14 straipsnis Nacionalinių atkūrimo planų rengimas

1.   Kiekviena iš valstybių narių, atsižvelgdama į naujausius mokslinius duomenis, parengia nacionalinį atkūrimo planą ir atlieka reikiamą parengiamąją stebėseną bei mokslinius tyrimus nustatyti priemonėms, kurios būtinos norint pasiekti 4–13 straipsniuose išdėstytus atkūrimo tikslus ir įvykdyti ten išdėstytas pareigas, taip pat padėti siekti 1 straipsnyje išdėstytų visa apimančių Sąjungos tikslų ir įvykdyti ten išdėstytus uždavinius.

2.   Plotą, kurį reikia atkurti, kad būtų pasiekti 4 ir 5 straipsniuose nustatyti atkūrimo tikslai, valstybės narės nustato atsižvelgdamos į 4 straipsnio 1 bei 4 dalyse ir 5 straipsnio 1 bei 2 dalyse nurodytų tipų buveinių būklę ir į 4 straipsnio 7 dalyje ir 5 straipsnio 5 dalyje nurodytų rūšių buveinių, esančių ekosistemose, kurioms taikomas 2 straipsnis, kiekybę bei kokybę. Plotas nustatomas remiantis, inter alia, tokia informacija:

Siekiant kiekybiškai įvertinti kiekvieno tipo buveinių plotą, kurį reikia atkurti, kad būtų pasiekti 4 straipsnio 1 dalies a punkte ir 5 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyti atkūrimo tikslai, į šios dalies pirmos pastraipos a punkto ii papunktyje nurodytą buveinių, kurios nėra geros būklės, plotą įtraukiami tik tie plotai, kuriuose aptinkamų atitinkamo tipo buveinių būklė yra žinoma.

Siekiant kiekybiškai įvertinti kiekvieno tipo buveinių plotą, kurį reikia atkurti, kad būtų pasiekti 4 straipsnio 1 dalies b punkte ir 5 straipsnio 1 dalies b, c ir d punktuose nustatyti atkūrimo tikslai, į šios dalies pirmos pastraipos a punkto ii papunktyje nurodytą buveinių, kurios nėra geros būklės, plotą įtraukiami tik tie plotai, kuriuose aptinkamų atitinkamo tipo buveinių būklė yra žinoma arba turi būti žinoma pagal 4 straipsnio 9 dalį ir 5 straipsnio 7 dalį.

Jeigu valstybė narė ketina taikyti 4 straipsnio 2 dalyje nustatytą nukrypti leidžiančią nuostatą, ta valstybė narė identifikuoja tame straipsnyje nurodytas procentines dalis.

Jeigu valstybė narė ketina taikyti 4 straipsnio 5 dalyje ir 5 straipsnio 3 dalyje nustatytą nukrypti leidžiančią nuostatą, ta valstybė narė identifikuoja pagal tuos straipsnius pasirinktas mažesnes procentines dalis.

3.   II priede išvardytų 7 grupės tipų buveinių atžvilgiu valstybės narės nustato 5 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytą procentinę dalį.

4.   Visuose savo didmiesčiuose bei miestuose ir priemiesčiuose valstybės narės nustato ir kartografuoja 8 straipsnyje nurodytas miesto ekosistemų teritorijas.

Didmiesčio arba miesto ir priemiesčio miesto ekosistema apima:

Valstybės narės gali agreguoti dviejų ar daugiau gretimų didmiesčių ir (arba) dviejų ar daugiau miestų ir priemiesčių miesto ekosistemos teritorijas į vieną tiems atitinkamai didmiesčiams arba miestams ir priemiesčiams bendrą miesto ekosistemos teritoriją.

5.   Ne vėliau kaip 2030 m. valstybės narės, taikydamos atvirą ir veiksmingą procesą ir vertinimą, paremtą naujausiais moksliniais duomenimis, 20 straipsnio 10 dalyje nurodyta gairių sistema ir, jeigu turima, 20 straipsnio 11 dalyje nurodyta gairių sistema, nustato:

6.   Valstybės narės identifikuoja ir kartografuoja atkurtinus žemės ūkio ir miško plotus, visų pirma tuos, kuriuose dėl intensyvinimo ar kitų tvarkymo veiksnių reikia daugiau jungčių ir kraštovaizdžio įvairovės.

7.   Kiekviena valstybė narė gali ne vėliau kaip 2025 m. rugpjūčio 19 d. parengti metodiką, kuria būtų papildyta IV priede nurodyta metodika, kad būtų galima stebėti didelės įvairovės kraštovaizdžio elementus, kuriems netaikomas bendras metodas, nurodytas tame priede pateikiamame didelės įvairovės kraštovaizdžio elementų aprašyme. Komisija ne vėliau kaip 2024 m. rugsėjo 19 d. pateikia gaires dėl tokios metodikos rengimo pagrindų.

8.   Valstybės narės, kai taikytina, nustato žemės ūkio paskirties durpynų drėgnumo atkūrimo masto sumažinimą, kaip nurodyta 11 straipsnio 4 dalies penktoje pastraipoje.

9.   Valstybės narės nustato sinergijas su klimato kaitos švelninimu, prisitaikymu prie klimato kaitos, žemės būklės neblogėjimu bei nelaimių prevencija ir atitinkamai prioritetizuoja atkūrimo priemones. Valstybės narės taip pat atsižvelgia į:

10.   Valstybės narės identifikuoja sinergijas su žemės ūkiu ir miškininkyste. Jos taip pat identifikuoja esamą žemės ūkio ir miškininkystės praktiką, įskaitant BŽŪP intervencines priemones, kuria padedama siekti šio reglamento tikslų.

11.   Įgyvendinant šį reglamentą valstybėms narėms nenustatoma pareiga perprogramuoti bet kokį finansavimą pagal BŽŪP, BŽP ar kitas žemės ūkio ir žuvininkystės finansavimo programas ir priemones pagal 2021–2027 m. DFP.

12.   Valstybės narės gali skatinti privačiųjų arba viešųjų paramos schemų diegimą suinteresuotųjų subjektų, įgyvendinančių 4–12 straipsniuose nurodytas atkūrimo priemones, įskaitant žemės valdytojus ir savininkus, ūkininkus, miškininkus ir žvejus, naudai.

13.   Valstybės narės nacionalinių atkūrimo planų rengimą koordinuoja su teritorijų, būtinų, kad būtų užtikrinti bent jų nacionaliniai įnašai siekiant 2030 m. atsinaujinančiųjų išteklių energijos tikslo, kartografavimu ir, kai aktualu, su paspartintos atsinaujinančiųjų išteklių energijos plėtros zonų ir specialių infrastruktūros zonų nustatymu. Rengdamos nacionalinius atkūrimo planus valstybės narės užtikrina sinergiją su plėtojama atsinaujinančiųjų išteklių energijos bei energetikos infrastruktūra ir su jau nustatytomis paspartintos atsinaujinančiųjų išteklių energijos plėtros zonomis ir specialiomis infrastruktūros zonomis ir užtikrina, kad tų zonų veikimas, įskaitant Direktyvoje (ES) 2018/2001 numatytas leidimų išdavimo toms zonoms taikytinas procedūras, taip pat tinklo projektų, būtinų siekiant integruoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją į elektros energijos sistemą, veikimas ir leidimų šiems projektams išdavimo procesas liktų nepakitę.

14.   Rengdamos savo nacionalinius atkūrimo planus, valstybės narės visų pirma atsižvelgia į:

15.   Rengdamos savo nacionalinius atkūrimo planus, valstybės narės taip pat atsižvelgia į strateginius ypatingos svarbos žaliavų projektus, jei jie pripažįstami pagal Sąjungos teisę.

16.   Rengdamos nacionalinius atkūrimo planus, valstybės narės:

17.   Valstybės narės, kai tik įmanoma, skatina sinergijas su kitų valstybių narių nacionaliniais atkūrimo planais, visų pirma kai ekosistema yra ne vienos valstybės narės teritorijoje arba kai valstybės narės turi bendrą jūrų regioną ar paregionį, kaip tai suprantama Direktyvoje 2008/56/EB.

18.   Kai tai praktiška ir tikslinga, siekdamos parengti ir įgyvendinti nacionalinius atkūrimo planus, susijusius su jūrų ekosistemų atkūrimu ir įkūrimu iš naujo, valstybės narės gali naudotis esamomis regioninio institucinio bendradarbiavimo struktūromis.

19.   Tais atvejais, kai valstybės narės nustato problemą, kuri gali sutrukdyti įvykdyti pareigas atkurti ir iš naujo įkurti jūrų ekosistemas, dėl kurios reikia imtis jų kompetencijai nepriklausančių priemonių, jos atskirai arba bendrai kreipiasi į, atitinkamai, susijusias valstybes nares, Komisiją ar tarptautines organizacijas ir pateikia joms nustatytos problemos ir galimų priemonių aprašymą, kad jos būtų apsvarstytos ir galbūt patvirtintos.

20.   Valstybės narės užtikrina, kad atkūrimo planas būtų rengiamas atvirai, skaidriai, įtraukiai ir veiksmingai ir kad visuomenei, įskaitant visus susijusius suinteresuotuosius subjektus, ankstyvame etape būtų suteiktos veiksmingos galimybės dalyvauti jį rengiant. Konsultacijos turi atitikti Direktyvoje 2001/42/EB nustatytus reikalavimus.