Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 97/9/EB 1997 m. kovo 3 d. dėl investuotojų kompensavimo sistemų

Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 97/9/EB

1997 m. kovo 3 d.

dėl investuotojų kompensavimo sistemų

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 57 straipsnio 2 dalį,

atsižvelgdami į Komisijos pasiūlymą [1],

atsižvelgdami į Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę [2],

atsižvelgdami į Europos pinigų instituto nuomonę [3],

laikydamiesi Sutarties 189b straipsnyje nustatytos tvarkos [4] ir atsižvelgdami į 1996 m. gruodžio 18 d. Taikinimo komiteto patvirtintą bendrą tekstą,

(1) kadangi 1993 m. gegužės 10 d. Taryba priėmė Direktyvą 93/22/EEB dėl investicinių paslaugų vertybinių popierių srityje [5]; kadangi ta direktyva yra svarbiausia priemonė, siekiant sukurti vidaus rinką investicinėms įmonėms;

(2) kadangi Direktyvoje 93/22/EEB išdėstytos riziką ribojančios priežiūros taisyklės, kurių investicinės įmonės privalo nuolatos laikytis, įskaitant taisykles, kurių tikslas — apsaugoti, kiek įmanoma, investuotojų teises dėl jiems priklausančių pinigų ar finansinių priemonių;

(3) kadangi vis dėlto jokia priežiūros sistema negali visiškai užtikrinti apsaugos, ypač sukčiavimo atvejais;

(4) kadangi investuotojų apsauga ir pasitikėjimo finansų sistema palaikymas — svarbūs vidaus rinkos užbaigtumo ir netrikdomo funkcionavimo šioje srityje aspektai; kadangi dėl to yra svarbu, kad kiekvienoje valstybėje narėje būtų investuotojų kompensavimo sistema, garantuojanti suderintą apsaugos minimumą, bent jau smulkiesiems investuotojams, jeigu kartais investicinė įmonė negalėtų įvykdyti įsipareigojimų savo investuojantiems klientams;

(5) kadangi dėl tos priežasties smulkieji investuotojai gali pirkti investicines paslaugas iš Bendrijos investicinių įmonių filialų arba užsienyje teikiamas paslaugas taip pat pasitikėdami kaip ir iš savo šalies investicinių įmonių, žinodami, kad jeigu investicinė įmonė negalės įvykdyti įsipareigojimų savo investuojantiems klientams, jie galės gauti Bendrijos mastu suderintą apsaugos minimumą;

(6) kadangi, jeigu tai nė kiek nesuderinta, priimančioji valstybė narė galėtų laikytis nuomonės, kad investuotojų apsaugos sumetimais tikslinga reikalauti, kad Bendrijos investicinė įmonė, teikianti paslaugas per filialus ar besinaudojanti laisve teikti paslaugas ir savo buveinės valstybėje narėje nepriklausanti jokiai investuotojų kompensavimo sistemai arba priklausanti sistemai, kuri, priimančiosios valstybės narės nuomone, nesuteikia lygiavertės apsaugos, priklausytų priimančiosios valstybės narės kompensavimo sistemai; kadangi toks reikalavimas gali pažeisti vidaus rinkos funkcionavimą;

(7) kadangi, nors šiuo metu daugumoje valstybių narių jau yra investuotojų kompensavimo sistemos, tačiau apskritai jų taikymo sritis neapima visų investicinių įmonių, turinčių vieną leidimą, nustatytą Direktyva 93/22/EEB;

(8) kadangi dėl to turėtų būti pareikalauta, kad kiekviena valstybė narė turėtų investuotojų kompensavimo sistemą ar sistemas, kurioms priklausytų kiekviena tokia įmonė; kadangi kiekviena sistema turi apimti investicinės įmonės dėl investuotojų investicinės veiklos turimas pinigines lėšas ir vertybinius popierius, kurių tais atvejais, kai investicinė įmonė nesugeba įvykdyti savo įsipareigojimų investuojančiam klientui, įmonė negali grąžinti investuotojui; kadangi tai visiškai netaikoma kiekvienoje valstybėje narėje galiojančioms taisyklėms ir tvarkai, priimant sprendimus investicinės įmonės nemokumo arba likvidavimo atveju;

(9) kadangi investicinės įmonės apibrėžimas apima ir kredito įstaigas, kurioms išduotas leidimas teikti investicines paslaugas; kadangi turi būti reikalaujama, kad kiekviena tokia kredito įstaiga irgi priklausytų investuotojų kompensavimo sistemai jų investiciniam verslui apsaugoti; tačiau kadangi neturėtų būti reikalaujama, kad tokia kredito įstaiga priklausytų dviem skirtingoms sistemoms, jeigu viena iš jų atitinka ir šios direktyvos, ir 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų [6] reikalavimus; kadangi tais atvejais, kai investicinė įmonė yra ir kredito įstaiga, gali būti sunku atskirti indėlius, kuriuos apima Direktyva 94/19/EB, ir pinigus, laikomus dėl investicinės veiklos; kadangi valstybėms narėms turi būti suteikta galimybė pačioms spręsti, kokią direktyvą taikyti tokiems reikalavimams;

(10) kadangi Direktyva 94/19/EB leidžia valstybėms narėms atleisti kredito įstaigą nuo prievolės priklausyti indėlių garantijų sistemai, jeigu kredito įstaiga priklauso sistemai, apsaugančiai pačią kredito įstaigą, ypač užtikrinančiai jos mokumą; kadangi kredito įstaigai, priklausančiai tokiai sistemai, kartu esant ir investicine įmone, valstybei narei, esant tam tikroms sąlygoms, turėtų būti leidžiama atleisti tokią kredito įstaigą nuo prievolės priklausyti investuotojų kompensavimo sistemai;

(11) kadangi suderintas 20000 ekiu kiekvienam investuotojui kompensacijos minimumas turėtų būti pakankamas smulkiųjų investuotojų interesams apsaugoti, jeigu investicinė įmonė negalėtų įvykdyti įsipareigojimų savo investuojantiems klientams; kadangi dėl tos priežasties, atrodo, būtų tikslinga nustatyti suderintą 20000 ekiu dydžio kompensacijos minimumą; kadangi, kaip ir Direktyvoje 94/19/EB, gali prireikti ribojamųjų pereinamojo laikotarpio nuostatų, kad kompensavimo sistemos galėtų atitikti tą dydį, nes jis vienodai taikomas ir valstybėms narėms, kuriose šios direktyvos priėmimo metu nėra nė vienos tokios sistemos;

(12) kadangi toks pats dydis nustatytas Direktyvoje 94/19/EB;

(13) kadangi, siekiant paskatinti investuotojus rūpestingai pasirinkti investicinę įmonę, tikslinga leisti valstybėms narėms reikalauti, kad galimų nuostolių dalį prisiimtų ir investuotojai; tačiau kadangi investuotojui turi būti kompensuota bent 90 % bet kokio nuostolio sumos, jeigu išmokama kompensacija yra mažesnė nei nustatytas Bendrijos minimumas;

(14) kadangi kai kurių valstybių narių sistemos kompensuoja didesnę sumą nei pagal šią direktyvą suderintas minimumas; kadangi nebūtų tikslinga reikalauti, kad šiuo atžvilgiu jos keistų tas sistemas;

(15) kadangi paliekant Bendrijoje sistemas, kurios toje pačioje teritorijoje investuotojams suteikia didesnes kompensacijas negu suderintas minimumas, gali susidaryti kompensavimo dydžio netolygumų bei nevienodos konkurencijos sąlygos tarp šalies investicinių įmonių ir kitų valstybių narių įmonių filialų; kadangi, siekiant pašalinti šias nemalonias pasekmes, reikėtų leisti, kad filialai dalyvautų juos priimančiosios šalies sistemose, kad jie galėtų savo investuotojams suteikti tokias pačias garantijas, kokios suteikiamos pagal juos priimančios šalies kompensavimo sistemas; kadangi tikslinga, kad savo ataskaitoje apie šios direktyvos taikymą Komisija nurodytų, kokiu mastu filialai pasinaudojo tokia galimybe ir su kokiais sunkumais jie arba investuotojų kompensavimo sistemos susidūrė, įgyvendinant šias nuostatas; kadangi tuo neatmetama galimybė buveinės valstybės narės sistemoms pačioms teikti tokį papildomą kompensavimą pagal nustatytas tokių sistemų sąlygas;

(16) kadangi rinką gali sutrikdyti kitoje valstybėje narėje įsteigtų investicinių įmonių filialai, siūlantys didesnes kompensacijas nei tos, kurias suteikia investicinės įmonės, gavę leidimą veiklai priimančiojoje valstybėje narėje; kadangi kompensavimo sistemų siūlomų garantijų dydis ir apimtis neturėtų tapti konkurencijos įrankiu; kadangi dėl šios priežasties bent jau pradiniu laikotarpiu būtina nustatyti, kad pagal buveinės valstybės narės sistemą kitoje valstybėje narėje esančių filialų investuotojams teikiamų garantijų dydis ir apimtis neviršytų priimančiosios valstybės narės atitinkamos sistemos teikiamų garantijų maksimalaus dydžio ir apimties; kadangi galimi rinkos trikdymai turėtų būti nedelsiant išnagrinėti, remiantis įgyta patirtimi ir atsižvelgiant į finansų sektoriaus plėtrą;

(17) kadangi jeigu, valstybės narės nuomone, tam tikroms investicijų kategorijoms arba investuotojams, kurie privalo būti aiškiai įvardyti, nebūtina speciali apsauga, tai ta valstybė turi turėti galimybę jiems netaikyti investuotojų kompensavimo sistemų teikiamų garantijų;

(18) kadangi kai kuriose valstybėse narėse investuotojų kompensavimo sistemos yra pavaldžios profesinėms organizacijoms; kadangi kitose valstybėse narėse sistemos yra įsteigtos ir reglamentuojamos įstatymais; kadangi tokia jų statuso įvairovė kelia tik privalomos narystės ir šalinimo iš sistemų problemų; kadangi todėl būtina imtis priemonių šiuo atžvilgiu apriboti sistemų įgaliojimus;

(19) kadangi investuotojui kompensacija turi būti išmokama nedelsiant, kai tik nustatomas jo reikalavimo pagrįstumas; kadangi pačiai kompensavimo sistemai turi būti suteikta teisė nustatyti tinkamą laikotarpį reikalavimams pateikti; kadangi tai, kad šis laikotarpis pasibaigė, negali būti panaudota prieš investuotoją, kuris dėl pateisinamų priežasčių negalėjo laiku pareikšti savo reikalavimų;

(20) kadangi investuotojų informavimas apie kompensavimo priemones — svarbiausias investuotojų apsaugos elementas; kadangi Direktyvos 93/22/EEB 12 straipsniu nustatyta, kad investicinės įmonės, prieš užmegzdamos verslo santykius su investuotojais, privalo juos informuoti apie galimą kompensavimo sistemos taikymą; kadangi dėl to šia direktyva turėtų būti nustatytos taisyklės dėl potencialių investuotojų informavimo apie kompensavimo sistemas, apsaugančias jų investicijas;

(21) kadangi nekontroliuojama reklama, nurodant kompensavimo sistemos kompensuojamą sumą ir apimtį, galėtų neigiamai paveikti finansų sistemos stabilumą arba investuotojų pasitikėjimą; kadangi dėl šios priežasties valstybės narės turėtų nustatyti taisykles, apribojančias tokių nuorodų panaudojimą;

(22) kadangi iš esmės ši direktyva reikalauja, kad kiekviena investicinė įmonė dalyvautų kokioje nors investuotojų kompensavimo sistemoje; kadangi direktyvos, reglamentuojančios investicinių įmonių, kurių pagrindinė būstinė yra ne valstybėje narėje, filialų steigimą, o ypač Direktyva 93/22/EEB, leidžia valstybėms narėms pačioms spręsti, ar išduoti ir kokiomis sąlygomis išduoti leidimus tokių investicinių įmonių filialų veiklai savo teritorijoje; kadangi tokiems filialams nesuteikiama laisvė teikti paslaugas pagal Steigimo sutarties 59 straipsnio antrą dalį, be to, nesuteikiama teisė laisvai steigtis kitose valstybėse narėse nei ta, kurioje jie įsteigti; kadangi valstybė narė, leidžianti steigti tokius filialus, turi nuspręsti, kaip taikyti šios direktyvos principus šiems filialams, atsižvelgiant į Direktyvos 93/22/EEB 5 straipsnį ir į būtinumą apsaugoti investuotojus bei palaikyti finansų sistemos vientisumą; kadangi labai svarbu, kad tokių filialų investuotojai gerai žinotų jiems taikomas kompensavimo priemones;

(23) kadangi šia direktyva nebūtina suderinti, kokiais būdais turi būti finansuojamos investuotojų kompensavimo sistemos, nes, viena vertus, tokių sistemų finansavimo išlaidas iš esmės privalo padengti pačios investicinės įmonės, o kita vertus, šių sistemų finansinis pajėgumas turi būti proporcingas jų įsipareigojimams; kadangi tai neturi kelti pavojaus atitinkamos valstybės narės finansų sistemos stabilumui;

(24) kadangi ši direktyva nenumato valstybės narės ar jos kompetentingų institucijų atsakomybės investuotojų atžvilgiu, jeigu jos yra užtikrinusios vienos ar daugiau sistemų, garantuojančių kompensacijų mokėjimą investuotojams arba investuotojų apsaugos pagal šią direktyvą įdiegimą ir oficialų pripažinimą;

(25) kadangi galiausiai, baigiant kurti vidaus rinką investicinėms įmonėms, reikalinga minimaliai suderinti investuotojų kompensavimo taisykles, nes tai leistų padidinti investuotojų pasitikėjimą, sudarant sandorius su šiomis įmonėmis, ypač su įmonėmis iš kitų valstybių narių, ir išvengti sunkumų, kurie galėtų kilti, jei priimančioji valstybė narė taikytų nacionalines investuotojų apsaugos taisykles, nesuderintas Bendrijos mastu; kadangi, atsižvelgiant į tai, kad apskritai nėra investuotojų kompensavimo taisyklių, atitinkančių Direktyvos 93/22/EEB taikymo sritį, pageidaujamas tikslas gali būti pasiektas tik priimant privalomą Europos Bendrijos direktyvą; kadangi šia direktyva nustatomas tik būtinas suderinimo minimumas ir valstybėms narėms suteikiama galimybė nustatyti didesnio dydžio garantijas, jei jos to pageidauja, be to, joms suteikiama būtina veiksmų laisvė organizuojant ir finansuojant investuotojų kompensavimo sistemas,

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

Šioje direktyvoje:

3 straipsnis

Reikalavimams, kylantiems iš sandorių, dėl kurių buvo iškeltos baudžiamosios bylos dėl pinigų plovimo, kaip apibrėžta 1991 m. birželio 10 d. Tarybos direktyvos 91/308/EEB dėl finansinės sistemos panaudojimo pinigų plovimui prevencijos [10] 1 straipsnyje, jokios kompensacijos pagal investuotojų kompensavimo sistemas netaikomos.

6 straipsnis

Panaikinus investicinės įmonės leidimą veiklai, garantijos pagal 2 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą ir toliau teikiamos dėl investicinės veiklos sandorių, sudarytų iki leidimo veiklai panaikinimo.

12 straipsnis

Nepažeidžiant jokių kitų teisių, kurias jos turi pagal nacionalinius įstatymus, kompensavimo sistemos, išmokančios kompensacijas investuotojams, turi perėmimo teisę tų investuotojų reikalavimų atžvilgiu likvidavimo procesuose tai sumai, kurią jos yra sumokėjusios.

13 straipsnis

Valstybės narės užtikrina, kad investuotojas galėtų pareikšti ieškinį kompensavimo sistemai dėl kompensacijos išmokėjimo.

14 straipsnis

Ne vėliau kaip 1999 m gruodžio 31 d. Komisija pateikia ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl šios direktyvos taikymo kartu, jeigu reikia, su pasiūlymais ją peržiūrėti.

16 straipsnis

Direktyvos 93/22/EEB 12 straipsnis panaikinamas nuo 15 straipsnio 1 dalyje nurodytos dienos.

17 straipsnis

Ši direktyva įsigalioja jos paskelbimo Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje dieną.

18 straipsnis

Ši direktyva skirta valstybėms narėms.

I PRIEDAS

4 STRAIPSNIO 2 DALYJE NUMATYTŲ IŠIMČIŲ SĄRAŠAS

1. Profesionalūs ir instituciniai investuotojai, įskaitant:

- investicines įmones, apibrėžtas Direktyvos 93/22/EEB 1 straipsnio 2 dalyje,

- kredito įstaigas, apibrėžtas Direktyvos 77/780/EEB 1 straipsnio pirmoje įtraukoje,

- finansų įstaigas, apibrėžtas Direktyvos 89/646/EEB 1 straipsnio 6 dalyje,

- draudimo įmones,

- kolektyvinio investavimo įmones,

- pensijų fondus.

Kiti profesionalūs ir instituciniai investuotojai.

2. Aukščiausios nacionalinės institucijos, Vyriausybinės ir centrinės administravimo institucijos.

3. Provincijos, regiono, vietinės ir savivaldybių institucijos.

4. Administracinių tarybų nariai, direktoriai ir asmeniškai atsakantys investicinių įmonių bendrasavininkiai, asmenys, valdantys 5 % ar daugiau tokios įmonės kapitalo, asmenys, pagal įstatymus atsakingi už investicinių įmonių finansinės atskaitomybės dokumentų auditą, bei investuotojai, užimantys panašias pareigas tos pačios grupės kaip ir investicinė įmonė įmonėse.

5. Artimi giminės ir trečiosios šalys, veikiantys investuotojų, nurodytų 4 punkte, sąskaita.

6. Kitos tos pačios įmonių grupės investicinės įmonės.

7. Investuotojai, atsakingi už tam tikrus veiksmus ar kurie pasinaudojo tam tikrais su investicine įmone susijusiais dalykais, kurie sąlygojo įmonės finansinius sunkumus arba kurie prisidėjo prie jos finansinės padėties pablogėjimo.

8. Bendrovės, kurioms dėl jų dydžio neleidžiama sudaryti sutrumpinto balanso pagal 1978 m. liepos 25 d. Ketvirtosios Tarybos direktyvos 78/660/EEB, pagrįstos Sutarties 54 straipsnio 3 dalies g punktu, dėl tam tikrų rūšių bendrovių metinės finansinės atskaitomybės [1], 11 straipsnį.

[1] OL L 222, 1978 8 14, p. 11. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 94/8/EB (OL L 82, 1994 3 25, p. 33).

--------------------------------------------------

II PRIEDAS

PAGRINDINIAI PRINCIPAI

(kaip nurodyta 7 straipsnio 1 dalies penktojoje pastraipoje)

Jei filialas kreipiasi dėl įstojimo į priimančiosios valstybės narės sistemą papildomam kompensavimui, priimančiosios valstybės narės sistema kartu su buveinės valstybės narės sistema parengia atitinkamas kompensacijų išmokėjimo to filialo investuotojams taisykles ir tvarką. Tiek rengiant šią tvarką, tiek nustatant tokiam filialui taikytinas dalyvavimo sistemoje sąlygas, vadovaujamasi šiais principais (kaip nurodyta 7 straipsnio 1 dalyje):

a) priimančiosios valstybės narės sistema turi neribotas teises taikyti savo objektyvias, bendrai galiojančias taisykles sistemoje dalyvaujančioms investicinėms įmonėms; ji gali reikalauti suteikti svarbią informaciją bei turi teisę patikrinti tokią informaciją buveinės valstybės narės kompetentingose institucijose;

b) priimančiosios valstybės narės sistema tenkina reikalavimus dėl papildomo kompensavimo po to, kai buveinės valstybės narės kompetentingos institucijos praneša apie sprendimą, minėtą 2 straipsnio 2 dalyje. Priimančiosios valstybės narės sistema, prieš išmokėdama papildomą kompensaciją, turi neribotą teisę patikrinti, ar investuotojas turi teisę į kompensaciją pagal savo taisykles ir tvarką;

c) priimančiosios valstybės narės ir buveinės valstybės narės sistemos glaudžiai bendradarbiauja tarpusavyje, siekdamos užtikrinti, kad investuotojai iš karto gautų teisingai apskaičiuotą kompensaciją. Jos susitaria, kaip kompensacijų išmokėjimą abiejų sistemų investuotojams paveiks priešieškiniai, kurie pagal vienos ar kitos sistemos taisykles gali sukurti prielaidas tarpusavio reikalavimų užskaitai;

d) priimančiosios valstybės narės sistema turi teisę reikalauti iš filialų pagrįstų papildomų kompensacijų, atsižvelgiant į kompensacijas, kurias užtikrina buveinės valstybės narės sistema. Siekdama supaprastinti papildomos kompensacijos apskaičiavimą, priimančiosios valstybės narės sistema gali laikyti, kad jos įsipareigojimai visais atvejais apsiriboja ta kompensacijos dalimi, kuri viršija filialo buveinės valstybės narės sistemos teikiamas garantijas, nepaisant to, ar buveinės valstybė narė iš tikrųjų moka kompensacijas pagal priimančiosios valstybės narės teritorijoje atsiradusius investuotojų reikalavimus.

--------------------------------------------------