13.2 Fiksuotojo ir kintamojo atlygio santykis

206.Įstaigos, vadovaudamosi Direktyvos 2013/36/ES 94 straipsnio 1 dalies g punkte ir nacionalinės teisės aktuose nustatytomis ribomis ir procedūromis ir atsižvelgdamos į verslo veiklą, riziką ir įvairių kategorijų darbuotojų įtaką rizikos pobūdžiui, savo atlygio politikoje turėtų iš anksto nustatyti reikiamą maksimalaus kintamosios ir fiksuotosios viso nustatytųjų darbuotojų atlygio dalių santykio lygį. Įstaigos skirtingose jurisdikcijoje, skirtingiems verslo padaliniams, administracines ir vidaus kontrolės funkcijas vykdantiems asmenims bei skirtingų kategorijų nustatytiesiems darbuotojams gali nustatyti skirtingus atlygio dalių santykius. Nustatomas atlygio dalių santykis – tai santykis tarp maksimalios kintamosios atlygio dalies, kurią galima skirti už ateinantį veiklos laikotarpį, ir fiksuotosios atlygio už ateinantį veiklos laikotarpį dalies.

207. Norint apskaičiuoti maksimalų atlygio dalių santykį, reikėtų sudėti visas maksimalias kintamąsias atlygio dalis, kurias galima skirti per tam tikrus veiklos metus, įskaitant sumą, kurią reikia įskaičiuoti į darbuotojo išlaikymo priemoką, ir gautą sumą padalinti iš visų fiksuotųjų atlygio dalių, kurias ketinama skirti per tuos pačius veiklos metus, sumos. Visais atvejais visos atlygio dalys turėtų būti teisingai, laikantis šių gairių, priskirtos prie kintamojo arba fiksuotojo atlygio. Įstaigos gali neįtraukti kai kurių fiksuotųjų atlygio dalių, jei jos nėra reikšmingos, pvz., jeigu suteikiama proporcinga nepiniginė nauda.

208. Išimtiniais ir deramai pagrįstais atvejais atlygio politikoje vieniems tam tikros kategorijos nustatytiesiems darbuotojams galima nustatyti kitokį atlygio dalių santykį negu kitiems tos pačios kategorijos darbuotojams.

209. Nustatytus kintamosios ir fiksuotosios tam tikros kategorijos nustatytųjų darbuotojų arba pavienių darbuotojų atlygio dalių santykius turėtų patvirtinti priežiūros funkcijas vykdantis valdymo organas arba, jei to reikalaujama, akcininkų susirinkimas. Kintamosios ir fiksuotosios atlygio dalių santykis turėtų būti nustatytas nepriklausomai nuo jokio galimo būsimo ex post koregavimo pagal riziką arba priemonių kainų svyravimų.

210. Faktinis santykis turėtų būti apskaičiuojamas sudėjus visas kintamąsias atlygio dalis, kurios buvo skirtos per praėjusius veiklos metus, taip, kaip nurodyta šiose gairėse, įskaitant sumas, skirtas už daugiamečius prieskaitos laikotarpius, ir jų sumą padalinus iš per tuos pačius veiklos metus skirtų fiksuotųjų atlygio dalių sumos. Jeigu daugiamečiai prieskaitos laikotarpiai nėra atnaujinami kasmet, įstaigos gali naudotis alternatyva – kiekvienais veiklos laikotarpio metais maksimalią kintamojo atlygio sumą, kurią galima skirti veiklos laikotarpio pabaigoje, padalinti iš veiklos laikotarpį sudarančių metų skaičiaus.

211. Faktinis skirto kintamojo atlygio ir fiksuotojo atlygio santykis turėtų didėti, jei pasiekiami veiklos rezultatai, ir apimti atlygio, kuris būtų skiriamas tik tada, jei veiklos rezultatai „viršytų tikslą“ arba būtų „išskirtiniai“, lygį. Faktinis santykis negali viršyti maksimalaus Direktyvos 2013/36/ES 94 straipsnio 1 dalies g punkte, nacionalinės teisės aktuose ir įstaigos atlygio politikoje nustatyto santykio.

212. Apskaičiuodamos maksimalų arba faktinį atlygio dalių santykį, įstaigos turėtų taikyti EBI gaires dėl kintamajam atlygiui taikytinos nominalios diskonto normos pagal Direktyvos 2013/36/ES 94 straipsnio 1 dalies g punkto iii papunktį tik tada, jei valstybės narės yra įgyvendinusios Direktyvos 2013/36/ES 94 straipsnio 1 dalies g punkto iii papunktį arba jei atlygio dalių santykis apskaičiuojamas trečiojoje šalyje esančios įstaigos, kuri yra ES patronuojančiosios įstaigos patronuojamoji įmonė, nustatytiesiems darbuotojams.

1. Apžvalga

1.1 Nuorodos

1.2 Nustatyti reikalavimai

1.3 Susiję standartai

2. Nustatyti reikalavimai

3. Susiję standartai

• EBA - Published by the European Banking Authority at https://www.eba.europa.eu/