15.2 Atidėjimo laikotarpis ir atidėtojo atlygio dalis

258. Atidėjimo laikotarpis prasideda skyrus atlygį (pvz., nuo to momento, kai išmokama iš anksto išmokėtina kintamojo atlygio dalis). Atidėjimą galima taikyti abiejų tipų kintamajam atlygiui: grynaisiais pinigais ir priemonėmis. 259. Nustatydamos faktinį atidėjimo laikotarpį ir dalį, kuri bus atidėta, pagal Direktyvos 2013/36/ES 94 straipsnio 1 dalies m punkto ir 94 straipsnio 3 dalies būtiniausius reikalavimus, įstaigos turėtų atsižvelgti į:

• a. nustatytųjų darbuotojų atsakomybę, įgaliojimus ir atliekamas užduotis;
• b. įstaigos verslo ciklą ir veiklos pobūdį;
• c. numatomus ekonominės veiklos ir veiklos rezultatų svyravimus, įstaigos ir verslo padalinio riziką, nustatytųjų darbuotojų poveikį šiems svyravimams;
• d. patvirtintą kintamosios ir fiksuotosios viso atlygio dalių santykį ir absoliučiąją kintamojo atlygio sumą.

260.Įstaigos turėtų nustatyti, kurių kategorijų nustatytiesiems darbuotojams kartu atsižvelgiant į jų funkcijas ir pareigas, reikėtų taikyti ilgesnį atidėjimo laikotarpį už reikalaujamą bent ketverių – penkerių metų minimalų laikotarpį, siekiant užtikrinti, kad kintamasis atlygis atitiktų ilgalaikį rizikos pobūdį. Jeigu taikomi ilgesni daugiamečiai prieskaitos laikotarpiai ir jeigu ilgesniu prieskaitos laikotarpiu suteikiama daugiau tikrumo dėl rizikos, kuri pasireiškė nuo prieskaitos laikotarpio pradžios, įstaigos, nustatydamos atidėjimo ir užlaikymo laikotarpius, turėtų į tai atsižvelgti ir, jei tai tikslinga, nustatyti atidėjimo laikotarpius, kurie būtų trumpesni už atidėjimo laikotarpius, kuriuos būtų tikslinga nustatyti, jei būtų taikomi vienų metų prieskaitos laikotarpiai. Minimalus ketverių metų atidėjimo laikotarpis ir penkerių metų atidėjimo laikotarpis, taikomas svarbių įstaigų valdymo organo nariams ir vyresniajai vadovybei, galioja bet kuriuo atveju.

261.Valdymo organo narių ir vyresniosios vadovybės narių atveju svarbios įstaigos, kurios nesinaudoja netaikymo sąlyga pagal Direktyvos 2013/36/ES 94 straipsnio 3 dalį, turėtų atidėti gerokai didesnę nei 50 proc. kintamojo atlygio, išmokamo priemonėmis, dalį.

262.Įstaigos turėtų nustatyti reikiamą tam tikros kategorijos nustatytųjų darbuotojų arba pavienių nustatytųjų darbuotojų atlygio dalį, kurią reikėtų atidėti – ne mažiau kaip 40 proc. arba daugiau. Jeigu kintamojo atlygio sumos yra labai didelės, atidėjimo dalis tokiems darbuotojams turėtų būti ne mažesnė nei 60 proc.

263.Įstaigos turėtų apibrėžti, kokio dydžio kintamasis atlygis yra ypač didelis, atsižvelgdamos į vidutinį tos įstaigos mokamą atlygį, EBI ataskaitą dėl lyginamosios atlyginimų analizės ir, jei turi tokios informacijos, nacionalinius ir kitus atlygio palyginimo rezultatus bei kompetentingų institucijų nustatytas slenkstines ribas. Įgyvendindamos gaires, atsižvelgdamos į pirmiau nurodytus kriterijus, kompetentingos institucijos turėtų nustatyti absoliučiąją arba santykinę slenkstinę ribą. Tai slenkstinei ribai lygus arba už ją didesnis atlygis visada turėtų būti laikomas ypač dideliu.

264.Jeigu įstaigos atidedamą dalį nustato absoliučių sumų intervalais (pvz., 0 – 100: 100 proc. iš anksto; 100 – 200: 50 proc. iš anksto, likusi dalis – atidedama; virš 200: 25 proc. iš anksto, likusi dalis atidedama), turėtų gebėti įrodyti kompetentingai institucijai, kad vertinant pagal svertinį vidurkį, kiekvieno nustatytojo darbuotojo atžvilgiu įstaiga laikosi 40 – 60 proc. minimalios atidėjimo slenkstinės ribos ir kad atidedama dalis yra tinkama ir teisingai suderinta pagal verslo pobūdį, riziką ir atitinkamo nustatytojo darbuotojo veiklą.

265.Jeigu pagal bendruosius nacionalinės sutarčių ir darbo teisės principus kintamąjį atlygį iš esmės sumažinti, kai įstaigos finansiniai veiklos rezultatai yra prasti arba neigiami, neleidžiama, įstaigos turėtų taikyti atidėjimo schemą ir, skirdamos kintamąjį atlygį, naudoti priemones, taip užtikrindamos, kad kiek galima būtų taikomas ex post koregavimas pagal riziką. Tuo tikslu galima naudotis bet kuria iš šių galimybių:

• a. nustatyti ilgesnius atidėjimo laikotarpius;
• b. vengti teises suteikti pro rata metodu tais atvejais, kai sumažinimo tvarką galima taikyti, bet susigrąžinimo tvarkos taikymui yra teisinių kliūčių;
• c. didesnę kintamojo atlygio dalį skirti priemonėmis, kurios yra suderintos pagal įstaigos veiklos rezultatus ir kurioms taikomi pakankamai ilgi atidėjimo ir užlaikymo laikotarpiai.

1. Apžvalga

1.1 Nuorodos

1.2 Nustatyti reikalavimai

1.3 Susiję standartai

2. Nustatyti reikalavimai

3. Susiję standartai

• EBA - Published by the European Banking Authority at https://www.eba.europa.eu/