9.1 Savarankiškumo ir nepriklausomumo principo sąveika

Vertindamos narių nepriklausomumą, įstaigos turėtų atskirti sąvoką „savarankiškumas“, kuri taikoma visiems įstaigos valdymo organo nariams, ir nepriklausomumo principą, kurio laikytis reikalaujama iš tam tikrų priežiūros funkciją atliekančio atitinkamos įstaigos valdymo organo narių. Savarankiškumo vertinimo kriterijai pateikti 9.2 skirsnyje, o nepriklausomumo vertinimo kriterijai – 9.3 skirsnyje.

Savarankiškumas – tai elgesio modelis, pirmiausia pasireiškiantis diskutuojant ir priimant sprendimus valdymo organe; savarankiškumo reikalaujama iš kiekvieno valdymo organo nario, nepriklausomai nuo to, ar jis laikomas nepriklausomu pagal 9.3 skirsnį. Visi valdymo organo nariai turėtų aktyviai vykdyti savo užduotis, o vykdydami savo funkcijas ir pareigas turėtų gebėti priimti pagrįstus, objektyvius ir nepriklausomus sprendimus ir turėti pagrįstą, objektyvią ir nepriklausomą nuomonę.

Nepriklausomumas reiškia, kad priežiūros funkciją atliekančio valdymo organo narys neturi ir neseniai neturėjo jokio pobūdžio ryšių arba sąsajų su atitinkama įstaiga arba jos vadovybe, kurie galėtų turėti įtakos nario nuomonės objektyvumui ir subalansuotumui ir riboti jo galimybę nepriklausomai priimti sprendimus. Tai, kad valdymo organo narys laikomas nepriklausomu, nereiškia, kad jis turėtų būti savaime laikomas savarankišku, nes jam gali trūkti reikiamų elgesio gebėjimų.