V PRIEDAS KONKREČIOS TERITORIJOS RIZIKOS VERTINIMO ETAPAI IR PRINCIPAI

1.   

Siekiant apibūdinti taršą reikia nustatyti teritorijoje esančių teršalų pobūdį (pvz., sunkieji metalai, organiniai teršalai ir t. t.), jų šaltinį, koncentraciją, cheminę formą ir pasiskirstymą dirvožemyje, motininėje medžiagoje bei gruntiniame vandenyje. Teršalų buvimas ir koncentracija įvairiose terpėse nustatomi imant ėminius ir atliekant tyrimus teritorijoje ir už jos ribų, tuo atveju, jei įtariamas teršalų perkėlimas. Teršalų, susijusių su potencialiai taršia veikla, ėminiai imami atitinkamoje terpėje, atsižvelgiant į aplinkos sąlygas ir fizines bei chemines teršalų savybes, darančias įtaką jų veikimui aplinkoje. Atsižvelgiama į natūralias ir antropogenines fonines teršalų koncentracijas.

2.   

Ekspozicijos vertinime turi būti nustatomas būdas, kuriuo dirvožemio teršalai gali pasiekti receptorius. Ekspozicijos būdai gali apimti įkvėpimą, nurijimą, sąlytį su oda, įsisavinimą augaluose, nutekėjimą į požeminį vandenį ar kt. Ekspozicijos terpėje esančių teršalų koncentracijos sujungiamos su ekspozicijos parametrais (pvz., ekspozicijos dažnumu ir trukme, įsiskverbimo į dirvožemį norma ir t. t.) ir receptorių savybėmis, pavyzdžiui, amžiumi, lytimi ir sveikatos būkle, kad būtų galima apskaičiuoti kasdienės ekspozicijos dozę. Šaltinio, kelio ir receptoriaus tarpusavio sąsajos apibendrinamos grafiškai, schematiškai ir supaprastintai (toliau – konceptualus teritorijos modelis). Ekspoziciją galima įvertinti atliekant tiesioginę analizę ekspozicijos vietoje arba modeliuojant teršalo perkėlimą į ekspozicijos terpę.

3.   

Toksiškumo arba pavojingumo vertinimas apima galimo neigiamo teršalų poveikio žmonių sveikatai ir aplinkai vertinimą, atsižvelgiant į dozę ir ekspozicijos trukmę. Atliekant toksiškumo arba pavojingumo vertinimą atsižvelgiama į teršalų būdingąjį toksiškumą ir įvairių patiriančių receptorių (žmonių ir ekosistemų), pavyzdžiui, gyvūnų, mikroorganizmų, augalų, vaikų, nėščių moterų, pagyvenusių žmonių ir kt., jautrumą. Toksikologinė informacija naudojama referencinėms dozėms ar koncentracijoms, kurios naudojamos rizikai apibūdinti, apskaičiuoti.

4.   

Siekiant apibūdinti riziką, reikia įtraukti ankstesnių etapų informaciją, kad būtų galima apskaičiuoti užterštos teritorijos, įskaitant į kitas aplinkos terpes išsiskyrusius teršalus, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ir aplinkai mastą bei tikimybę. Rizikos apibūdinimas padeda įvertinti ir prioritetizuoti poreikį imtis rizikos mažinimo priemonių ir remediacijos priemonių, taip pat padeda užtikrinti, kad dirvožemio būklė atitiktų dabartinį bei planuojamą žemės naudojimą. Tai taip pat gali padėti nustatyti teritorijos dirvožemio remediacijos ar valdymo tikslus, pvz., pasiekti didžiausias priimtinas ribas arba konkrečios teritorijos rizika grindžiamas ribines vertes. Rizikos vertinimas apima daug hipotezių ir neaiškumų. Todėl labai svarbu įvertinti tas hipotezes ir tuos neaiškumus, kad būtų galima visapusiškai suprasti gautų rezultatų svarbą ir priimti tinkamai informacija pagrįstus sprendimus.