IV PRIEDAS Aplinkos oro kokybės vertinimas ir mėginių ėmimo vietos vertinimas

1.

Aplinkos oro kokybė vertinama visose vietose, išskyrus išvardytas 2 punkte.

Ėminių ėmimo vietų išdėstymui taikomi B ir C punktai. B ir C punktuose nustatyti principai taip pat taikomi tiek, kiek jie yra aktualūs atrenkant konkrečias vietas, kuriose matuojamos atitinkamų teršalų koncentracijos, kai aplinkos oras vertinamas taikant orientacinius matavimus ar modeliavimo taikomąsias programas.

2.

Ribinių verčių ir siektinų verčių laikymasis siekiant apsaugoti žmonių sveikatą nevertinamas šiose vietose:

a)

Ėminių, tiriamų siekiant apsaugoti žmonių sveikatą, ėmimo vietos išdėstomos taip, kad jose būtų galima gauti patikimus duomenis apie:

b)

ėminių ėmimo vietos paprastai išdėstomos taip, kad nebūtų matuojama mikroaplinka prie pat ėminių ėmimo vietos, o tai reiškia, kad ėminių ėmimo vieta, kai įmanoma, išdėstoma taip, kad oro ėminiai būtų reprezentatyvūs ne trumpesniam kaip 100 m ilgio gatvės atkarpos oro kokybei vietose, kuriose matuojamas kelių eismo indėlis, bent 25 m × 25 m vietose, kuriose matuojamas buitinio šildymo poveikis, ir bent 250 m × 250 m vietose, kuriose matuojamas pramonės objektų ar kitų šaltinių, pvz., uostų ar oro uostų, indėlis;

c)

kai siekiama įvertinti oro kokybę karštuosiuose oro taršos taškuose, ėminių ėmimo vietos įrengiamos zonose, kuriose didžiausia koncentracija, tikėtina, bus tiesiogiai ar netiesiogiai veikiama gyventojams laikotarpiu, kuris yra reikšmingas ribinių verčių arba siektinų verčių vidurkinimo laikotarpio atžvilgiu; tokios ėminių ėmimo vietos, kai tinkama ir kiek įmanoma, turi būti tose vietovėse, kuriose poveikis pažeidžiamiems gyventojams ir pažeidžiamoms grupėms gali būti tiesioginis arba netiesioginis laikotarpiu, kuris yra reikšmingas ribinių verčių arba siektinų verčių vidurkio nustatymo laikotarpiu, įskaitant gyvenamuosius rajonus, mokyklas, ligonines, pagalbines gyvenamąsias patalpas arba biuro zonas, bet tuo neapsiribojant;

d)

ėminių ėmimo vietos foninėse miesto vietovėse turi būti įrengtos taip, kad jų taršos lygiui įtakos turėtų integruotas visų atitinkamų šaltinių indėlis; taršos lygis neturėtų būti dominuojamas vienintelio šaltinio, nebent tokia situacija yra tipiška didesnei miesto teritorijai. Paprastai tokios ėminių ėmimo vietos turi būti reprezentatyvios keliems kvadratiniams kilometrams;

e)

ėminių ėmimo vietos foninėse kaimo vietovėse turi būti įrengtos taip, kad jų taršos lygiui įtaką darytų integruotas atitinkamų šaltinių, išskyrus miestų teritorijas, pagrindinius kelius ar netoli jų esančias pramonės vietas, indėlis, t. y. arčiau nei 5 km;

f)

kai siekiama įvertinti kelių eismo poveikį, ėminių ėmimo vietos turi būti įrengtos taip, kad būtų galima pateikti duomenis apie gatves, kuriose vyksta didžiausia koncentracija, atsižvelgiant į eismo intensyvumą (tai yra didžiausias eismo intensyvumas zonoje), vietos sklaidos sąlygas ir erdvinį žemės naudojimą (pvz., gatvių kanjonuose);

g)

kai siekiama įvertinti buitinio šildymo indėlį, ėminių ėmimo vietos įrengiamos vėjo kryptimi nuo pagrindinių šaltinių, atsižvelgiant į atitinkamą vyraujančią tų šaltinių vėjo kryptį;

h)

kai siekiama įvertinti pramoninių šaltinių, uostų ar oro uostų indėlį, artimiausiame gyvenamajame rajone turi būti įrengta bent viena ėminių ėmimo vieta, esanti atitinkama vyraujančia vėjo kryptimi nuo pagrindinio šaltinio; jei foninė koncentracija nežinoma, prieš vėjo kryptį nuo pagrindinio šaltinio atitinkamos vyraujančios vėjo krypties atžvilgiu turi būti įrengta papildoma ėminių ėmimo vieta; ėminių ėmimo vietos gali būti išdėstomos taip, kad būtų galima stebėti, kaip taikomi GPGB;

i)

jei įmanoma, ėminių ėmimo vietos taip pat turi būti reprezentatyvios panašioms vietovėms, nesančioms tiesioginėje ėminių ėmimo vietų kaimynystėje; zonose, kuriose užterštumo lygis ore viršija vertinimo slenkstį, aiškiai apibrėžiama teritorija, kuriai reprezentatyvi yra kiekviena ėminių ėmimo vieta; visą zoną, kai įmanoma, turi apimti įvairios reprezentuojamos teritorijos, nustatytos toms ėminių ėmimo vietoms; koncentracija zonose, kurios nėra įtrauktos į tos zonos ėminių ėmimo vietas, vertinama taikant atitinkamus metodus;

j)

atsižvelgiama į būtinybę ėminių ėmimo vietas įrengti salose, jei tai būtina žmonių sveikatai apsaugoti;

k)

arseno, kadmio, švino, gyvsidabrio, nikelio ir policiklinių aromatinių angliavandenilių ėminių ėmimo vietos, jei įmanoma, įrengiamos kartu su KD10 ėminių ėmimo vietomis.

a)

geografinė teritorija gali apimti ir ne gretutines sritis, tačiau jos plotas apibrėžiamas konkrečios zonos ribomis;

b)

jei vertinimas atliekamas taikant modeliavimą, naudojama pagal paskirtį tinkama modeliavimo sistema, o sumodeliuotos koncentracijos naudojamos ėminių ėmimo vietos buvimo vietoje, kad dėl sistemingų modeliavimo-matavimo nuokrypių nebūtų iškreiptas vertinimas;

c)

galima apsvarstyti galimybę naudoti kitus nei absoliučiosios koncentracijos matus, pavyzdžiui, procentilius;

d)

įvairiems teršalams taikomos leidžiamosios nuokrypos ir galimi atskaitos lygiai gali būti keičiami atsižvelgiant į ėminių ėmimo vietos charakteristikas;

e)

kaip oro kokybės matas konkrečiais metais naudojamas metinis stebimų teršalų koncentracijos vidurkis.

a)

neturi būti jokių kliūčių oro srautui patekti į ėminių ėmimo vietos įsiurbimo angą (paprastai srautas turi būti laisvas ne mažiau kaip 270o skliaute arba, kai ėminių ėmimo vietose matuojama statinių eilėje, ne mažiau 180o), nesudarant kliūčių oro srautui prie įsiurbimo angos (bent 1,5 m atstumu nuo pastatų, balkonų, medžių ir kitų kliūčių ir bent 0,5 m atstumu nuo artimiausio pastato, kai ėminių ėmimo vietoje matuojama oro kokybė statinių eilėje);

b)

apskritai, ėminių ėmimo vietos įsiurbimo anga įrengiama nuo 0,5 m (kvėpavimo zona) iki 4 m nuo žemės paviršiaus; taip pat gali būti tikslinga nustatyti aukštesnę vietą, jei ėminių ėmimo vieta yra foninėje vietovėje; sprendimas taikyti tokią aukštesnę vietą turi būti visapusiškai dokumentuotas;

c)

ėminių ėmimo vietos įsiurbimo anga neturėtų būti prie pat taršos šaltinių, kad į ją tiesiogiai nepatektų dar nesusimaišę su aplinkos oru išmetami teršalai, nes visuomenės sąlytis su tokiais teršalais mažai tikėtinas;

d)

ėminių ėmimo vietos išmetimo anga turėtų būti tokioje padėtyje, kad išmestas oras vėl nepatektų į įsiurbimo angą;

e)

matuojant bet kurį teršalą, ėminių ėmimo vietos, skirtos kelių eismo indėlio įvertinimui, įrengiamos bent 25 m atstumu nuo didelių sankryžų pakraščio ir ne didesniu nei 10 m atstumu nuo kelkraščio; šiame punkte kelkraštis – linija, skirianti motorizuoto transporto eismą nuo kitų teritorijų; didelė sankryža – sankryža, kurioje pertraukiamas transporto eismo srautas ir teršalų išmetimas kitoks (transporto priemonėms stojant ir vėl pradedant važiuoti) negu kitose kelio vietose;

f)

atliekant iškritų lygio matavimus foninėse vietovėse taikomos EMEP gairės ir kriterijai;

g)

matuojant ozono koncentraciją, valstybės narės užtikrina, kad ėminių ėmimo vieta būtų gerokai nutolusi nuo tokių šaltinių kaip krosnys ir deginimo įrenginių dūmtraukiai ir daugiau kaip 10 m nuo artimiausio kelio – kuo didesnis eismo intensyvumas, tuo didesnis šis atstumas;

h)

taip pat galima atsižvelgti į tokius veiksnius:

1.

2.

3.

4.

5.

6.

7.

8.

9.

10.