II dalis. Gairės dėl mažmeninių indėlių, kuriems taikomi didesni netenkamų pinigų srautai, nustatymo

1 dalis. Bendrosios nuostatos

Teikiant informaciją apie likvidumą taikant ypatingą ir visą rinką apimančio scenarijų derinį nepalankiausiomis sąlygomis, indėlį reikėtų laikyti įtvirtintų santykių dalimi, kai indėlininkas atitinka bent vieną iš šių kriterijų:

• (a) yra užmezgęs bent minimalios trukmės aktyvius sutartinius ryšius su įstaiga;
• (b) turi hipoteka u žtikrintų paskolų arba kitokių ilgalaikių paskolų, arba
• (c) turi būtiniausią skaičių aktyvių įstaigos produktų, bet ne paskolų.

2. Atsiskaitomosios sąskaitos, įskaitant sąskaitas, į kurias reguliariai į skaitomi atlyginimai, nustatymas

Reikėtų laikyti, kad mažmeninis indėlis laikomas atsiskaitomojoje sąskaitoje, kai atlyginimai, pajamos arba sandoriai yra reguliariai į ją į skaitomi arba iš jos nuskaitomi.

3. Abiem šios II antraštinės dalies 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais atvejais savo indėlių klasifikavimui pagrįsti įstaigos turi turėti istorinius duomenis, įskaitant duomenis apie indėlininkų elgseną.

4. Mažmeninių indėlių produktų, kuriems taikomi didesni netenkamų pinigų srautai, nustatymo metodika

4.1. Mažmeninius indėlius reikėtų suskirstyti į tris indėlių, kuriems taikomi didesni netenkamų pinigų srautai, grupes pagal šių gairių 2 dalyje aprašytų rizikos kriterijų, kuriuos jie atitinka, skaičių ir rizikingumą. Tačiau šiose gairėse pateiktų kriterijų sąrašas nėra baigtinis, ir įstaigos, kurios

5 p. iš 99 nustato papildomus kriterijus, dėl kurių taikomi didesni netenkamų pinigų srautai, juos turėtų įtraukti į savo analizę.

4.2. Teikdamos informaciją apie likvidumą įstaigos turėtų įvertinti atitinkamus didesnius pinigų s rautus kiekvienoje iš šių grupių pagal šių gairių 3 dalį.

2 dalis. Kriterijai, nuo kurių priklauso mažmeninių indėlių produktų stabilumas

5.1. Didelės vertės indėliais įstaigos turėtų laikyti tuos indėlius, kurie atitinka visus šiuo s reikalavimus:

• (a) yra didesni už mažesniąją iš šių sumų:
• (i) 100 000 EUR arba
• (ii) sumą, garantuojamą pagal vietos indėlių garantijos sistemą
• (a) yra mažesni už 500 000 EUR.

5.2. Labai didelės vertės indėliais įstaigos turėtų laikyti tuos indėlius, kuriuos sudaro ne mažiau kaip 500 000 EUR.

5.3. Apskaičiuodamos kliento indėlių vertę įstaigos turėtų įskaityti visas kliento indėlių sąskaitas toje įstaigoje.

5.4. Be to, įstaigos turėtų analizuoti savo indėlių bazės koncentraciją; įstaigos vidaus tikslais tur ėtų nustatyti tinkamas ribas ir (arba) limitus, pagal kuriuos būtų apibrėžiami didelės vertės mažmeniniai indėliai.

5.5. Indėlių bazės koncentracijai nustatyti galima taikyti keletą metodų. Pavyzdžiui, įstaigos gali nustatyti „tam tikrą skaičių“ didelių mažmeninių indėlių arba „didžiausių mažmeninių indėlių skaičių“, kuris sudaro tam tikrą mažmeninių indėlių bazės procentinę dalį. Norėdamos nustatyti, kurie mažmeniniai indėliai yra didelės vertės, įstaigos gali naudoti vietos rinkos indėlių garantij ų sistemos sumos ribą, kuri ą viršijus būtų skaičiuojamos suderėtos palūkanos, arba su indėlininku susitariama dėl specialių sąlygų, kuriomis būtų galima apriboti netenkamų pinigų srautų riziką.

Palūkanų normų veikiami arba lengvatinių sąlygų produktai 6.1. Indėlį veikia mą palūkanų normos reikėtų laikyti , kai įstaigos siūloma palūkanų norma:

• (a) stipriai viršija vidutinę palūkanų normą, taikomą panašiems tokių pačių įstaigų siūlomiems mažmeniniams produktams, atsižvelgiant į vietos indėlių rinkos ypatumus;
• (b) arba kurių dydis apskaičiuojamas pagal rinkos indekso arba indeksų grupės grąžą;
• (c) arba kurių dydis apskaičiuojamas pagal bet kurį rinkos kintamąjį, kitokį nei kintama palūkanų norma.

6.2. Įstaigos gali nustatyti, kurie produktai yra veikiami palūkanų normos , palygindamos kiekvienam indėliui taikomas palūkanų normas su tokių pačių įstaigų mokamų palūkanų už panašius produktus vidurkiu. Sąvoka „tokia pati įstaiga" reiškia įstaigas, kurių verslo modelis ir dydis yra pa našūs, jas apibrėžia įstaiga, o kompetentinga institucija tai patvirtina, jei manoma, kad to reikia.

6 p. iš 99

Įstaigos turėtų atskirti mažmeninius indėlius vietos ir užsienio valiuta.

Įstaigos turėtų atskirti rezidentų ir nerezidentų mažmeninius indėlius. Indėliai turėtų būti skirstomi pagal tai, ar yra ne ES rezidentų, ar ES rezidentų indėliai įstaigose, kurių pagrindinės buveinės yra įsteigtos ES. Likvidumo padengimo reikalavimų srityje sąvoka „rezidentas“ paprastai turėtų atitikti statistikos arba mokesčių tikslais taikomą apibrėžtį.

Įstaigos turėtų nustatyti, ar indėlininkas yra rezidentas, jį vertindamos atskiro subjekto lygmeniu.

Įstaigos turėtų nustatyti mažmeninių indėlių produktus, susijusius su kitais veiksniais, kurie gali pakisti per 30 dienų laikotarpį ir dėl to gali kilti didesnių netenkamų pinigų srautų rizika.

7 p. iš 99 12.1. Įstaigos turėtų įvertinti savo mažmeninių indėlių bazę ir nustatyti kitus jos ypatumus, kurie reiškia arba gali reikšti, kad mažmeninio indėlio tipui būding i didesni netenkamų pinigų srautai negu nurodyta CRR 421 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Jeigu nustatoma kitų ypatumų arba jeigu jų nėra, tai reikėtų pateikti raštu

12.2. Norėdamos nustatyti tokius ypatumus, įstaigos turėtų vertinti jau pastebėtą (istoriniai duomenys) ir numatomą konkrečių mažmeninių indėlių produktų stabilumą / kintamumą ir nustatyti, kurių tipų produktai pasirodė esantys nestabilūs arba manom a, kad jie tokie gali būti .

12.3. Tuo tikslu įstaigos turėtų atlikti testavimą taikant ypatingą ir visą rinką apimančio scenarijų derinį nepalankiausiomis sąlygomis . Mažmeninių indėlių produktų kintamumui vertinti galima taikyti vidaus statistinius ir matematinius modelius. Pagal šiuos metodus naudojami duomenys dažniausiai būna duomenys apie ankstesnę indėlių dinamiką arba duomenys, gauti pritaikius nepalankių sąlygų scenarijais grindžiamas hipotetines prielaidas.

12.4. Nedidelės ir ne tokios sudėtingos struktūros įstaigos gali taikyti supaprastintus metodus, paremtus statistiniais modeliais, pavyzdžiui, modeliais, pagal kuriuos nustatomas maksimalus per 30 dienų laikotarpį pastebėtas konkretaus indėlio sumažėjimas per pasirinktą laikotarpį, apimantį ir nepalankiausių sąlygų laikotarpį.

12.5. Tam, kad būtų atsižvelgta į veiksnius, į kuriuos pagal modelį neatsižvelgiama, reikėtų remtis ekspertų vertinimais, ypač tais atvejais, kai produktai yra nauji , ir neturima daug duo menų apie jų ankstesnį naudojimą .

12.6. Mažmeninių indėlių produktų skirstymas pagal kintamumą arba numatomą kintamumą būtų labai naudinga analizės priemonė, kuri padėtų laikytis nuoseklaus požiūrio į visus atitinkamos įstaigos siūlomus mažmeninių indėlių produktus. Gautų skirtingų produktų rezultatų palyginimas ir išskirčių nustatymas gali padėti nustatyti, kurių indėlių stabilumas yra mažesnis.

12.7. Prielaidos, kuriomis grindžiami šie metodai, turėtų apimti 30 dienų prognozę ir būti dažnai tikrinamos, ypač kai norima pastebėti kokį nors reikšmingą rinkos sąlygų pokytį. Kad pagerintų šio vertinimo kokybę, įstaigos dar turėtų įvertinti koreliaciją, plitimo ir sezoninį poveikį.

3 dalis.

13.1. Indėliams, kuriems taikomi didesni netenkamų pinigų srautai, skirstyti į kategorijas įstaigos turėtų taikyti šią metodiką:

8 p. iš 99 13.2. Šių gairių 2 dalyje aptartus kriterijus reikėtų suskirstyti į dvi kategorijas:

• (a) Didelės rizikos kategorija, prie kurios priskiriami šie rizikos kriterijai:
• (i) indėlių valiuta;
• (ii) su produktais susieti indėliai;
• (iii) palūkanų normos veikiami produktai arba produktai, kuriems taikomos lengvatinės sąlygos;
• (iv) didelės rizikos platinimo kanalai, įskaitant tik internetinės prieigos bankus, ir per maklerius dedami indėliai;
• (v) didelės vertės indėliai;
• (vi) kiti ypatuma i, kurie įstaigos manymu pagal gairių 13 punktą yra didelės rizikos požymiai.
• (b) Labai didelės rizikos kategorija, prie kurios priskiriami šie rizikos kriterijai:
• (i) fiksuoti indėliai, kurių terminas netrukus baigsis, arba indėliai su įspėjamuoju laikotarpiu;
• (ii) nerezidentų indėliai;
• iii) labai didelės vertės indėliai.

13.3. Įstaigos turėtų įvertinti mažmeninius indėlius pagal pirmiau išdėstytus kriterijus.

13.4. Mažmeninius indėlius įstaigos turėtų priskirti vienai iš šių skirtingų lygių grupių, apibrėžiamų pagal tai, kiek rizikos kriterijų atitinka tas indėlis:

• (a) indėliai, kurie atitinka du 1 kategorijos kriterijus;
• (b) indėliai, kurie atitinka tris 1 kategorijos kriterijus arba vieną 1 kategorijos ir vieną 2 kategorijos kriterijų;
• (c) indėliai, kurie atitinka du 2 kategorijos kriterijus arba du 1 kategorijos ir vieną 2 kategorijos kriterijų arba bet kurią kitą kriterijų grupę.

13.5. Įstaigos turėtų įvertinti atitinkamas kiekvienos grupės didesnių netenkamų pinigų srautų normas, remdamosi anksčiau surinktais kintamumo vertinimo duomenimis ir numatomais kintamumo rodikliais.

Institutions should identify retail deposit products with linkages to other factors which may change during the 30-day period and result in a higher outflow risk.

Page 13 of 29

12.1. Institutions should consider their retail deposit base to identify any other characteristics that indicate or might indicate a retail deposit type with higher outflow rates than those specified in Article 421(1) and (2) CRR. The identification or non-existence of other characteristics should be documented.

12.2. In order to identify such characteristics, institutions should assess the observed (historical) and expected stability/volatility for the specific retail deposit products offered and identify product types that proved, or are believed might prove, to be unstable.

12.3. For this purpose, institutions should conduct a stress test scenario assuming a combined severe idiosyncratic and market-wide event. Internal statistical and mathematical models could be used to assess the volatility of retail deposit products. The inputs for these methods should generally comprise data derived from the past behaviour of deposits and from hypothetical assumptions based on stress scenarios.

12.4. Small and less sophisticated institutions could use simplified methods based on statistical models, such as models identifying the maximum decrease observed in a 30-day period for a given deposit on a given time horizon including a stressed period.

12.5. The use of expert judgement is encouraged in order to include factors not taken into account by a model, especially in the case of innovative products without a long history.

12.6. A ranking of retail deposit products in terms of volatility or perceived volatility would be a very useful tool in the analysis. This would assist in consistent implementation across an institution’s retail deposit products. The comparison of the results obtained for different products and the identification of outliers may help identify less stable deposits.

12.7. The assumptions underpinning these methods should comprise a 30-day prediction and be frequently reviewed, in particular to capture any material change in market conditions. In addition, institutions should consider correlation, contagion effects and seasonal effects to improve the quality of this assessment.

Part 3

13.1. Institutions should apply the following methodology in categorising deposits subject to higher outflows:

Page 14 of 29 13.2. Factors described above in Part 2 of these Guidelines should be divided into two categories:

• (a) High Risk, comprising the following risk factors:
• (i) the currency of deposits;
• (ii) product-linked deposits;
• (iii) products that are rate-driven or have preferential conditions;
• (iv) high-risk distribution channels, including Internet only access and brokered deposits;
• (v) high value deposits;
• (vi) other characteristics that the institution considers of high risk in accordance with paragraph 13 of the Guidelines above.
• (b) Very High Risk, comprising the following risk factors:
• (i) maturing fixed-term or notice period deposits;
• (ii) non-resident deposits;
• (iii) very high value of the deposit.

13.3. Institutions should assess retail deposits against the set of factors described above.

13.4. Institutions should assign retail deposits to one of the three following tiered buckets defined on the basis of the number of risk factors attributed to the underlying deposit:

• (a) deposits with two factors from category 1;
• (b) deposits with three factors from category 1, or with one factor from category 1 and one factor from category 2;
• (c) deposits with two factors from category 2, or with two factors from category 1 and one factor from category 2, or with any other mix of factors.

13.5. Institutions should estimate the corresponding higher outflow rates for each bucket according to the historical and expected volatility assessment.