49 straipsnis

49 straipsnis

1.  Žemės ir pastatų einamoji vertė reiškia rinkos vertę vertės nustatymo dieną, kur reikia, atitinkamai sumažinant ją pagal 4 ir 5 dalių reikalavimus.

2.  Rinkos kaina reiškia galimą žemės ir pastatų pardavimo kainą pagal atskirą sutartį, sudarytą tarp norinčio parduoti pardavėjo ir nesusijusio pirkėjo vertės nustatymo dieną, darant prielaidą, kad turtas yra viešai pateikiamas į rinką, rinkos sąlygos leidžia jį parduoti numatyta tvarka bei atsižvelgiant į turto pobūdį, yra numatytas normalus laikotarpis deryboms dėl jo pardavimo.

3.  Rinkos kaina yra nustatoma atskirai įvertinant kiekvieną žemės sklypą ir pastatą mažiausiai kartą per penkerius metus pagal visuotinai arba draudimo priežiūros tarnybų pripažintus metodus. Direktyvos 78/660/EEB 35 straipsnio 1 dalies b punktas netaikomas.

4.  Jei žemės arba pastatų vertė sumažėja nuo paskutinio pagal 3 straipsnį atlikto įvertinimo, ji atitinkamai perskaičiuojama. Tokiu būdu apskaičiuota žemesnė vertė nedidinama vėlesniuose balansuose, išskyrus atvejus, kai vertė padidėja naujai nustačius rinkos kainą pagal 2 ir 3 dalį.

5.  Jei iki ataskaitų sudarymo dienos žemė ir pastatai buvo parduoti arba turi būti parduoti per trumpą laikotarpį, pagal 2 ir 4 dalis nustatyta vertė yra sumažinama faktinių arba apskaičiuotų realizavimo sąnaudų suma.

6.  Jei žemės ir pastatų rinkos vertės nustatyti neįmanoma, tuomet einamąja verte yra laikoma pirkimo kainos arba gamybos sąnaudų principu apskaičiuota vertė.

7.  Paaiškinamajame rašte yra nurodomas žemės ir pastatų einamosios vertės apskaičiavimo metodas bei jų suskirstymas pagal vertės nustatymo finansinius metus.