„9. Valstybės narės gali reikalauti, kad elektroninių pinigų išleidėjai, kaip apibrėžta Direktyvos 2009/110/EB 2 straipsnio 3 punkte, mokėjimo paslaugų teikėjai, kaip apibrėžta Direktyvos (ES) 2015/2366 4 straipsnio 11 punkte, ir kriptoturto paslaugų teikėjai, kurie valstybių narių teritorijoje įsteigti ne filialų forma ir kurių pagrindinė buveinė yra kitoje valstybėje narėje, jų teritorijoje paskirtų pagrindinį kontaktinį punktą. Tas pagrindinis kontaktinis punktas tarpvalstybiniu mastu veikiančio subjekto vardu užtikrina, kad būtų laikomasi kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu taisyklių, ir sudaro palankesnes sąlygas priežiūros institucijoms vykdyti priežiūrą, be kita ko, pateikdamas priežiūros institucijoms dokumentus ir informaciją jų prašymu.“