EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS REGLAMENTAS (ES) 2024/1991 2024 m. birželio 24 d. dėl gamtos atkūrimo, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) 2022/869 (Tekstas svarbus EEE)

(1)

būtina Sąjungos lygmeniu nustatyti ekosistemų atkūrimo taisykles, kad visoje Sąjungos teritorijoje būtų užtikrintas biologinės įvairovės turtingos ir atsparios gamtos atsigavimas. Ekosistemų atkūrimas taip pat padeda siekti Sąjungos klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos tikslų;

(2)

2019 m. gruodžio 11 d. Komisijos komunikate „Europos žaliasis kursas“ (toliau – Europos žaliasis kursas) nustatytas plataus užmojo veiksmų planas, kaip pertvarkyti Sąjungą į teisingą ir klestinčią visuomenę, pasižyminčią modernia, efektyviai išteklius naudojančia ir konkurencinga ekonomika, kuria siekiama apsaugoti, tausoti ir stiprinti Sąjungos gamtinį kapitalą ir apsaugoti piliečių sveikatą bei gerovę nuo su aplinka susijusios rizikos ir poveikio. Įgyvendinant Europos žaliąjį kursą, 2020 m. gegužės 20 d. Komisijos komunikate „2030 m. ES biologinės įvairovės strategija. Gamtos grąžinimas į savo gyvenimą“ išdėstyta 2030 m. ES biologinės įvairovės strategija;

(3)

Sąjunga ir jos valstybės narės yra Biologinės įvairovės konvencijos (4) šalys. Kaip Biologinės įvairovės konvencijos šalys Sąjunga ir jos valstybės narės yra įsipareigojusios laikytis ilgalaikės strateginės vizijos, priimtos 2010 m. spalio 18–29 d. įvykusiame dešimtajame tos konvencijos šalių konferencijos susitikime Sprendimu X/2 „2011–2020 m. strateginis biologinės įvairovės išsaugojimo planas“, pagal kurią ne vėliau kaip 2050 m. biologinė įvairovė turi būti vertinama, saugoma, atkuriama ir išmintingai naudojama, išsaugant ekosistemines paslaugas, išlaikant sveiką planetą ir užtikrinant visiems žmonėms būtiną naudą;

(4)

2022 m. gruodžio 7–19 d. vykusiame penkioliktajame Biologinės įvairovės konvencijos šalių konferencijos susitikime priimtoje Pasaulinėje biologinės įvairovės strategijoje nustatyti į veiksmus orientuoti pasauliniai tikslai, kurių siekiant reikia imtis skubių veiksmų per dešimtmetį iki 2030 m. 1 tikslas – užtikrinti, kad visoms teritorijoms būtų taikomi teritorijų planavimo ir (arba) veiksmingo valdymo procesai, kurie būtų dalyvaujamojo pobūdžio, integruoti ir apimtų biologinę įvairovę, atsižvelgiant į žemės ir jūrų naudojimo pokyčius; pasiekti, kad ne vėliau kaip 2030 m. didelės biologinės įvairovės svarbos teritorijų, įskaitant didelio ekologinio vientisumo ekosistemas, nykimas taptų artimas nuliui, kartu gerbiant čiabuvių tautų ir vietos bendruomenių teises, kaip nustatyta Jungtinių Tautų (JT) deklaracijoje dėl čiabuvių tautų teisių. 2 tikslas – užtikrinti, kad ne vėliau kaip 2030 m. būtų veiksmingai atkuriama bent 30 % nualintų sausumos, vidaus vandenų ir jūrų bei pakrantės ekosistemų, siekiant pagerinti biologinę įvairovę ir ekosistemų funkcijas bei ekosistemines paslaugas, ekologinį vientisumą ir jungtis. 11 tikslas – atkurti, išlaikyti ir didinti gamtos indėlį į žmonių gerovę, įskaitant ekosistemų funkcijas ir ekosistemines paslaugas, pavyzdžiui, oro, vandens ir klimato, dirvožemio būklės, apdulkinimo ir ligų rizikos mažinimo reguliavimą, taip pat apsaugą nuo gamtinių pavojų ir gaivalinių nelaimių, taikant gamtos procesais pagrįstus sprendimus ir (arba) ekosisteminius metodus, siekiant naudos visiems žmonėms ir gamtai. Pasaulinė biologinės įvairovės strategija sudarys sąlygas daryti pažangą siekiant į rezultatus orientuotų 2050 m. tikslų;

(5)

JT darnaus vystymosi tikslai, visų pirma 14.2, 15.1, 15.2 ir 15.3 tikslai, susiję su poreikiu užtikrinti sausumos ir vidaus gėlo vandens ekosistemų ir jų teikiamų ekosisteminių paslaugų, visų pirma miškų, šlapynių, kalnų ir sausringų žemių, išsaugojimą, atkūrimą ir tausų naudojimą;

(6)

savo 2019 m. kovo 1 d. rezoliucijoje JT Generalinė Asamblėja 2021–2030 m. paskelbė JT ekosistemų atkūrimo dešimtmečiu, siekdama remti ir didinti pastangas siekiant užkirsti kelią ekosistemų būklės blogėjimui visame pasaulyje, jį sustabdyti ir tą būklę gerinti, taip pat didinti informuotumą apie ekosistemų atkūrimo svarbą;

(7)

2030 m. ES biologinės įvairovės strategija siekiama užtikrinti, kad ne vėliau kaip 2030 m. Europos biologinė įvairovė atsigautų žmonių, planetos, klimato ir mūsų ekonomikos labui. Joje nustatytas plataus užmojo ES gamtos atkūrimo planas, kuriame numatyti keli pagrindiniai įsipareigojimai, įskaitant įsipareigojimą pateikti pasiūlymą dėl teisiškai privalomų ES gamtos atkūrimo tikslų, kad būtų atkurtos nualintos ekosistemos, visų pirma tos, kuriose yra didžiausias anglies dioksido surinkimo ir saugojimo potencialas, ir kad būtų užkertamas kelias gaivalinių nelaimių padariniams ir jie būtų mažinami;

(8)

Europos Parlamentas savo 2021 m. birželio 9 d. rezoliucijoje dėl 2030 m. ES biologinės įvairovės strategijos labai palankiai įvertino įsipareigojimą parengti pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto, kuris apimtų teisiškai privalomus gamtos atkūrimo tikslus, taip pat laikėsi nuomonės, kad, be bendro atkūrimo tikslo, turėtų būti įtraukti su ekosistemomis, buveinėmis ir rūšimis susiję atkūrimo tikslai, apimantys miškus, pievas, šlapynes, durpynus, apdulkintojus, laisvai tekančias upes, pakrančių zonas ir jūrų ekosistemas;

(9)

savo 2020 m. spalio 23 d. išvadose Taryba pripažino, kad užkirsti kelią tolesniam dabartinės biologinės įvairovės ir gamtos būklės blogėjimui bus labai svarbu, tačiau to nepakaks, kad gamta būtų grąžinta į mūsų gyvenimą. Taryba dar kartą patvirtino, kad reikia platesnių užmojų gamtos atkūrimo srityje, kaip siūloma naujame ES gamtos atkūrimo plane, į kurį įtrauktos priemonės, kuriomis siekiama apsaugoti ir atkurti biologinę įvairovę už saugomų teritorijų ribų. Taryba taip pat pareiškė laukianti pasiūlymo dėl teisiškai privalomų gamtos atkūrimo tikslų ir jo poveikio vertinimo;

(10)

2030 m. ES biologinės įvairovės strategijoje nustatytas įsipareigojimas teisiškai apsaugoti ne mažiau kaip 30 % Sąjungos sausumos, įskaitant vidaus vandenis, ir 30 % jūros teritorijos, iš kurių bent trečdaliui turėtų būti taikoma griežta apsauga, įskaitant visus likusius neliestus miškus ir sengires. 2022 m. Komisijos bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis ir suinteresuotaisiais subjektais parengtuose papildomų saugomų teritorijų nustatymo kriterijuose ir gairėse (toliau – kriterijai ir gairės) pabrėžiama, kad jei atkurtos teritorijos visiškai atitinka saugomų teritorijų kriterijus arba tikimasi, kad jos juos atitiks, kai pasijus visas atkūrimo poveikis, tos atkurtos teritorijos taip pat turėtų prisidėti prie Sąjungos tikslų, susijusių su saugomomis teritorijomis, įgyvendinimo. Be to, kriterijuose ir gairėse pabrėžiama, kad saugomos teritorijos gali būti reikšmingas indėlis į 2030 m. ES biologinės įvairovės strategijoje nustatytų atkūrimo tikslų įgyvendinimą, nes jose sudaromos sąlygos sėkmingai įgyvendinti atkūrimo pastangas. Tai ypač pasakytina apie teritorijas, kurios gali natūraliai atsigauti sustabdant arba apribojant tam tikrą žmogaus veiklos keliamą pavojų. Tam tikrais atvejais pakaks griežtos tokių teritorijų, įskaitant jūrų aplinką, apsaugos, kad būtų atkurtos jose esančios gamtinės vertybės. Be to, kriterijuose ir gairėse pabrėžiama, jog tikimasi, kad visos valstybės narės prisidės prie 2030 m. ES biologinės įvairovės strategijoje nustatytų Sąjungos tikslų, susijusių su saugomomis teritorijomis, įgyvendinimo tokia apimtimi, kuri yra proporcinga jose esančioms gamtinėms vertybėms ir gamtos atkūrimo potencialui;

(11)

2030 m. ES biologinės įvairovės strategijoje nustatytas tikslas užtikrinti, kad saugomų buveinių ir rūšių išsaugojimo tendencijos arba būklė neprastėtų ir kad bent 30 % rūšių ir buveinių, kurios šiuo metu nėra palankios būklės, patektų į tą kategoriją arba būtų matoma didelė teigiama tendencija, kad ne vėliau kaip 2030 m. jos galėtų patekti į tą kategoriją. Gairėse, kurias Komisija parengė bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis ir suinteresuotaisiais subjektais, kad padėtų pasiekti šių tikslų, pabrėžiama, jog tikėtina, kad reikės dėti pastangas daugumai tų buveinių ir rūšių išsaugoti ir atkurti, t. y. ne vėliau kaip 2030 m. sustabdyti dabartines neigiamas tendencijas arba išlaikyti dabartines stabilias ar gerėjančias tendencijas, arba užkirsti kelią buveinių ir rūšių, kurių išsaugojimo būklė yra palanki, nykimui. Tose gairėse taip pat pabrėžiama, kad tos atkūrimo pastangos pirmiausia turi būti planuojamos, įgyvendinamos ir koordinuojamos nacionaliniu ar regioniniu lygmenimis ir kad atrenkant rūšis ir buveines, kurių būklė turi būti pagerinta ne vėliau kaip 2030 m., ir teikiant joms pirmenybę, turi būti siekiama sinergijos su kitais Sąjungos ir tarptautiniais tikslais, visų pirma aplinkos ir klimato politikos tikslais;

(12)

2020 m. spalio 15 d. Komisijos ataskaitoje dėl gamtos būklės Europos Sąjungoje (toliau – 2020 m. gamtos būklės ataskaita) pažymėta, kad Sąjungai dar nepavyko sustabdyti saugomų buveinių tipų ir rūšių, kurių išsaugojimas kelia susirūpinimą Sąjungai, nykimo. Šį nykimą daugiausia lemia ekstensyviojo žemės ūkio atsisakymas, intensyvesnė valdymo praktika, hidrologinių režimų keitimas, urbanizacija ir tarša, taip pat netvari miškininkystės veikla ir rūšių eikvojimas. Be to, didelę ir vis augančią grėsmę vietinei Sąjungos faunai ir florai kelia invazinės svetimos rūšys ir klimato kaita;

(13)

įgyvendinant Europos žaliąjį kursą bus laipsniškai vykdoma esminė Sąjungos ir jos valstybių narių ekonomikos pertvarka, o tai savo ruožtu turės didelį poveikį Sąjungos išorės veiksmams. Svarbu, kad Sąjunga naudotųsi savo prekybos politika ir plačiu prekybos susitarimų tinklu, kad bendradarbiautų su partneriais aplinkos ir biologinės įvairovės apsaugos srityje ir pasauliniu mastu, propaguodama vienodas sąlygas;

(14)

tikslinga nustatyti visa apimantį ekosistemų atkūrimo tikslą, kad būtų skatinami ekonominiai ir visuomeniniai pokyčiai, kokybiškų darbo vietų kūrimas ir tvarus augimas. Biologinės įvairovės turtingos ekosistemos, pavyzdžiui, šlapynės, gėlas vanduo, miškai, taip pat žemės ūkio, retai augalais apaugusios, jūrų, pakrančių ir miestų ekosistemos, jeigu jos yra geros būklės, teikia įvairias esmines ekosistemines paslaugas, o nualintų ekosistemų atkūrimo iki geros būklės visose sausumos ir jūros teritorijose nauda gerokai viršija atkūrimo išlaidas. Šios paslaugos teikia įvairiopos socialinės ir ekonominės naudos, priklausomai nuo ekonominių, socialinių, kultūrinių, regioninių ir vietos ypatumų;

(15)

2021 m. kovo mėn. 52-ojoje sesijoje JT Statistikos komisija patvirtino Aplinkos ekonominių sąskaitų sistemą – Ekosistemų apskaitą (toliau – SEEA EA). SEEA EA – tai integruota ir išsami statistikos sistema, skirta duomenims apie buveines ir kraštovaizdžius organizuoti, ekosistemų mastui, būklei ir ekosisteminėms paslaugoms vertinti, ekosistemų išteklių pokyčiams stebėti ir tai informacijai susieti su ekonomine ir kita žmogaus veikla;

(16)

biologine įvairove turtingų ekosistemų užtikrinimas ir kova su klimato kaita yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Gamta ir gamtos procesais pagrįsti sprendimai, įskaitant natūralias anglies sankaupas ir absorbentus, labai svarbūs kovojant su klimato krize. Kartu klimato krizė jau yra sausumos bei jūrų ekosistemų pokyčius skatinantis veiksnys, ir Sąjunga turi pasirengti vis intensyvesniam, dažnesniam ir plintančiam jos poveikiui. Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (toliau – IPCC) specialiojoje ataskaitoje dėl visuotinio atšilimo 1,5 oC poveikio nurodyta, kad tam tikras poveikis gali būti ilgalaikis arba negrįžtamas. Šeštojoje IPCC vertinimo ataskaitoje teigiama, kad ekosistemų atkūrimas bus labai svarbus padedant kovoti su klimato kaita ir mažinant apsirūpinimo maistu saugumui kylančią riziką. Tarpvyriausybinė mokslinė politinė biologinės įvairovės ir ekosisteminių paslaugų platforma (toliau – IPBES) savo 2019 m. visuotinio biologinės įvairovės ir ekosisteminių paslaugų vertinimo ataskaitoje nurodė, kad klimato kaita yra pagrindinis gamtos pokyčius skatinantis veiksnys ir kad yra tikėtina, jog klimato kaitos poveikis ateinančiais dešimtmečiais didės ir kai kuriais atvejais viršys kitų ekosistemų pokyčius lemiančių veiksnių, pavyzdžiui, pakeisto žemės ir jūros naudojimo, poveikį;

(17)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2021/1119 (5) nustatytas privalomas Sąjungos poveikio klimatui neutralumo ne vėliau kaip 2050 m. tikslas ir tai, kad vėliau būtina pasiekti neigiamą išmetamųjų teršalų kiekį, teikti pirmenybę sparčiam ir nuspėjamam išmetamųjų teršalų kiekio mažinimui ir kartu didinti absorbentais pašalinamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Ekosistemų atkūrimu galima reikšmingai prisidėti prie natūralių absorbentų išsaugojimo, valdymo ir gerinimo, taip pat prie biologinės įvairovės didinimo, kartu kovojant su klimato kaita. Reglamente (ES) 2021/1119 taip pat reikalaujama, kad atitinkamos Sąjungos institucijos ir valstybės narės užtikrintų nuolatinę pažangą didinant gebėjimą prisitaikyti, atsparumą ir mažinant pažeidžiamumą dėl klimato kaitos. Jame taip pat reikalaujama, kad valstybės narės prisitaikymą prie klimato kaitos įtrauktų į visas politikos sritis ir propaguotų ekosistemomis grindžiamą prisitaikymą ir gamtos procesais pagrįstus sprendimus. Gamtos procesais pagrįsti sprendimai – tai gamtos įkvėpti ir remiami sprendimai, kurie yra ekonomiškai efektyvūs ir kurie tuo pat metu teikia aplinkosauginę, socialinę ir ekonominę naudą ir padeda stiprinti atsparumą. Tokie sprendimai lemia, kad miestuose, kraštovaizdžiuose ir jūros kraštovaizdžiuose atsiranda daugiau ir įvairesnių gamtinių ir natūralių elementų ir procesų, įgyvendinant prie vietos sąlygų pritaikytas, išteklius tausiai naudojančias ir sistemines intervencijos priemones. Todėl gamtos procesais pagrįsti sprendimai turi būti naudingi biologinei įvairovei ir jais turi būti remiamas įvairių ekosisteminių paslaugų teikimas;

(18)

2021 m. vasario 24 d. Komisijos komunikate „Klimato kaitai atsparios Europos kūrimas. Naujoji ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategija“ pabrėžiama, kad būtina skatinti gamtos procesais pagrįstus sprendimus, ir pripažįstama, kad ekonomiškai efektyvų prisitaikymą prie klimato kaitos galima pasiekti apsaugant ir atkuriant šlapynes ir durpynus, taip pat pakrančių ir jūrų ekosistemas, plėtojant miesto žaliąsias erdves ir įrengiant žaliuosius stogus bei sienas, taip pat skatinant ir tvariai valdant miškus ir žemės ūkio paskirties žemę. Didesnis biologinės įvairovės ekosistemų skaičius lemia didesnį atsparumą klimato kaitai ir suteikia veiksmingesnių nelaimių mažinimo ir prevencijos formų;

(19)

Sąjungos klimato politika peržiūrima tam, kad būtų laikomasi Reglamente (ES) 2021/1119 nustatytos trajektorijos – ne vėliau kaip 2030 m. sumažinti grynąjį išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį (išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį atėmus absorbentais pašalintą kiekį) bent 55 %, palyginti su 1990 m. lygiais. Visų pirma, Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2023/839 (6) siekiama padidinti žemės sektoriaus indėlį į bendrą 2030 m. klimato srities užmojį ir tikslai, susiję su žemės naudojimo, žemės naudojimo keitimo ir miškininkystės (toliau – LULUCF) sektoriuje išmetamo ir absorbuojamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio apskaita, suderinami su susijusiomis biologinės įvairovės politikos iniciatyvomis. Tame reglamente pabrėžiama, kad būtina apsaugoti ir stiprinti gamtos procesais pagrįstą anglies dioksido absorbavimą, didinti ekosistemų atsparumą klimato kaitai, atkurti nualintą žemę ir ekosistemas ir atkurti durpynų drėgnumą. Juo taip pat siekiama pagerinti saugomoje ir atkuriamoje žemėje išmetamo ir absorbuojamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio stebėseną ir ataskaitų teikimą. Šiame kontekste svarbu, kad visų kategorijų žemės ekosistemos, įskaitant miškus, pievas, pasėlius ir šlapynes, būtų geros būklės, kad būtų galima surinkti ir saugoti anglies dioksidą;

(20)

kaip nurodyta 2022 m. kovo 23 d. Komisijos komunikate „Apsirūpinimo maistu užtikrinimas ir maisto sistemų atsparumo didinimas“, geopolitiniai įvykiai dar labiau išryškino poreikį apsaugoti maisto sistemų atsparumą. Duomenys rodo, kad žemės ūkio ekosistemų atkūrimas daro teigiamą poveikį maisto gamybos našumui ilguoju laikotarpiu, o gamtos atkūrimas yra tarsi apsidraudimas, užtikrinantis ilgalaikį Sąjungos tvarumą ir atsparumą;

(21)

Konferencijos dėl Europos ateities 2022 m. gegužės mėn. galutinėje ataskaitoje piliečiai ragina Sąjungą apsaugoti ir atkurti biologinę įvairovę, kraštovaizdį ir vandenynus, panaikinti taršą ir puoselėti žinias, informuotumą, švietimą ir dialogą aplinkos, klimato kaitos, energijos vartojimo ir tvarumo klausimais;

(22)

ekosistemų atkūrimas kartu su pastangomis sumažinti prekybą laukiniais augalais ir gyvūnais ir jų vartojimą taip pat padės užkirsti kelią bei padidinti atsparumą galimoms būsimoms užkrečiamosioms ligoms, kurios gali tapti zoonozėmis, taip sumažinant protrūkių ir pandemijų riziką, ir padės remti Sąjungos ir pasaulines pastangas taikyti bendros sveikatos koncepciją, pagal kurią pripažįstama esant esminio ryšio tarp žmonių sveikatos, gyvūnų sveikatos ir sveikos bei atsparios gamtos;

(23)

dirvožemis – neatsiejama sausumos ekosistemų dalis. 2021 m. lapkričio 17 d. Komisijos komunikate „ES 2030 m. dirvožemio strategija. Naudojimasis geros būklės dirvožemio teikiama nauda žmonėms, maistui, gamtai ir klimatui“ pabrėžiama, kad būtina atkurti nualintą dirvožemį ir didinti dirvožemio biologinę įvairovę. Bendrasis mechanizmas – pagal Jungtinių Tautų Organizacijos konvenciją dėl kovos su dykumėjimu šalyse, kurios patiria dideles sausras ir (ar) dykumėjimą, ypač esančiose Afrikoje (7), įsteigtas organas – ir tos konvencijos sekretoriatas parengė Žemės būklės neblogėjimo tikslų nustatymo programą, skirtą padėti šalims ne vėliau kaip 2030 m. pasiekti, kad dirvožemio būklė neblogėtų;

(24)

Tarybos direktyva 92/43/EEB (8) ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/147/EB (9) siekiama užtikrinti ilgalaikę vertingiausių ir gresiančių išnykti Europos rūšių ir buveinių, taip pat ekosistemų, kurių dalis jos yra, apsaugą, išsaugojimą ir išlikimą. 1992 m. sukurtas tinklas „Natura 2000“, kuris yra didžiausias koordinuojamas saugomų teritorijų tinklas pasaulyje, yra pagrindinė priemonė, kuria įgyvendinami šių dviejų direktyvų tikslai. Šis reglamentas turėtų būti taikomas valstybių narių europinėje teritorijoje, kuriai taikomos Sutartys – taip jis suderinamas su direktyvomis 92/43/EEB ir 2009/147/EB, taip pat Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/56/EB (10);

(25)

Komisija sukūrė sistemą ir parengė gaires, kuriomis remiantis nustatoma pagal Direktyvą 92/43/EEB saugomų buveinių tipams priskiriamų buveinių gera būklė ir pakankama rūšių, kurios patenka į tos direktyvos taikymo sritį, buveinių kokybė bei kiekybė. Remiantis ta sistema ir gairėmis galima nustatyti tų tipų buveinių ir rūšių buveinių atkūrimo tikslus. Tačiau tokio atkūrimo nepakaks siekiant apgręžti biologinės įvairovės nykimo procesą ir tam, kad atsistatytų visos ekosistemos. Todėl, siekiant padidinti biologinę įvairovę platesnių ekosistemų mastu, turėtų būti nustatytos papildomos konkrečiais rodikliais pagrįstos pareigos;

(26)

remdamosi Direktyvomis 92/43/EEB ir 2009/147/EB ir siekdamos padėti siekti tose direktyvose nustatytų tikslų, valstybės narės turėtų įdiegti atkūrimo priemones, kad užtikrintų saugomų buveinių ir rūšių, įskaitant laukinius paukščius, atkūrimą visose Sąjungos teritorijose, taip pat teritorijose, esančiose už „Natura 2000“ teritorijų ribų;

(27)

Direktyva 92/43/EEB siekiama išlaikyti ir atkurti palankią Sąjungos svarbos natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros rūšių išsaugojimo būklę. Tačiau joje nėra nustatytas terminas šiam tikslui pasiekti. Be to, Direktyvoje 2009/147/EB nenustatytas paukščių populiacijų atkūrimo Sąjungoje terminas;

(28)

turėtų būti nustatyti atkūrimo priemonių įdiegimo „Natura 2000“ priklausančiose teritorijose ir už „Natura 2000“ teritorijų ribų terminai, kad visoje Sąjungoje būtų laipsniškai gerinama saugomų buveinių tipams priskiriamų buveinių būklė ir kad jos būtų iš naujo įkurtos, kol bus užtikrintas palankus referencinis plotas, reikalingas palankiai šių tipų buveinių išsaugojimo būklei Sąjungoje pasiekti. Diegdamos atkūrimo priemones valstybės narės turėtų atitinkamai iki 2030 m. pirmenybę teikti tam tikrų tipų buveinėms, kurių būklė nėra gera ir kurios yra „Natura 2000“ teritorijose, atsižvelgdamos į gamtos apsaugai itin svarbų tų teritorijų vaidmenį ir į tai, kad pagal esamą Sąjungos teisę jau nustatyta pareiga įdiegti veiksmingas sistemas, kuriomis būtų užtikrintas ilgalaikis atkūrimo priemonių veiksmingumas „Natura 2000“ teritorijose. Kad valstybėms narėms būtų suteikta reikiamo lankstumo imtis didelio masto atkūrimo pastangų, valstybėms narėms turėtų būti palikta galimybė diegti atkūrimo priemones tam tikrų tipų buveinėse, kurių būklė nėra gera ir kurios yra už „Natura 2000“ teritorijų ribų, kai tai pateisinama dėl konkrečių vietos aplinkybių ir sąlygų. Be to, tikslinga buveinių tipus grupuoti pagal ekosistemas, kurioms buveinės priklauso, ir buveinių tipų grupėms nustatyti per tam tikrą laikotarpį pasiektinus ir kiekybinius plotu pagrįstus tikslus. Tai suteiktų galimybę valstybėms narėms pasirinkti, kurias buveines pirmiausia atkurti grupėje;

(29)

rūšių, patenkančių į Direktyvos 92/43/EEB taikymo sritį, buveinėms ir laukinių paukščių, patenkančių į Direktyvos 2009/147/EB taikymo sritį, buveinėms, turėtų būti nustatyti panašūs reikalavimai, ir jais ypač daug dėmesio turėtų būti skiriama reikiamoms jungtims tarp šių abiejų buveinių, kad tų rūšių populiacijos klestėtų;

(30)

būtina, kad tam tikrų tipų buveinių atkūrimo priemonės būtų pakankamos ir tinkamos, kad būtų kuo greičiau atkurta tų buveinių gera būklė ir kad jose būtų užtikrinti palankūs referenciniai plotai, kad būtų pasiekta gera tų tipų buveinių išsaugojimo būklė. Svarbu, kad atkūrimo priemonės būtų tokios, kokios būtinos per nustatytą laiką įvykdytiniems ir kiekybiniams su plotu susijusiems tikslams pasiekti. Be to, būtina, kad rūšių buveinių atkūrimo priemonės būtų pakankamos ir tinkamos, kad būtų kuo greičiau užtikrinta pakankama buveinių kokybė ir kiekybė, siekiant palankios rūšių išsaugojimo būklės;

(31)

pagal atkūrimo priemones, įdiegtas pagal šį reglamentą, kuriomis siekiama atkurti arba išlaikyti tam tikrų I priede išvardytų tipų buveines, pavyzdžiui, pievų, viržynų ar šlapynių tipo buveines, tam tikrais atvejais galėtų reikėti pašalinti mišką, kad būtų atkurtas išsaugojimu grindžiamas valdymas, kuris gali apimti tokią veiklą kaip šienavimas ar ganymas. Gamtos atkūrimas ir miškų naikinimo sustabdymas yra svarbūs ir vienas kitą papildantys aplinkosaugos tikslai. Komisija parengs gaires, kaip paminėta Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2023/1115 (11) 36 konstatuojamojoje dalyje, kad būtų patikslintas tame reglamente pateiktos termino „naudojimas žemės ūkio tikslais“ apibrėžties aiškinimas, visų pirma dėl miško pavertimo žeme, kai toks pavertimas atliekamas ne žemės ūkio tikslais;

(32)

svarbu užtikrinti, kad pagal šį reglamentą įdiegtomis atkūrimo priemonėmis būtų konkrečiai ir išmatuojamai pagerinta ekosistemų būklė tiek atskirų teritorijų, kurias reikia atkurti, lygmeniu, tiek nacionaliniu ir Sąjungos lygmenimis;

(33)

siekiant užtikrinti, kad atkūrimo priemonės būtų veiksmingos ir kad jų rezultatus būtų galima išmatuoti laikui bėgant, labai svarbu, kad teritorijose, kurioms taikomos tokios atkūrimo priemonės, siekiant pagerinti buveinių, patenkančių į Direktyvos 92/43/EEB I priedo taikymo sritį, būklę, iš naujo įkurti tas buveines ir pagerinti jungtis tarp jų, padėtis nuolat gerėtų, kol bus pasiekta gera būklė;

(34)

taip pat labai svarbu, kad teritorijose, kuriose taikomos atkūrimo priemonės, siekiant pagerinti rūšių, kurios patenka į Direktyvos 92/43/EEB taikymo sritį, buveinių ir laukinių paukščių, kurie patenka į Direktyvos 2009/147/EB taikymo sritį, buveinių kokybę ir kiekybę, padėtis nuolat gerėtų, kad būtų galima padėti pasiekti pakankamą tokių rūšių buveinių kiekybę ir kokybę;

(35)

svarbu užtikrinti, kad valstybių narių ir visos Sąjungos europinėje teritorijoje plotai, apimantys į Direktyvos 92/43/EEB taikymo sritį patenkančius buveinių, kurios yra geros būklės, tipus, laipsniškai didėtų, kol bus užtikrintas kiekvieno buveinių tipo palankus referencinis plotas ir bent 90 % to ploto valstybės narės lygmeniu bus geros būklės, kad Sąjungoje būtų galima pasiekti gerą tų tipų buveinių išsaugojimo būklę. Tinkamai pagrįstais atvejais valstybėms narėms turėtų būti leidžiama šio reglamento I priede išvardytų atskirų tipų buveinėms, kurios yra labai įprastos ir plačiai paplitusios Sąjungoje ir užima daugiau kaip 3 % atitinkamos valstybės narės europinės teritorijos, taikyti mažesnę nei 90 % procentinę dalį plotui, kuris turi būti geros būklės, jei ta procentinė dalis netrukdytų pasiekti arba išlaikyti nacionaliniu biogeografiniu lygmeniu geros tų tipų buveinių apsaugos būklės, kaip nustatyta pagal Direktyvos 92/43/EEB 1 straipsnio e punktą. Jei valstybė narė taiko tą nukrypti leidžiančią nuostatą, ji tai turėtų pagrįsti savo nacionaliniame atkūrimo plane;

(36)

svarbu užtikrinti, kad rūšių, kurios patenka į Direktyvos 92/43/EEB taikymo sritį, taip pat laukinių paukščių, kurie patenka į Direktyvos 2009/147/EB taikymo sritį, buveinių kokybė visoje valstybių narių europinėje teritorijoje ir visoje Sąjungoje laipsniškai gerėtų, o kiekybė laipsniškai didėtų, kol tos kokybės ir kiekybės pakaks ilgalaikiam tų rūšių išlikimui užtikrinti;

(37)

svarbu, kad valstybės narės įdiegtų priemones, kuriomis siekiama užtikrinti, kad į šio reglamento taikymo sritį patenkančių tipų buveinių teritorijų, kurioms taikomos atkūrimo priemonės, būklė nuolat gerėtų, kol jos pasieks gerą būklę, taip pat kad valstybės narės įdiegtų priemones, kuriomis siekiama užtikrinti, kad tų tipų buveinių teritorijoms pasiekus gerą būklę jų būklė reikšmingai nepablogėtų, kad nekiltų pavojaus ilgalaikiam geros būklės išsaugojimui ar pasiekimui. Tai, kad šių rezultatų nepasiekiama, nereiškia, jog nevykdoma pareiga diegti priemones, tinkamas tiems rezultatams pasiekti. Taip pat svarbu, kad valstybės narės siektų dėti pastangas, kad būtų užkirstas kelias reikšmingam būklės blogėjimui teritorijose, apimančiose tokių tipų buveines, kurių būklė jau yra gera arba nėra gera, tačiau jose dar netaikomos atkūrimo priemonės. Tokios priemonės yra svarbios siekiant išvengti, kad ateityje nepadidėtų atkūrimo poreikiai, ir jose daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama tų tipų buveinių teritorijoms, kurias savo nacionaliniuose atkūrimo planuose yra identifikavusios valstybės narės ir kurias būtina atkurti, kad būtų pasiekti atkūrimo tikslai. Tikslinga apsvarstyti force majeure, pavyzdžiui, gaivalinių nelaimių, galimybę, dėl kurios galėtų pablogėti teritorijų, apimančių tuos buveinių tipus, būklė, taip pat neišvengiamus buveinių pokyčius, kuriuos tiesiogiai lemia klimato kaita. Už „Natura 2000“ teritorijų ribų taip pat yra tikslinga atsižvelgti į viršesnio viešojo intereso plano ar projekto, kurio atveju nėra mažiau žalingų alternatyvių sprendimų, rezultatus. Teritorijų, kurioms turi būti taikomos atkūrimo priemonės, atveju tai turėtų būti nustatoma kiekvienu konkrečiu atveju atskirai. „Natura 2000“ teritorijų atveju – planams ir projektams leidimai išduodami pagal Direktyvos 92/43/EEB 6 straipsnio 4 dalį. Tikslinga užtikrinti, kad, nesant alternatyvių sprendimų, valstybės narės ir toliau turėtų galimybę kiekvieno savo teritorijos biogeografinio regiono lygmeniu kiekvienam buveinių tipui ir kiekvienai rūšies buveinei taikyti būklės neblogėjimo reikalavimą. Tokia galimybė turėtų būti leidžiama tam tikromis sąlygomis, įskaitant tai, kad kiekvienu reikšmingo būklės pablogėjimo atveju būtų imamasi kompensacinių priemonių. Jei teritorijos buveinės tipas, patenkantis į šio reglamento taikymo sritį, pakeičiamas į kitą buveinės tipą, patenkantį į šio reglamento taikymo sritį, ir tai buvo pageidaujamas atkūrimo priemonės rezultatas, teritorijos būklė neturėtų būti laikoma pablogėjusia;

(38)

šiame reglamente nustatytų nuostatų, leidžiančių nukrypti nuo pareigos nuolat užtikrinti būklės gerėjimą ir jos neblogėjimą už „Natura 2000“ teritorijų ribų, tikslais valstybės narės turėtų preziumuoti, kad atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybos įrenginiai, jų prijungimas prie tinklo, pats susijęs tinklas ir kaupimo įrenginiai yra viršesnio viešojo intereso. Valstybės narės tinkamai pagrįstomis ir konkrečiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, dėl su nacionaline gynyba susijusių priežasčių, turėtų galėti nuspręsti riboti šios prezumpcijos taikymą. Be to, valstybės narės turėtų turėti galimybę tokių atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektų atveju leisti nesilaikyti reikalavimo, kad tų nukrypti leidžiančių nuostatų taikymo tikslais nėra mažiau žalingų alternatyvių sprendimų, su sąlyga, kad tų projektų atžvilgiu buvo atliktas strateginis poveikio aplinkai vertinimas arba poveikio aplinkai vertinimas. Laikant, kad tokie įrenginiai yra viršesnio viešojo intereso, ir, kai taikytina, apribojant reikalavimą įvertinti mažiau žalingus alternatyvius sprendimus, būtų sudarytos sąlygos tokių projektų atveju atlikti supaprastintą vertinimą dėl nukrypti leidžiančių nuostatų, susijusių su viršesnio viešojo intereso vertinimu pagal šį reglamentą;

(39)

didžiausią prioritetą reikėtų teikti veiklai, kurios vienintelis tikslas yra gynyba arba nacionalinis saugumas. Todėl imdamosi atkūrimo priemonių valstybės narės turėtų galėti taikyti išimtį tokiai veiklai naudojamoms teritorijoms, jei laikoma, kad tos priemonės yra nesuderinamos su nuolatiniu atitinkamų teritorijų naudojimu kariniais tikslais. Be to, šio reglamento nuostatų, leidžiančių nukrypti nuo pareigų nuolat užtikrinti būklės gerėjimą ir jos neblogėjimą už „Natura 2000“ teritorijų ribų, tikslais valstybėms narėms turėtų būti leidžiama preziumuoti, kad su tokia veikla susiję planai ir projektai yra viršesnio viešojo intereso. Valstybės narės taip pat turėtų galėti tokiems planams ir projektams netaikyti reikalavimo, kad mažiau žalingų alternatyvių sprendimų nėra. Vis dėlto, jeigu valstybės narės taiko šią išimtį, turėtų būti reikalaujama, kad jos, kiek tai pagrįsta ir praktiškai įmanoma, įdiegtų priemones, kuriomis siekiama sušvelninti tų planų ir projektų poveikį tam tikrų tipų buveinėms;

(40)

2030 m. ES biologinės įvairovės strategijoje pabrėžiama, kad reikia imtis aktyvesnių veiksmų siekiant atkurti nualintas jūrų ekosistemas, įskaitant ekosistemas, kuriose yra daug anglies, ir svarbias žuvų neršto ir jų jauniklių augimo vietas. Toje strategijoje taip pat nustatyta, kad Komisija turi pasiūlyti naują žvejybos išteklių išsaugojimo ir jūrų ekosistemų apsaugos veiksmų planą;

(41)

Direktyvos 92/43/EEB I priede išvardyti jūrų buveinių tipai apibrėžiami plačiai ir apima daug ekologiniu požiūriu skirtingų potipių, kuriems būdingas skirtingas atkūrimo potencialas, todėl valstybėms narėms sunku įdiegti tinkamas tų buveinių tipų atkūrimo priemones. Todėl tos direktyvos I priede išvardyti jūros buveinių tipai turėtų būti išsamiau apibrėžti naudojant Europos Sąjungos informacijos apie gamtą sistemos (toliau – EUNIS) jūrų buveinių atitinkamo lygmens klasifikaciją. Valstybės narės turėtų nustatyti palankius referencinius plotus, kad būtų pasiekta kiekvieno iš tų buveinių tipų gera išsaugojimo būklė, jei tie referenciniai plotai dar nėra įtraukti į kitus Sąjungos teisės aktus. Jūrinių minkštųjų nuosėdų buveinių tipų grupė, atitinkanti tam tikrus Direktyvoje 2008/56/EB nurodytus plačius bentoso buveinių tipus, yra plačiai paplitusi kelių valstybių narių jūrų vandenyse. Todėl valstybėms narėms turėtų būti leidžiama laipsniškai diegiamas atkūrimo priemones nustatyti tik mažesnei šių tipų buveinių, kurios nėra geros būklės, teritorijos daliai, su sąlyga, kad tai netrukdo pasiekti arba išlaikyti gerą aplinkos būklę, kaip nustatyta pagal Direktyvą 2008/56/EB, visų pirma atsižvelgiant į tos direktyvos I priedo 1 ir 6 punktuose nurodytų deskriptorių, pagal kuriuos nustatoma gera aplinkos būklė, nustatytų pagal tos direktyvos 9 straipsnio 3 dalį, slenkstines vertes, atsižvelgiant į šių tipų buveinių nykimo mastą, neigiamą poveikį šių tipų buveinių būklei ir didžiausią leidžiamą to neigiamo poveikio mastą;

(42)

kai siekiant apsaugoti pakrančių ir jūrų buveines reikia reglamentuoti žvejybos arba akvakultūros veiklą, taikoma bendra žuvininkystės politika (toliau – BŽP). Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1380/2013 (12) visų pirma nustatyta, kad vykdant BŽP turi būti įgyvendinamas ekosisteminis žuvininkystės valdymo metodas, siekiant užtikrinti, kad neigiamas žvejybos veiklos poveikis jūrų ekosistemai būtų kuo mažesnis. Tame reglamente taip pat nustatyta, kad BŽP turi būti siekiama užtikrinti, jog vykdant akvakultūros ir žvejybos veiklą būtų vengiama jūros aplinkos būklės blogėjimo;

(43)

tam, kad būtų pasiektas nuolatinio, ilgalaikio ir tvaraus biologinės įvairovės turtingos ir atsparios gamtos atkūrimo tikslas, valstybės narės turėtų visapusiškai pasinaudoti BŽP teikiamomis galimybėmis. Atsižvelgdamos į išimtinę Sąjungos kompetenciją jūrų biologinių išteklių išsaugojimo srityje, valstybės narės turi galimybę imtis nediskriminacinių priemonių, kad išsaugotų ir valdytų žuvų išteklius ir palaikytų ar pagerintų jūrų ekosistemų išsaugojimo būklę 12 jūrmylių ribose. Be to, valstybės narės, turinčios tiesioginių valdymo interesų, kaip apibrėžta Reglamente (ES) Nr. 1380/2013, turi galimybę susitarti ir pateikti bendras rekomendacijas dėl išsaugojimo priemonių, kurios būtinos siekiant laikytis pareigų pagal Sąjungos aplinkos teisę. Jei valstybė narė į savo nacionalinį atkūrimo planą įtraukia išsaugojimo priemones, būtinas siekiant prisidėti prie šio reglamento tikslų, ir jei dėl tų išsaugojimo priemonių reikia pateikti bendras rekomendacijas, atitinkama valstybė narė turėtų konsultuotis ir pateikti tas bendras rekomendacijas per tokį laikotarpį, kad tas priemones būtų galima laiku priimti iki joms nustatytų atitinkamų terminų, siekiant skatinti įvairių jūrų ekosistemų išsaugojimo politikos krypčių darną. Tokios priemonės turi būti vertinamos ir priimamos vadovaujantis BŽP numatytomis taisyklėmis bei procedūromis;

(44)

Direktyvoje 2008/56/EB reikalaujama, kad valstybės narės bendradarbiautų dvišaliu pagrindu ir pagal regioninio bei subregioninio bendradarbiavimo mechanizmus, įskaitant regionines jūrų konvencijas, būtent Konvenciją dėl šiaurės rytų Atlanto jūros aplinkos apsaugos (13), Konvenciją dėl Baltijos jūros aplinkos apsaugos (14), Viduržemio jūros aplinkos ir pakrančių zonos apsaugos konvenciją (15) ir 1992 m. balandžio 21 d. Bukarešte pasirašytą Konvenciją dėl Juodosios jūros apsaugos, taip pat žuvininkystės priemonių atveju – pagal BŽP įsteigtose regioninėse grupėse;

(45)

svarbu, kad atkūrimo priemonės taip pat būtų įdiegtos tam tikrų jūrų rūšių, pavyzdžiui, ryklių ir rajų, buveinių, kurioms taikoma, pavyzdžiui, 1979 m. birželio 23 d. Bonoje pasirašyta Migruojančių laukinių gyvūnų rūšių išsaugojimo konvencija arba kurios yra įtrauktos į Regioninių jūrų konvencijų nykstančių ir gresiančių išnykti rūšių sąrašus, bet netaikoma Direktyva 92/43/EEB, nes šios buveinės atlieka svarbią funkciją ekosistemoje;

(46)

siekdamos remti sausumos, gėlo vandens, pakrančių ir jūrų buveinių atkūrimą ir užtikrinti, kad jų būklė neblogėtų, valstybės narės turi galimybę papildomai nustatyti, kad tam tikros teritorijos yra saugomos teritorijos arba griežtai saugomos teritorijos, įgyvendinti kitas veiksmingas teritorines išsaugojimo priemones ir skatinti privačias žemės išsaugojimo priemones;

(47)

miestų ekosistemos sudaro apie 22 % Sąjungos sausumos paviršiaus ir tai yra teritorija, kurioje gyvena dauguma Sąjungos piliečių. Miesto žaliosios erdvės apima, inter alia, miestų miškus, parkus ir sodus, miestų ūkius, medžiais apsodintas gatves, miestų pievas ir miestų gyvatvores. Kaip ir kitos ekosistemos, kurioms taikomas šis reglamentas, miestų ekosistemos teikia biologinei įvairovei, visų pirma augalams, paukščiams ir vabzdžiams, įskaitant apdulkintojus, svarbias buveines. Jos taip pat teikia daug kitų gyvybiškai svarbių ekosisteminių paslaugų, įskaitant gaivalinių nelaimių (pavyzdžiui, potvynių, karščio salos efekto) rizikos mažinimą ir kontrolę, vėsinimą, rekreaciją, vandens ir oro filtravimą, taip pat klimato kaitos švelninimą ir prisitaikymą prie jos. Miesto žaliųjų erdvių didinimas yra svarbus parametras matuoti miestų ekosistemų gebėjimo teikti tas gyvybiškai svarbias paslaugas stiprėjimą. Padidinus žaliąją dangą tam tikroje miesto teritorijoje sulėtėja vandens nuotėkis, taigi mažinama upių taršos dėl paviršinių nuotekų išlajos rizika, ir padedama išlaikyti mažesnę temperatūrą vasarą, taip padidinant atsparumą klimato kaitai, ir suteikiama papildomos erdvės gamtai klestėti. Padidinus miesto žaliųjų erdvių lygį daugeliu atvejų pagerės miestų ekosistemos būklė. Savo ruožtu sveikos miestų ekosistemos yra itin svarbios remiant kitų pagrindinių Europos ekosistemų sveikatą, pavyzdžiui, sujungiant aplinkinių kaimo vietovių natūralias teritorijas, gerinant upių sveikatą už miesto ribų, suteikiant prieglobstį ir vietą veistis paukščių ir apdulkintojų rūšims, susijusioms su žemės ūkio ir miškų buveinėmis, taip pat sukuriant svarbias buveines migruojantiems paukščiams;

(48)

reikia gerokai sustiprinti veiksmus, kuriais siekiama užtikrinti, kad miesto žaliųjų erdvių dangai, ypač medžiams, nebekiltų rizika nykti. Siekiant užtikrinti, kad miesto žaliosios erdvės ir toliau teiktų būtinas ekosistemines paslaugas, reikėtų sustabdyti jų nykimą, jas atkurti ir plėsti, inter alia, į pastatų projektavimą integruojant žaliąją infrastruktūrą ir gamtos procesais pagrįstus sprendimus, pavyzdžiui, žaliuosius stogus ir žaliąsias sienas. Toks integravimas gali padėti išlaikyti ir padidinti ne tik miesto žaliosios erdvės plotą, bet ir, įtraukus medžius, miesto medžių lajos dangos plotą;

(49)

moksliniai duomenys rodo, kad dirbtinė šviesa daro neigiamą poveikį biologinei įvairovei. Dirbtinė šviesa taip pat gali daryti poveikį žmonių sveikatai. Pagal šį reglamentą rengdamos savo nacionalinius atkūrimo planus, valstybės narės turėtų galėti apsvarstyti galimybę sustabdyti, sumažinti arba pašalinti šviesinę taršą visose ekosistemose;

(50)

2030 m. ES biologinės įvairovės strategijoje reikalaujama dėti daugiau pastangų, kad būtų atkurtos gėlo vandens ekosistemos ir natūralios upių funkcijos. Gėlo vandens ekosistemų atkūrimas turėtų apimti pastangas atkurti natūralias upių, jų pakrančių teritorijų ir salpų jungtis, be kita ko, pašalinant dirbtines kliūtis, kad būtų galima pasiekti gerą upių, ežerų ir aliuvinių buveinių bei rūšių, gyvenančių tose buveinėse, kurios saugomos pagal Direktyvas 92/43/EEB ir 2009/147/EB, išsaugojimo būklę, taip pat įgyvendinti vieną iš pagrindinių 2030 m. ES biologinės įvairovės strategijoje nustatytų tikslų, t. y. atkurti bent 25 000 km laisvai tekančių upių, palyginti su 2020 m., kai buvo priimta ES biologinės įvairovės strategija. Šalindamos kliūtis, valstybės narės pirmiausia turėtų pašalinti atgyvenusias kliūtis, t. y. kurios nebereikalingos atsinaujinančiosios energijos gamybai, vidaus vandenų laivybai, vandens tiekimui ar kitoms reikmėms;

(51)

Sąjungoje pastaraisiais dešimtmečiais labai sumažėjo apdulkintojų: viena iš trijų bičių rūšių ir drugių rūšių nyksta, o vienai iš dešimties tokių rūšių gresia išnykimas. Apdulkintojai, apdulkindami laukinius ir auginamus augalus, yra labai svarbūs sausumos ekosistemų veikimui, žmonių gerovei ir apsirūpinimo maistu saugumui. Iš 2021 m. ataskaitos, parengtos remiantis Integruotos gamtos kapitalo apskaitos sistemos (INCA) projekto, kurį bendrai vykdo Komisijos tarnybos ir Europos aplinkos agentūra (toliau – EAA), rezultatais, matyti, kad dėl vabzdžių apdulkintojų buvimo tiesiogiai gaunama beveik 5 000 000 000 EUR vertės Sąjungos metinės žemės ūkio produkcijos;

(52)

reaguodama į Europos Parlamento ir Tarybos raginimus spręsti apdulkintojų nykimo problemą, 2018 m. birželio 1 d. komunikatu Komisija pradėjo įgyvendinti ES iniciatyvą dėl apdulkintojų. Iš 2021 m. gegužės 27 d. tos iniciatyvos įgyvendinimo pažangos ataskaitos matyti, kad tebėra didelių problemų šalinant apdulkintojų populiacijos mažėjimo veiksnius, įskaitant pesticidų naudojimą. Tiek Europos Parlamentas savo birželio 9 d. rezoliucijoje, tiek Taryba savo 2020 m. gruodžio 17 d. išvadose dėl Europos Audito Rūmų specialiosios ataskaitos Nr. 15/2020 paragino imtis aktyvesnių veiksmų siekiant spręsti apdulkintojų nykimo problemą ir sukurti Sąjungos masto apdulkintojų stebėsenos sistemą, taip pat nustatyti aiškius tikslus ir rodiklius, susijusius su įsipareigojimu apgręžti apdulkintojų nykimo procesą. 2020 m. paskelbtoje specialiojoje ataskaitoje Europos Audito Rūmai rekomendavo Komisijai sukurti tinkamus veiksmų, kuriais siekiama pašalinti apdulkintojams kylančias grėsmes, valdymo ir stebėsenos mechanizmus. 2023 m. sausio 24 d. komunikate Komisija pristatė peržiūrėtą ES iniciatyvą dėl apdulkintojų „ES iniciatyvos dėl apdulkintojų persvarstymas. Naujas apdulkintojų politikos kursas“, kurioje išdėstyti veiksmai, kurių turi imtis Sąjunga ir jos valstybės narės, kad ne vėliau kaip 2030 m. apdulkintojų populiacijų mažėjimo tendenciją pakreiptų priešinga linkme;

(53)

pasiūlymu dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl tvaraus augalų apsaugos produktų naudojimo siekiama reglamentuoti vieną iš apdulkintojų nykimo veiksnių, uždraudžiant naudoti pesticidus ekologiniu požiūriu jautriose teritorijose, kurių daugeliui taikomas šis reglamentas, pavyzdžiui, teritorijose, kuriose išsaugomos apdulkintojų rūšys, Europos raudonosiose knygose klasifikuojamos kaip rūšys, kurioms kyla grėsmė išnykti;

(54)

siekiant užtikrinti saugų, tvarų, maistingą ir įperkamą maistą, reikalingos tvarios, atsparios ir biologinės įvairovės turtingos žemės ūkio ekosistemos. Didelės biologinės įvairovės žemės ūkio ekosistemos taip pat didina žemės ūkio atsparumą klimato kaitai ir iš aplinkos kylančioms rizikoms, kartu padėdamos užtikrinti maisto saugą ir apsirūpinimo maistu saugumą ir kurti naujas darbo vietas kaimo vietovėse, visų pirma darbo vietas, susijusias su ekologiniu ūkininkavimu, taip pat kaimo turizmu ir poilsiu. Todėl Sąjunga turi didinti savo žemės ūkio paskirties žemės biologinę įvairovę, taikydama įvairią esamą praktiką, naudingą biologinės įvairovės didinimui arba su ja suderinamą, įskaitant ekstensyviojo žemės ūkio naudojimą. Ekstensyvusis žemės ūkis labai svarbus daugelio rūšių ir buveinių išlaikymui teritorijose, kuriose yra didelė biologinė įvairovė. Esama įvairios ekstensyviosios žemės ūkio praktikos, kuri duoda įvairiopos didelės naudos apsaugant biologinę įvairovę, ekosistemines paslaugas ir kraštovaizdžio elementus, pavyzdžiui, tikslusis ūkininkavimas, ekologinis ūkininkavimas, agroekologija, agromiškininkystė ir mažo intensyvumo daugiametės pievos. Tokia praktika siekiama ne sustabdyti žemės ūkio paskirties žemės naudojimą, bet pritaikyti šios tipo naudojimą ilgalaikio žemės ūkio ekosistemų veikimo ir našumo labui. Finansiškai patrauklios finansavimo schemos savininkams, ūkininkams ir kitiems žemės valdytojams savanoriškai dalyvauti tokioje veikloje yra svarbios siekiant ilgalaikės atkūrimo naudos;

(55)

siekiant padidinti žemės ūkio ekosistemų biologinę įvairovę visoje Sąjungoje, be kita ko, teritorijose, kurios nepriklauso buveinių tipams, patenkantiems į Direktyvos 92/43/EEB taikymo sritį, reikia įdiegti atkūrimo priemones. Kadangi nėra bendro žemės ūkio ekosistemų būklės vertinimo metodo, pagal kurį būtų galima nustatyti konkrečius žemės ūkio ekosistemų atkūrimo tikslus, tikslinga nustatyti bendrą pareigą didinti žemės ūkio ekosistemų biologinę įvairovę ir vertinti tos pareigos vykdymą remiantis tokiais pasirinktais rodikliais kaip pievų drugių indeksas, organinės anglies sankaupos pasėlių mineraliniuose dirvožemiuose arba žemės ūkio paskirties žemės, turinčios didelės įvairovės kraštovaizdžio elementų, dalis;

(56)

kadangi agrarinio kraštovaizdžio paukščiai yra gerai žinomi ir plačiai pripažinti pagrindiniai žemės ūkio ekosistemų būklės rodikliai, tikslinga nustatyti jų atkūrimo tikslus. Pareiga pasiekti tokius tikslus turėtų būti taikoma ne atskiriems ūkininkams, o valstybėms narėms. Valstybės narės turėtų pasiekti tuos tikslus įdiegdamos veiksmingas žemės ūkio paskirties žemės atkūrimo priemones, bendradarbiaudamos su ūkininkais ir kitais suinteresuotaisiais subjektais dėl jų formos ir įgyvendinimo vietoje ir jiems padėdamos;

(57)

didelės įvairovės kraštovaizdžio elementai žemės ūkio paskirties žemėje, be kita ko, apsauginės juostos, pūdymai (įtraukti arba neįtraukti į sėjomainą), gyvatvorės, pavieniai medžiai ar jų grupės, medžių eilės, laukų pakraščiai, pavieniai ploteliai, grioviai, upeliai, nedidelės šlapynės, terasos, akmenų piramidės, akmeninės sienos, nedideli tvenkiniai ir kultūriniai elementai suteikia erdves laukiniams augalams ir gyvūnams, įskaitant apdulkintojus, užkerta kelią dirvožemio erozijai ir alinimui, filtruoja orą bei vandenį, padeda švelninti klimato kaitą ir prisitaikyti prie jos, taip pat didina nuo apdulkinimo priklausomų žemės ūkio pasėlių produktyvumą. Gamybiniai elementai tam tikromis sąlygomis taip pat gali būti laikomi didelės įvairovės kraštovaizdžio elementais;

(58)

bendra žemės ūkio politika (toliau – BŽŪP) siekiama remti ir stiprinti aplinkos apsaugą, įskaitant biologinę įvairovę. Vienas iš konkrečių politikos tikslų – padėti sustabdyti biologinės įvairovės nykimą ir ją didinti, puoselėti ekosistemines paslaugas ir išsaugoti buveines bei kraštovaizdžius. Pagal naują BŽŪP paramos sąlygų standartą Nr. 8 dėl geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės (toliau – 8 GAAB), išdėstytą Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2021/2115 (16) III priede, reikalaujama, kad su plotu susijusių išmokų gavėjai bent 4 % savo ūkio ariamosios žemės skirtų tokiems negamybiniams plotams ir elementams kaip pūdymai ir išlaikytų esamus kraštovaizdžio elementus. Jei tenkinamos tam tikros išankstinės sąlygos, tuos 4 %, kurių reikia atitikčiai 8 GAAB standartui užtikrinti, galima sumažinti iki 3 %. Ši pareiga padės valstybėms narėms užtikrinti didelės įvairovės kraštovaizdžio elementų žemės ūkio paskirties žemėje daugėjimo tendenciją. Be to, pagal BŽŪP valstybės narės turi galimybę sukurti ekologines sistemas, pagal kurias remiama žemės ūkio paskirties žemėje ūkininkų vykdoma žemės ūkio praktika, galinti apimti kraštovaizdžio elementų arba negamybinių plotų išlaikymą ir kūrimą. Panašiai valstybės narės į savo BŽŪP strateginius planus gali įtraukti ir agrarinės aplinkosaugos ir klimato srities įsipareigojimus, įskaitant sustiprintą kraštovaizdžio elementų, nepatenkančių į 8 GAAB standartą ar ekologines schemas, valdymą. Programos LIFE, nustatytos Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/783 (17), paprogramės „Gamta ir biologinė įvairovė“ projektai, kuriais remiamas direktyvų 92/43/EEB ir 2009/147/EB, taip pat 2030 m. ES biologinės įvairovės strategijos įgyvendinimas, taip pat prisidės prie to, kad ne vėliau kaip 2030 m. Europos biologinė įvairovė žemės ūkio paskirties žemėje imtų atsigauti;

(59)

žemės ūkio tikslais, t. y. pievoms ir pasėlių plotams, naudojamų organinių dirvožemių, kurių yra nusausintuose durpynuose, atkūrimas ir jų drėgnumo atkūrimas, kaip apibrėžta 2006 m. Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos gairėse dėl nacionalinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų apskaitos, padeda užtikrinti didelę naudą biologinei įvairovei, gerokai sumažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, taip pat teikia kitokios naudos aplinkai ir kartu prisideda prie žemės ūkio kraštovaizdžio įvairovės. Žemės ūkio tikslais naudojamiems nusausintiems durpynams atkurti valstybės narės gali rinktis įvairias atkūrimo priemones – nuo pasėlių plotų pavertimo daugiametėmis pievomis ir ekstensyvinimo priemonių kartu mažinant drenavimą iki visiško drėgnumo atkūrimo su galimybe užsiimti durpininkyste arba įveisti durpes formuojančią augmeniją. Daugiausia naudos klimatui duoda pasėlių plotų atkūrimas ir drėgnumo atkūrimas juose, po jo – intensyviai tvarkomų pievų atkūrimas. Siekiant, kad valstybės narės galėtų lanksčiai įgyvendinti žemės ūkio tikslais naudojamų nusausintų durpynų atkūrimo tikslą, jos turėtų galėti teritorijose, kuriose yra durpių gavybos vietos, taikomas nusausintų durpynų atkūrimo ir jų drėgnumo atkūrimo priemones, taip pat, tam tikru mastu, kitos paskirties žemėje, pavyzdžiui, miške, taikomas nusausintų durpynų atkūrimo ir jų drėgnumo atkūrimo priemones laikyti prisidedančiomis prie žemės ūkio tikslais naudojamų nusausintų durpynų atkūrimo tikslų įgyvendinimo. Tinkamai pagrįstais atvejais, jei žemės ūkio tikslais naudojamų nusausintų durpynų drėgnumo atkurti neįmanoma dėl rimtų neigiamų padarinių pastatams, infrastruktūrai, prisitaikymui prie klimato kaitos ar kitiems viešiesiems interesams ir nėra galimybių atkurti kitos paskirties žemėje esančių durpynų drėgnumo, valstybės narės turėtų galėti sumažinti durpynų drėgmės atkūrimo mastą;

(60)

siekiant didžiausios naudos biologinei įvairovei, nusausintų durpynų plotų ir jų drėgnumo atkūrimas turėtų neapsiriboti Direktyvos 92/43/EEB I priede nurodytų tipų šlapynių buveinių, kurios turi būti atkurtos ir iš naujo įkurtos, plotais. Duomenys apie organinių dirvožemių apimtį ir jų išmetamą bei absorbuojamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį stebimi ir pateikiami LULUCF sektoriaus nacionalinėse išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio ataskaitose, kurias valstybės narės teikia pagal JT bendrąją klimato kaitos konvenciją. Atkurti durpynai ir durpynai, kurių drėgnumas atkurtas, gali būti toliau našiai naudojami alternatyviais būdais. Pavyzdžiui, durpininkystė – ūkininkavimo drėgnuose durpynuose praktika – gali apimti įvairių rūšių nendrynų, tam tikrų rūšių medžių, mėlynių ir spanguolių auginimą, durpinių samanų auginimą ir vandeninių buivolų ganymą. Tokia praktika turėtų būti grindžiama tvaraus valdymo principais ir ja turėtų būti siekiama didinti biologinę įvairovę, kad ji galėtų turėti didelę finansinę ir ekologinę vertę. Durpininkystė taip pat gali būti naudinga kelioms Sąjungoje nykstančioms rūšims ir gali sudaryti palankias sąlygas šlapynių teritorijų ir susijusių rūšių populiacijų jungtims Sąjungoje. Priemonės, skirtos nusausintiems durpynams ir jų drėgnumui atkurti, taip pat galimam pajamų praradimui kompensuoti, gali būti finansuojamos iš įvairių šaltinių, įskaitant išlaidas pagal Sąjungos biudžetą ir Sąjungos finansavimo programas;

(61)

Naujojoje 2030 m. ES miškų strategijoje, išdėstytoje 2021 m. liepos 16 d. Komisijos komunikate, pabrėžtas poreikis atkurti miškų biologinę įvairovę. Miškai ir kita medžiais apaugusi žemė užima daugiau kaip 43,5 % Sąjungos sausumos ploto. Miškų ekosistemos, kurioms būdinga didelė biologinė įvairovė, yra pažeidžiamos dėl klimato kaitos, tačiau jos taip pat natūraliai padeda prisitaikyti prie klimato kaitos ir kovoti su ja bei šalinti su klimatu susijusią riziką, be kita ko, dėl savo anglies sankaupų ir anglies dioksido absorbentų funkcijų, ir teikia daug kitų svarbių ekosisteminių paslaugų bei naudos, pavyzdžiui, iš jų gaunama statybinė ir kita mediena, maisto ir kiti ne medienos produktai, jos padeda reguliuoti klimatą, stabilizuoti dirvožemį ir kontroliuoti eroziją, taip pat valo orą ir vandenį;

(62)

siekiant padidinti miškų ekosistemų biologinę įvairovę visoje Sąjungoje, be kita ko, teritorijose, kurios nepriklauso buveinių tipams, patenkantiems į Direktyvos 92/43/EEB taikymo sritį, reikia įdiegti atkūrimo priemones. Kadangi nėra bendro miškų ekosistemų būklės vertinimo metodo, pagal kurį būtų galima nustatyti konkrečius miškų ekosistemų atkūrimo tikslus, tikslinga nustatyti bendrą pareigą didinti miškų ekosistemų biologinę įvairovę ir vertinti tos pareigos vykdymą remiantis bendru miško paukščių indeksu ir tokiais kitais pasirinktais rodikliais kaip stovinti negyva mediena, gulinti negyva mediena, nevienodo amžiaus struktūros miškų dalis, miškų jungtys, organinės anglies sankaupos, miškų, kuriuose dominuoja vietinės medžių rūšys, dalis ir medžių rūšių įvairovė;

(63)

planuodamos ir diegdamos atkūrimo priemones, būtinas biologinei įvairovei miškų ekosistemose didinti, ir nustatydamos patenkinamus miškų biologinės įvairovės rodiklių lygius, valstybės narės, atsižvelgdamos į vietos aplinkybes, turėtų atsižvelgti į miškų gaisrų riziką. Valstybės narės turėtų pasinaudoti geriausia praktika, kad sumažintų tokią riziką, visų pirma kaip aprašyta 2021 m. paskelbtose Komisijos gairėse dėl žemėtvarka pagrįstos miškų gaisrų prevencijos;

(64)

2030 m. ES biologinės įvairovės strategijoje nustatomas įsipareigojimas ne vėliau kaip 2030 m. Sąjungoje papildomai pasodinti ne mažiau kaip 3 mlrd. medžių, visapusiškai laikantis ekologinių principų. 2021 m. liepos 16 d. Komisijos komunikate išdėstytoje Naujojoje 2030 m. ES miškų strategijoje pateikiamos to įsipareigojimo įgyvendinimo veiksmų gairės, grindžiamos bendru principu tinkamoje vietoje ir tinkamu tikslu pasodinti ir užauginti tinkamą medį. Numatyta internetinė medžių skaičiuoklė – priemonė, kuria bus registruojamas indėlis ir pažanga vykdant šį įsipareigojimą; valstybės narės naudodamosi šia priemone turėtų registruoti pasodintus medžius. Kaip nustatyta 2030 m. ES biologinės įvairovės strategijoje ir Naujojoje 2030 m. ES miškų strategijoje pateiktose veiksmų gairėse, 2023 m. kovo 17 d. Komisija paskelbė Biologinei įvairovei palankaus miško įveisimo, miško atkūrimo ir medžių sodinimo gaires. Tomis gairėmis, kuriomis nustatoma svarstytina ekologinių principų sistema, siekiama prisidėti prie šio įsipareigojimo vykdymo ir taip padėti įgyvendinti šį reglamentą;

(65)

buveinių ir rūšių, saugomų pagal direktyvas 92/43/EEB ir 2009/147/EB, apdulkintojų ir gėlo vandens, miesto, žemės ūkio ir miškų ekosistemų atkūrimo tikslai bei pareigos turėtų papildyti vieni kitus ir veikti sinergiškai, kad būtų pasiektas visa apimantis tikslas – atkurti ekosistemas visų valstybių narių sausumos ir jūros teritorijose. Daugeliu atvejų atkūrimo priemonės, kurių reikia vienam konkrečiam tikslui pasiekti, padės pasiekti kitus tikslus ar atlikti kitas pareigas. Todėl valstybės narės atkūrimo priemones turėtų planuoti strategiškai – siekdamos kuo labiau padidinti jų veiksmingumą prisidedant prie gamtos atkūrimo visoje Sąjungoje. Be to, atkūrimo priemonės turėtų būti planuojamos taip, kad jomis būtų sprendžiami klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos bei gaivalinių nelaimių poveikio prevencijos ir kontrolės, taip pat žemės degradacijos klausimai. Jomis turėtų būti siekiama optimizuoti ekologines, ekonomines ir socialines ekosistemų funkcijas, įskaitant tų ekosistemų našumo potencialą, atsižvelgiant į jų indėlį į darnų atitinkamų regionų ir bendruomenių vystymąsi. Siekdamos išvengti nenumatytų pasekmių, valstybės narės taip pat turėtų atsižvelgti į numatomą socialinį ir ekonominį poveikį ir numatomą atkūrimo priemonių įgyvendinimo naudą. Svarbu, kad valstybės narės parengtų išsamius nacionalinius atkūrimo planus remdamosi geriausiais turimais mokslo duomenimis. Nustatant buveinių tipų palankius referencinius plotus turėtų būti remiamasi dokumentuotais ankstesnių laikotarpių paplitimo ir teritorijos duomenimis ir numatomais aplinkos sąlygų pokyčiais dėl klimato kaitos. Be to, svarbu, kad visuomenei būtų sudarytos ankstyvos ir veiksmingos galimybės dalyvauti rengiant planus. Valstybės narės turėtų atsižvelgti į konkrečias sąlygas ir poreikius savo teritorijoje, kad planuose būtų reaguojama į atitinkamą biologinės įvairovės nykimo pavojų, grėsmes ir veiksnius, ir turėtų bendradarbiauti, kad užtikrintų atkūrimą ir jungtis tarpvalstybiniu mastu;

(66)

siekdamos užtikrinti įvairių priemonių, kurios buvo arba turi būti įdiegtos siekiant apsaugoti, išsaugoti ir atkurti gamtą Sąjungoje, sinergijas, valstybės narės, rengdamos savo nacionalinius atkūrimo planus, turėtų atsižvelgti į: „Natura 2000“ teritorijoms nustatytas išsaugojimo priemones ir prioritetinių veiksmų programas, parengtas pagal direktyvas 92/43/EEB ir 2009/147/EB; priemones, kuriomis siekiama užtikrinti gerą ekologinę ir cheminę vandens telkinių, įtrauktų į upių baseinų valdymo planus, parengtus pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/60/EB (18), būklę; jūrų strategijas, kuriomis siekiama užtikrinti gerą aplinkos būklę visuose Sąjungos jūrų regionuose, parengtas pagal Direktyvą 2008/56/EB; nacionalines oro taršos kontrolės programas, parengtas pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2016/2284 (19); nacionalines biologinės įvairovės strategijas ir veiksmų planus, parengtus pagal Biologinės įvairovės konvencijos 6 straipsnį, taip pat išsaugojimo priemones, priimtas pagal Reglamentą (ES) Nr. 1380/2013, ir technines priemones, priimtas pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2019/1241 (20);

(67)

siekiant užtikrinti šio reglamento ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2018/2001 (21), Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1999 (22) ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/70/EB (23) tikslų, susijusių su skatinimu naudoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją, suderinamumą, visų pirma rengiant nacionalinius atkūrimo planus, valstybės narės turėtų atsižvelgti į atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektų galimybes prisidėti prie gamtos atkūrimo tikslų įgyvendinimo;

(68)

atsižvelgiant į tai, kad svarbu nuosekliai reaguoti į dvilypius biologinės įvairovės nykimo ir klimato kaitos iššūkius, atkuriant biologinę įvairovę reikėtų atsižvelgti į atsinaujinančiųjų išteklių energijos diegimą ir atvirkščiai. Turėtų būti įmanoma, kai tik galima, kartu derinti atkūrimo veiklą ir atsinaujinančiųjų išteklių energijos diegimo projektus, be kita ko, paspartintos atsinaujinančiųjų išteklių energijos plėtros ir specialiose tinklo zonose. Direktyvoje (ES) 2018/2001 reikalaujama, kad valstybės narės koordinuotai kartografuotų atsinaujinančiųjų išteklių energijos diegimą savo teritorijoje, kad būtų identifikuotas vidaus potencialas ir turimos sausumos antžeminės, požeminės, jūros arba vidaus vandenų teritorijos, kurių reikia norint įrengti atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybos įrenginius ir su jais susijusią infrastruktūrą, pavyzdžiui, tinklo ir kaupimo įrenginius, įskaitant šilumos kaupimą, kurių reikia, kad būtų užtikrintas bent jų nacionalinis įnašas siekiant patikslinto 2030 m. atsinaujinančiųjų išteklių energijos tikslo. Tokios būtinos teritorijos, įskaitant esamus įrenginius ir bendradarbiavimo mechanizmus, turi atitikti numatomas trajektorijas ir suminę numatomą įrengtąją galią taikant atsinaujinančiųjų išteklių energijos technologijas, nustatytas nacionaliniuose energetikos ir klimato srities veiksmų planuose. Valstybės narės turėtų nustatyti tokių teritorijų pogrupį – paspartintos atsinaujinančiųjų išteklių energijos plėtros zonas. Atsinaujinančiųjų išteklių energijos plėtros zonos yra konkrečios sausumos ar jūros vietos, kurios yra itin tinkamos energijos gamybos iš atsinaujinančiųjų išteklių įrenginiams įrengti ir kuriose, atsižvelgiant į pasirinktos teritorijos ypatumus, konkrečios atsinaujinančiosios energijos gamyba neturėtų daryti didelio poveikio aplinkai. Valstybės narės turi teikti pirmenybę dirbtiniams ir pastatytiems paviršiams, pavyzdžiui, stogams ir pastatų fasadams, transporto infrastruktūrai ir prie pat jos esančiai aplinkai, stovėjimo aikštelėms, ūkiams, atliekų aikštelėms, pramonės objektams, kasykloms, dirbtiniams vidaus vandenų telkiniams, ežerams ar rezervuarams ir, kai tinkama, miesto nuotekų valymo objektams, taip pat nualintai žemei, kuri netinka žemės ūkiui. Direktyvoje (ES) 2018/2001 taip pat nustatyta, kad valstybės narės gali priimti planą arba planus, kuriuose būtų nustatytos specialios infrastruktūros zonos, skirtos tinklo ir kaupimo projektų, būtinų siekiant integruoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją į elektros energijos sistemą, plėtojimui, jei toks plėtojimas, tikėtina, nedarys reikšmingo poveikio aplinkai arba jei tokį poveikį galima tinkamai sušvelninti, arba, kai tai neįmanoma, jį kompensuoti. Tokių zonų tikslas – remti ir papildyti paspartintos atsinaujinančiųjų išteklių energijos plėtros zonas. Nustatydamos paspartintos atsinaujinančiųjų išteklių energijos plėtros zonas ir specialias infrastruktūros zonas, valstybės narės turi vengti saugomų teritorijų ir atsižvelgti į savo nacionalinius atkūrimo planus. Valstybės narės nacionalinių atkūrimo planų rengimą turėtų koordinuoti su teritorijų, būtinų, kad būtų užtikrintas bent jų nacionalinis įnašas siekiant 2030 m. atsinaujinančiųjų išteklių energijos tikslo, kartografavimu ir, kai aktualu, su paspartintos atsinaujinančiųjų išteklių energijos plėtros zonų ir specialių infrastruktūros zonų nustatymu. Rengdamos nacionalinius atkūrimo planus, valstybės narės turėtų užtikrinti sinergijas su plėtojama atsinaujinančiųjų išteklių energijos bei energetikos infrastruktūra ir su jau nustatytomis paspartintos atsinaujinančiųjų išteklių energijos plėtros zonomis ir specialiomis tinklo zonomis ir užtikrinti, kad tų zonų veikimas, įskaitant toms zonoms taikytinas Direktyvoje (ES) 2018/2001 numatytas leidimų išdavimo procedūras, liktų nepakitę;

(69)

siekiant užtikrinti sinergijas su valstybėse narėse jau suplanuotomis arba įdiegtomis atkūrimo priemonėmis, nacionaliniuose atkūrimo planuose turėtų būti pripažįstamos tos atkūrimo priemonės ir į jas atsižvelgiama. Kadangi šeštojoje IPCC vertinimo ataskaitoje nurodyta, jog reikia skubiai imtis veiksmų nualintoms ekosistemoms atkurti, valstybės narės turėtų tas priemones įgyvendinti tuo pačiu metu, kai rengia atkūrimo planus;

(70)

nacionaliniuose atkūrimo planuose, buveinių atkūrimo priemonėse ir priemonėse, kuriomis siekiama užkirsti kelią buveinių būklės blogėjimui, taip pat turėtų būti atsižvelgiama į mokslinių tyrimų projektų, susijusių su ekosistemų būklės vertinimu, atkūrimo priemonių identifikavimu bei įdiegimu, taip pat vykdomų stebėsenos tikslais, rezultatus. Kai tinkama, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 191 straipsnio 2 dalį juose taip pat turėtų būti atsižvelgiama į įvairią padėtį įvairiuose Sąjungos regionuose, pavyzdžiui, socialinius, ekonominius ir kultūrinius reikalavimus ir regionines bei vietos ypatybes, įskaitant gyventojų tankį;

(71)

tikslinga atsižvelgti į ypatingą Sąjungos atokiausių regionų, išvardytų SESV 349 straipsnyje, kuriame numatytos konkrečios priemonės šiems regionams remti, padėtį. Kaip numatyta 2030 m. ES biologinės įvairovės strategijoje, ypač daug dėmesio turėtų būti skiriama atokiausių regionų ekosistemų apsaugai ir atkūrimui, atsižvelgiant į jų itin didelę biologinės įvairovės vertę. Tuo pačiu metu, visų pirma rengiant nacionalinius atkūrimo planus, reikėtų atsižvelgti į susijusias tų ekosistemų apsaugos ir atkūrimo išlaidas, taip pat į atokiausių regionų atokumą, izoliuotumą, mažumą, sudėtingas topografines ir klimato sąlygas. Valstybės narės raginamos savanoriškai įtraukti konkrečias atkūrimo priemones tuose atokiausiuose regionuose, kurie nepatenka į šio reglamento taikymo sritį;

(72)

EAA turėtų padėti valstybėms narėms rengti nacionalinius atkūrimo planus, taip pat stebėti pažangą, padarytą siekiant atkūrimo tikslų ir vykdant pareigas. Komisija turėtų įvertinti, ar nacionaliniai atkūrimo planai yra tinkami siekiant tų tikslų ir vykdant tas pareigas, siekiant bendrųjų Sąjungos tikslų visose į šio reglamento taikymo sritį patenkančiose teritorijose ir ekosistemose ne vėliau kaip 2030 m. bendrai apimti (tai būtų Sąjungos tikslas) bent 20 % sausumos teritorijų ir bent 20 % jūrų teritorijų ir ne vėliau kaip 2050 m. – visas ekosistemas, kurias reikia atkurti, taip pat tikslus ne vėliau kaip 2030 m. Sąjungoje atkurti bent 25 000 km upių, kad jos taptų laisvai tekančiomis upėmis, taip pat prisidėti prie įsipareigojimo ne vėliau kaip 2030 m. Sąjungoje pasodinti bent 3 mlrd. papildomų medžių;

(73)

2020 m. gamtos būklės ataskaitoje nurodyta, kad didelė dalis informacijos, kurią valstybės narės pateikė pagal Direktyvos 92/43/EEB 17 straipsnį ir Direktyvos 2009/147/EB 12 straipsnį, visų pirma apie jų saugomų buveinių ir rūšių išsaugojimo būklę ir tendencijas, gaunama atlikus dalinius tyrimus arba grindžiama tik ekspertų vertinimu. Iš tos ataskaitos taip pat matyti, kad kelių pagal Direktyvą 92/43/EEB saugomų buveinių tipų ir rūšių būklė vis dar nežinoma. Siekiant remti patikimus ir moksliškai pagrįstus nacionalinius atkūrimo planus, būtina pašalinti tas žinių spragas ir investuoti į stebėseną bei priežiūrą. Kad būtų galima padidinti įvairių stebėsenos metodų savalaikiškumą, veiksmingumą ir nuoseklumą, vykdant stebėseną ir priežiūrą turėtų būti kuo geriau panaudojami Sąjungos finansuojamų mokslinių tyrimų ir inovacijų projektų, naujų technologijų, pavyzdžiui, in situ stebėsenos ir tolimojo stebėjimo naudojant kosmoso duomenis ir paslaugas, teikiamas pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2021/696 (24) sudarytos Sąjungos kosmoso programos komponentus EGNOS, GALILEO ir „Copernicus“, rezultatai. Atkūrimo tikslų įgyvendinimas bus remiamas ES misija „Atkurkime mūsų vandenynus ir kitus vandenis“, Prisitaikymo prie klimato kaitos misija ir Europos dirvožemio būklės gerinimo misija, kurios yra numatytos 2021 m. rugsėjo 29 d. Komisijos komunikate dėl Europos misijų;

(74)

atsižvelgdamos į konkrečius techninius ir finansinius iššūkius, susijusius su jūros aplinkos kartografavimu ir stebėsena, valstybės narės, vertindamos šio reglamento II priede išvardytų jūrų buveinių būklę, be informacijos, teikiamos pagal Direktyvos 92/43/EEB 17 straipsnį ir Direktyvos 2008/56/EB 17 straipsnį, turėtų galėti papildomai naudoti informaciją apie kenkiančius veiksnius ir grėsmes arba kitą susijusią informaciją kaip ekstrapoliacijos pagrindą. Taip pat turėtų būti galima tokio požiūrio laikytis kaip pagrindo planuojant jūros buveinių atkūrimo priemones pagal šį reglamentą. Bendras šio reglamento II priede išvardytų jūros buveinių būklės vertinimas turėtų būti grindžiamas geriausiomis turimomis žiniomis ir naujausia technikos bei mokslo pažanga;

(75)

siekiant užtikrinti pažangos, padarytos įgyvendinant nacionalinius atkūrimo planus, įdiegtas atkūrimo priemones, teritorijų, kuriose taikomos atkūrimo priemonės, ir duomenų apie kliūčių upių jungtims sąrašą, stebėseną, turėtų būti įdiegta sistema, pagal kurią būtų reikalaujama, kad valstybės narės sukurtų, nuolat atnaujintų ir teiktų atitinkamus duomenis apie tokios stebėsenos rezultatus. Perduodant duomenis Komisijai elektroniniu būdu turėtų būti naudojamasi EAA sistema „Reportnet“ ir siekiama kuo labiau sumažinti administracinę naštą visiems subjektams. Siekdamos užtikrinti tinkamą viešosios prieigos, ataskaitų teikimo ir valdžios institucijų dalijimosi duomenimis infrastruktūrą, valstybės narės, rengdamos duomenų specifikacijas, kai aktualu, turėtų vadovautis Europos Parlamento ir Tarybos direktyvose 2003/4/EB (25), 2007/2/EB (26) ir (ES) 2019/1024 (27) nurodytomis specifikacijomis;

(76)

siekdama užtikrinti veiksmingą šio reglamento įgyvendinimą, Komisija valstybėms narėms paprašius turėtų teikti paramą pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/240 nustatytą techninės paramos priemonę (28), pagal kurią teikiama specialiai pritaikyta techninė parama reformoms kurti ir įgyvendinti. Pagal tą priemonę teikiama techninė parama apima, pavyzdžiui, administracinių gebėjimų stiprinimą, teisės aktų sistemų derinimą ir dalijimąsi atitinkama geriausia praktika;

(77)

Komisija turėtų teikti valstybių narių pažangos, padarytos įgyvendinant šiame reglamente nustatytus atkūrimo tikslus ir vykdant šiame reglamente nustatytas pareigas, ataskaitas, remdamasi EAA parengtomis visos Sąjungos pažangos ataskaitomis ir kitomis valstybių narių pateiktomis atitinkamų politikos sričių, pavyzdžiui, gamtos, jūrų ir vandens politikos, analizėmis ir ataskaitomis;

(78)

siekiant užtikrinti, kad būtų įgyvendinti šiame reglamente nustatyti tikslai ir įvykdytos šiame reglamente nustatytos pareigos, itin svarbu, kad privatusis ir viešasis sektoriai investuotų į atkūrimą. Todėl valstybės narės į savo nacionalinius biudžetus turėtų įtraukti biologinės įvairovės tikslams įgyvendinti skirtas išlaidas, be kita ko, susijusias su galimybių ir pereinamojo laikotarpio kaštais, patiriamais įgyvendinant nacionalinius atkūrimo planus, ir nurodyti, kaip naudojamos Sąjungos lėšos. Kalbant apie Sąjungos finansavimą, pažymėtina, kad Sąjungos biudžeto ir Sąjungos finansavimo programų, pavyzdžiui, programos LIFE, Europos jūrų reikalų, žuvininkystės ir akvakultūros fondo (EJRŽAF; nustatytas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/1139 (29)), Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP; nustatytas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2020/2220 (30)), Europos regioninės plėtros fondo (ERPF) ir Sanglaudos fondo (abu nustatyti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/1058 (31)), Teisingos pertvarkos fondo (įsteigtas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/1056 (32)), taip pat Sąjungos bendrosios mokslinių tyrimų ir inovacijų programos „Europos horizontas“ (sukurta Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/695 (33)), lėšomis prisidedama prie biologinės įvairovės tikslų, siekiant 2024 m. jiems skirti 7,5 %, o 2026 m. ir 2027 m. – 10 % metinių išlaidų pagal 2021–2027 m. daugiametę finansinę programą (2021–2027 m. DFP), nustatytą Tarybos reglamentu (ES, Euratomas) 2020/2093 (34). Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/241 (35) nustatyta Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonė yra dar vienas biologinės įvairovės ir ekosistemų apsaugos ir atkūrimo finansavimo šaltinis. Atsižvelgiant į programą LIFE, ypač daug dėmesio turėtų būti skiriama tam, kad būtų tinkamai naudojami strateginiai gamtos projektai, kaip konkreti priemonė, kuri galėtų padėti įgyvendinti šį reglamentą, veiksmingai ir efektyviai integruojant turimus finansinius išteklius;

(79)

neturėtų būti reikalaujama, kad rengdamos nacionalinius atkūrimo planus valstybės narės perprogramuotų finansavimą pagal BŽŪP, BŽP arba kitas žemės ūkio ir žuvininkystės finansavimo programas ar priemones pagal 2021–2027 m. DFP, kad būtų įgyvendintas šis reglamentas;

(80)

esama įvairių Sąjungos, nacionalinių ir privačių iniciatyvų, kuriomis skatinamas privatusis finansavimas, pavyzdžiui, Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/523 (36) nustatyta programa „InvestEU“, kuri suteikia galimybių sutelkti viešąjį ir privatųjį finansavimą, kad būtų remiamas, be kita ko, gamtos ir biologinės įvairovės puoselėjimas įgyvendinant žaliosios ir mėlynosios infrastruktūros projektus ir anglies dioksido kiekį dirvožemyje didinantis ūkininkavimas, kaip žaliojo verslo modelis. Galėtų būti skatinamas gamtos atkūrimo priemonių vietoje finansavimas pasitelkiant privatųjį arba viešąjį finansavimą, įskaitant rezultatais grindžiamą paramą ir novatoriškas schemas, pavyzdžiui, anglies dioksido absorbavimo sertifikavimo sistemas. Paskatos privačiosioms investicijoms taip pat galėtų būti teikiamos pasitelkiant viešųjų investicijų schemas, įskaitant finansines priemones, subsidijas ir kitas priemones, su sąlyga, kad laikomasi valstybės pagalbos taisyklių;

(81)

siekiant užtikrinti šio reglamento įgyvendinimą, itin svarbios tinkamos privačiosios ir viešosios investicijos į gamtos atkūrimo priemones. Todėl Komisija, pasikonsultavusi su valstybėmis narėmis, ne vėliau kaip per 12 mėnesių nuo šio reglamento įsigaliojimo dienos turėtų pateikti ataskaitą ir analizę, kurioje būtų identifikuotos spragos įgyvendinant šį reglamentą. Kai tikslinga, prie tos ataskaitos turėtų būti pridėti pasiūlymai dėl tinkamų priemonių, įskaitant finansines priemones, skirtas identifikuotoms spragoms pašalinti, pavyzdžiui, dėl specialaus finansavimo nustatymo, nedarant poveikio abiejų teisėkūros institucijų prerogatyvoms priimant laikotarpio po 2027 m. daugiametę finansinę programą;

(82)

pagal suformuotą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją, vadovaujantis Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 4 straipsnio 3 dalyje nustatytu lojalaus bendradarbiavimo principu, asmens teisių pagal Sąjungos teisę teisminę apsaugą turi užtikrinti valstybių narių teismai. Be to, ES sutarties 19 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad valstybės narės numatytų teisių gynimo priemones, pakankamas užtikrinant veiksmingą teisminę apsaugą srityse, kuriose taikoma Sąjungos teisė. Sąjunga ir valstybės narės yra JT Europos ekonomikos komisijos konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (37) (toliau – Orhuso konvencija) šalys. Pagal Orhuso konvenciją valstybės narės turi užtikrinti, kad pagal atitinkamą nacionalinę teisinę sistemą suinteresuotos visuomenės nariai turėtų teisę kreiptis į teismą;

(83)

valstybės narės, rengdamos ir įgyvendindamos savo nacionalinius atkūrimo planus, turėtų skatinti teisingą ir įvairius visuomenės sluoksnius apimantį požiūrį. Jos turėtų įdiegti būtinas priemones, kad į visus nacionalinių atkūrimo planų rengimo, peržiūros ir įgyvendinimo etapus būtų įtrauktos vietos ir regionų valdžios institucijos, žemės savininkai ir žemės naudotojai bei jų asociacijos, pilietinės visuomenės organizacijos, verslo bendruomenė, mokslinių tyrimų ir švietimo bendruomenės, ūkininkai, žvejai, miškininkai, investuotojai ir kiti atitinkami suinteresuotieji subjektai bei plačioji visuomenė, ir kad būtų skatinamas dialogas ir moksliškai pagrįstos informacijos apie biologinę įvairovę ir atkūrimo naudą sklaida;

(84)

pagal Reglamentą (ES) 2021/2115 BŽŪP strateginiai planai turėtų padėti siekti ilgalaikių nacionalinių siektinų reikšmių, nustatytų to reglamento XIII priede išvardytuose teisės aktuose arba pagal juos, ir juos atitikti. Į šį reglamentą turėtų būti atsižvelgta, kai pagal Reglamento (ES) 2021/2115 159 straipsnį Komisija ne vėliau kaip 2025 m. gruodžio 31 d. peržiūrės to reglamento XIII priede pateiktą sąrašą;

(85)

laikydamosi 8-ojoje aplinkosaugos veiksmų programoje, nustatytoje Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu (ES) 2022/591 (38), prisiimto įsipareigojimo, valstybės narės turi laipsniškai panaikinti aplinkai kenksmingas subsidijas nacionaliniu lygmeniu, kuo geriau pasinaudodamos rinkos priemonėmis ir žaliojo biudžeto sudarymo bei finansavimo priemonėmis, įskaitant priemones, kurių reikia socialiai teisingai pertvarkai užtikrinti, taip pat remdamos įmones ir kitus suinteresuotuosius subjektus šiems kuriant standartizuotą gamtinio kapitalo apskaitos praktiką;

(86)

siekiant užtikrinti būtiną šio reglamento pritaikymą, Komisijai pagal SESV 290 straipsnį turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, susijusius su šio reglamento papildymu nustatant ir atnaujinant moksliškai pagrįstą metodą apdulkintojų įvairovei ir populiacijoms stebėti ir kiek tai susiję su šio reglamento I–VII priedų daliniu pakeitimu siekiant su technikos ir mokslo pažanga suderinti buveinių tipų grupes ir sąrašus, jūrų gyvūnų rūšių sąrašą, rūšių, naudojamų įprastų agrarinio kraštovaizdžio paukščių populiacijų indeksui nustatyti, sąrašą, žemės ūkio ekosistemų ir miškų ekosistemų biologinės įvairovės rodiklių aprašą, vienetus ir metodiką ir atkūrimo priemonių pavyzdžių sąrašą, siekiant atsižvelgti į patirtį, įgytą taikant šį reglamentą, arba užtikrinti nuoseklumą su EUNIS buveinių tipais. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija atliktų poveikio vertinimą ir tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais, vadovaudamasi 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros (39) nustatytais principais. Visų pirma siekiant užtikrinti vienodas galimybes dalyvauti atliekant su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, Europos Parlamentas ir Taryba visus dokumentus gauna tuo pačiu metu kaip ir valstybių narių ekspertai, ir jų ekspertams sistemingai suteikiama galimybė dalyvauti Komisijos ekspertų grupių, kurios atlieka su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, posėdžiuose;

(87)

siekiant užtikrinti vienodas šio reglamento įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai siekiant nustatyti šio reglamento IV priede išvardytų žemės ūkio ekosistemų rodiklių ir šio reglamento VI priede išvardytų miškų ekosistemų rodiklių stebėsenos metodus, sukurti gairių sistemas, pagal kurias būtų galima nustatyti patenkinamus miesto žaliųjų erdvių, miesto medžių lajų dangos miestų ekosistemose, apdulkintojų, šio reglamento IV priede išvardytų žemės ūkio ekosistemų biologinės įvairovės rodiklių ir šio reglamento VI priede išvardytų miškų ekosistemų rodiklių lygius, nustatyti vienodą nacionalinių atkūrimo planų formą, taip pat duomenų ir informacijos Komisijai teikimo elektroniniu būdu formą, struktūrą ir išsamią tvarką. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (40);

(88)

kad būtų galima greitai ir veiksmingai reaguoti įvykus nenumatytam, išskirtiniam ir neišprovokuotam įvykiui, kurio Sąjunga negali kontroliuoti ir kuris gali turėti rimtų Sąjungos masto pasekmių, kiek tai susiję su galimybe naudotis žeme, kurios reikia norint užtikrinti, kad Sąjungoje būtų pagaminama pakankamai maistui vartoti skirtų žemės ūkio produktų, Komisijai turėtų būti suteikiami įgyvendinimo įgaliojimai laikinai sustabdyti atitinkamų šio reglamento nuostatų taikymą tokiu mastu ir tokiam laikotarpiui, kiek tai tikrai būtina, bet ne ilgiau kaip 12 mėnesių, kartu išsaugant šio reglamento tikslus. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Reglamento (ES) Nr. 182/2011;

(89)

Komisija turėtų atlikti šio reglamento vertinimą. Laikantis 2016 m. balandžio 13 d. tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisėkūros, tas vertinimas turėtų būti grindžiamas veiksmingumo, efektyvumo, aktualumo, nuoseklumo ir pridėtinės vertės kriterijais ir juo turėtų būti remiamasi atliekant tolesnių veiksmų pasirinkimo poveikio vertinimus. Be to, Komisija, atsižvelgdama į naujausius mokslo duomenis, turėtų įvertinti, ar reikia nustatyti papildomus atkūrimo tikslus remiantis bendrais ekosistemų, kurioms netaikomi šio reglamento 4 ir 5 straipsniai, būklės vertinimo metodais;

(90)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2022/869 (41) turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas;

(91)

kadangi šio reglamento tikslų, t. y. užtikrinti ilgalaikį ir tvarų biologinės įvairovės ir atsparių ekosistemų atkūrimą visoje valstybių narių europinėje teritorijoje pasitelkiant atkūrimo priemones, kurias valstybės narės turi įdiegti, kad bendrai pasiektų Sąjungos tikslą ne vėliau kaip 2030 m. atkurti sausumos ir jūrų teritorijas ir ne vėliau kaip 2050 m.– visas teritorijas, kurias reikia atkurti, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl siūlomo veiksmo masto ir poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi ES sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti,