4.7 Atlygis

Remiantis įstaigų atlygio politikos reikalavimais, nustatytais Direktyvos 2013/36/ES 74, 75 ir 92 straipsniuose ir EBI gairėse dėl atlygio politikos ir praktikos, susijusios su mažmeninės bankininkystės produktų ir paslaugų pardavimu ir teikimu, EBI gairėse dėl patikimos atlygio politikos pagal Direktyvos 2013/36/ES 74 straipsnio 3 dalį ir 75 straipsnio 2 dalį ir informacijos atskleidimo pagal Reglamento (ES) Nr. 575/2013 450 straipsnį ir Direktyvos 2014/17/ES 7 straipsnyje, įstaigų atlygio politika ir praktika turėtų derėti su kredito rizikos valdymo metodu, kredito rizikos apetitu ir strategija ir neturėtų kelti interesų konflikto. Atlygio politika ir praktika, taikytina darbuotojams, visų pirma, nustatytiesiems darbuotojams, dalyvaujantiems suteikiant kreditus, administruojant kreditus ir vykdant jų stebėseną, turėtų būti nuosekli, neturėtų skatinti rizikavimo viršijant įstaigai priimtiną riziką ir turėtų derėti su įstaigos verslo strategija, tikslais ir ilgalaikiais interesais. Be to, atlygio politika ir praktika turėtų aprėpti interesų konfliktų valdymo priemones siekiant apsaugoti vartotojus nuo nepageidaujamų nuostolių dėl pardavėjų atlygio.

Įstaigų atlygio politika ir praktika, visų pirma, turėtų būti užtikrinama, kad veiklos rezultatų ir rizikos vertinimo procesas, skirtas nustatyti suteikiant kreditus dalyvaujančių darbuotojų kintamąjį atlygį, būtų grindžiamas tinkamais kredito kokybės duomenimis, atitinkančiais įstaigos kredito rizikos apetitą.