turėtų reikalauti, kad veiklos vykdytojai į tai atsižvelgtų rengdami DAPP, saugos ataskaitą ar vidaus avarinį planą;

(17)

pasirinkdami tinkamus veiklos metodus, taip pat stebėsenos ir kontrolės metodus, veiklos vykdytojai turėtų atsižvelgti į turimą informaciją apie geriausią patirtį;

(18)

siekiant geriau apsaugoti gyvenamuosius rajonus, intensyviai visuomenės naudojamas zonas ir aplinką, įskaitant ypač jautrias ar svarbias gamtos teritorijas, valstybių narių žemėtvarkos ar kitoje atitinkamoje politikoje turėtų būti užtikrinama, kad būtų išlaikomas tinkamas atstumas tarp tokių vietų ir pavojų keliančių objektų, o jau esamuose objektuose būtina įgyvendinti, jeigu reikia, papildomas technines priemones, kad rizika žmonėms arba aplinkai išliktų priimtino lygio. Priimant sprendimus turėtų būti atsižvelgiama į pakankamai išsamią informaciją apie riziką ir su ta rizika susijusias technines ekspertų rekomendacijas. Siekiant sumažinti administracinę naštą, ypač mažoms ir vidutinėms įmonėms, tokios procedūros ir priemonės, jei įmanoma, turėtų būti integruojamos su kitomis, atliekamomis pagal kitus atitinkamus Sąjungos teisės aktus;

(19)

pagal Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos konvenciją dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (Orhuso konvencija), Sąjungos vardu patvirtintą 2005 m. vasario 17 d. Tarybos sprendimu 2005/370/EB dėl Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais sudarymo Europos bendrijos vardu (10), siekiant gerinti prieigą prie informacijos apie aplinką, reikėtų gerinti visuomenei teikiamos informacijos lygį ir kokybę. Visų pirma asmenims, kuriuos gali paveikti didelė avarija, turėtų būti suteikiama pakankamai informacijos apie tai, kaip tinkamai elgtis tokiu atveju. Valstybės narės turėtų padaryti prieinama informaciją apie tai, kur galima rasti informaciją apie asmenų, nukentėjusių nuo didelės avarijos, teises. Visuomenei teikiama informacija turėtų būti aiški ir suprantama. Informacija visuomenei ne tik turėtų būti teikiama aktyviai, bet ir nuolat prieinama bei atnaujinama elektroniniu būdu, nereikalaujant pateikti atskiro prašymo ir netrukdant jos skleisti kitais būdais. Tačiau kartu turėtų būti užtikrinama tinkama konfidencialios informacijos apsauga, kuri, be kita ko, reikalinga saugumo tikslais;

(20)

informacija turėtų būti tvarkoma pagal Bendros informacijos apie aplinką sistemos (BIAS) iniciatyvą, pristatytą Komisijos 2008 m. vasario 1 d. komunikate „Bendros informacijos apie aplinką sistemos (BIAS) kūrimas“. Be to, ji turėtų būti tvarkoma laikantis 2007 m. kovo 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/2/EB, sukuriančios Europos bendrijos erdvinės informacijos infrastruktūrą (INSPIRE) (11), ir jos įgyvendinimo taisyklių, kuriomis siekiama sudaryti sąlygas, kad viešojo sektoriaus organizacijos galėtų keistis erdvine informacija apie aplinką ir kad visoje Sąjungoje visuomenei būtų užtikrinta lengvesnė prieiga prie erdvinės informacijos. Informacija turėtų būti laikoma viešoje Sąjungos lygmens duomenų bazėje, nes tai, be kita ko, palengvins stebėjimą ir įgyvendinimo ataskaitų teikimą;

(21)

kaip numatyta Orhuso konvencijoje, veiksmingas visuomenės dalyvavimas priimant sprendimus yra būtinas, kad suinteresuota visuomenė galėtų reikšti nuomonę, o sprendimų priėmėjai atsižvelgtų į jos nuomonę ir interesus, kurie gali būti svarbūs priimant tuos sprendimus – taip būtų didinama atskaitomybė ir sprendimų priėmimo proceso skaidrumas, visuomenė geriau suvoktų aplinkosaugos problemas ir palankiau vertintų priimtus sprendimus;

(22)

siekiant užtikrinti, kad įvykus didelei avarijai bus imtasi tinkamų atsakomųjų priemonių, veiklos vykdytojas privalo apie ją tuoj pat pranešti kompetentingai valdžios institucijai ir suteikti jai būtiną informaciją, kad ji galėtų įvertinti tos avarijos poveikį žmonių sveikatai ir aplinkai;

(23)

vietos valdžios institucijos yra suinteresuotos didelių avarijų prevencija ir jų pasekmių švelninimu ir gali atlikti svarbų vaidmenį. Įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės turėtų į tai atsižvelgti;

(24)

siekiant palengvinti keitimąsi informacija ir ateityje išvengti panašaus pobūdžio avarijų, valstybės narės Komisijai turėtų pateikti informaciją apie jų teritorijoje įvykusias dideles avarijas, kad Komisija galėtų išanalizuoti su jomis susijusį pavojų ir turėti informacijos (visų pirma susijusios su didelėmis avarijomis ir išvadomis, padarytomis po jų) sklaidos sistemą. Taip pat reikėtų keistis informacija apie vos neįvykusias avarijas, kuri, valstybių narių nuomone, yra ypač svarbi techniniu požiūriu, siekiant išvengti didelių avarijų ir sušvelninti jų padarinius. Valstybės narės ir Komisija turėtų stengtis užtikrinti, kad informacijos sistemose, sukurtose siekiant palengvinti keitimąsi informacija apie dideles avarijas, būtų pateikiama išsami informacija;

(25)

valstybės narės turėtų nuspręsti, kurios kompetentingos valdžios institucijos privalo užtikrinti, kad veiklos vykdytojai laikytųsi savo įpareigojimų. Kompetentingos valdžios institucijos ir Komisija turėtų bendradarbiauti vykdydamos veiklą, kuria siekiama palengvinti įgyvendinimą, pavyzdžiui, rengti atitinkamas gaires ir keistis geriausia patirtimi. Siekiant išvengti nereikalingos administracinės naštos, informacijos teikimo įpareigojimai turėtų būti integruojami, jei tinkama, su atitinkamais kituose Sąjungos teisės aktuose numatytais įpareigojimais;

(26)

valstybės narės turėtų užtikrinti, kad kompetentingos valdžios institucijos imtųsi reikiamų priemonių, jei šios direktyvos nesilaikoma. Siekiant užtikrinti veiksmingą įgyvendinimą ir vykdymo užtikrinimą turėtų būti nustatyta patikrinimų sistema, apimanti reguliarius planinius patikrinimus bei neplaninius patikrinimus. Jei įmanoma, patikrinimai turėtų būti koordinuojami su patikrinimais, atliekamais pagal kitus Sąjungos teisės aktus, įskaitant, kai tinkama, pagal 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2010/75/ES dėl pramoninių išmetamųjų teršalų (taršos integruotos prevencijos ir kontrolės) (12). Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad būtų pakankamai darbuotojų, turinčių įgūdžius ir kvalifikaciją, reikalingus siekiant veiksmingai atlikti patikrinimus. Kompetentingos valdžios institucijos turėtų deramai padėti naudodamosi patirties mainų ir žinių kaupimo priemonėmis bei sistemomis, taip pat ir visos Sąjungos mastu;

(27)

siekiant atsižvelgti į techninę pažangą, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnį Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai priimti aktus, kuriais iš dalies keičiami II–VI priedai, siekiant juos suderinti su technine pažanga. Labai svarbu, kad vykdydama parengiamuosius darbus Komisija tinkamai konsultuotųsi, įskaitant konsultacijas ekspertų lygmeniu. Ruošdama ir rengdama deleguotuosius aktus Komisija turėtų užtikrinti, kad susiję dokumentai būtų tuo pačiu metu tinkamai laiku persiųsti Europos Parlamentui ir Tarybai;

(28)

siekiant užtikrinti vienodas šios direktyvos įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011, kuriuo nustatomos valstybių narių vykdomos Komisijos naudojimosi įgyvendinimo įgaliojimais kontrolės mechanizmų taisyklės ir bendrieji principai (13);

(29)

valstybės narės turėtų nustatyti sankcijų, taikytinų pažeidus pagal šią direktyvą priimtas nacionalines nuostatas, taikymo taisykles ir užtikrinti jų įgyvendinimą. Tos sankcijos turėtų būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios;

(30)

kadangi šios direktyvos tikslo, tai yra aukšto lygio žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos užtikrinimo, valstybės narės negali deramai pasiekti ir to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(31)

pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. valstybių narių ir Komisijos bendrą politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų (14) valstybės narės įsipareigojo pagrįstais atvejais prie pranešimų apie savo perkėlimo į nacionalinę teisę priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamas direktyvos nuostatų ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių tarpusavio ryšys. Kalbant apie šią direktyvą, teisės aktų leidėjas laikosi nuomonės, kad tokių dokumentų perdavimas yra pagrįstas;

(32)

todėl Direktyva 96/82/EB turėtų būti iš dalies pakeista ir vėliau panaikinta,