6. Kainų nustatymas

Kainų nustatymo sistemos turėtų atitikti įstaigų kredito rizikos apetitą ir verslo strategijas, įskaitant pelningumą ir rizikos aspektą. Paskolų kainų nustatymas taip pat turėtų būti susietas su paskolos produkto charakteristikomis ir turėtų būti atsižvelgiama į konkurenciją ir vyraujančias rinkos sąlygas. Įstaigos taip pat turėtų apibrėžti savo požiūrį į kainų nustatymą pagal skolininko rūšį ir kredito kokybę ir tam tikrais atvejais – pagal skolininko rizikingumą (jeigu kaina nustatoma individualiai). Įstaigos turėtų užtikrinti, kad kainų nustatymo sistema būtų gerai dokumentuota ir kad ją remtų tinkamos valdymo struktūros, kaip antai kainų nustatymo komitetas, kurios atsako už bendros kainų nustatymo sistemos ir prireikus pavienių sprendimų dėl kainų nustatymo priežiūrą.

Įstaigos turėtų apsvarstyti galimybę atskirti kainų nustatymo sistemas priklausomai nuo paskolų ir skolininkų rūšių. Vartotojų ir labai mažų ir mažų įmonių atveju kainos turėtų būti nustatomos labiau remiantis portfeliu ir produktu, o vidutinių ir didelių įmonių atveju kainos turėtų būti nustatomos labiau sandorių ir paskolų lygmeniu.

Įstaigos turėtų nustatyti konkrečius skatinamųjų paskolų kainų nustatymo metodus, kai neįmanoma išsamiai taikyti šiame skirsnyje išdėstytų su rizika veiklos rezultatais susijusių sumetimų.

Įstaigos turėtų atsižvelgti į visas atitinkamas išlaidas iki kitos perkainojimo arba termino suėjimo datos ir turėti jas omenyje nustatydamos paskolų kainas, įskaitant šias išlaidas:

• a. kapitalo sąnaudas (aprėpiant ir reguliuojamąjį kapitalą, ir ekonominį kapitalą) atsižvelgiant į dabartinį kapitalo paskirstymą, pateikiant suskaidytus duomenis, pvz., pagal geografinę padėtį, verslo liniją ir produktą;
• b. finansavimo išlaidas, kurios turėtų atitikti pagrindines paskolos savybes, pvz., tikėtiną paskolos trukmę, atsižvelgiant ne tik į sutarties sąlygas, bet ir prielaidas dėl elgesio, pvz., išankstinio mokėjimo riziką;
• c. veiklos ir administracines išlaidas, kurios turėtų būti patiriamos paskirstant išlaidas;
• d. kredito rizikos sąnaudas, apskaičiuojamas įvairioms vienarūšėms rizikos grupėms, atsižvelgiant į ankstesnę patirtį pripažįstant su kredito rizika susijusius nuostolius ir tam tikrais atvejais naudojant tikėtinų nuostolių modelius;
• e. visas kitas tikrąsias išlaidas, sietinas su nagrinėjama paskola, įskaitant, kai svarbu, mokesčių aspektus;
• f. konkurenciją ir vyraujančias rinkos sąlygas, visų pirma, susiklostančias skolinimo segmentuose ir susijusias su konkrečiais paskolų produktais.

Kainų nustatymo ir pelningumo vertinimo tikslais, įskaitant subsidijavimą tarp paskolų ar padalinių ir (arba) verslo linijų, įstaigos turėtų įvertinti pagal riziką pakoreguotas veiklos rezultatų vertinimo priemones ir į jas atsižvelgti taip, kad jos atitiktų paskolos dydį, pobūdį ir sudėtingumą ir skolininko rizikos profilį. Tokios veiklos rezultatų vertinimo priemonės gali būti ekonominė pridėtinė vertė (EVA), pagal riziką pakoreguoto kapitalo grąža (RORAC), pagal riziką pakoreguota kapitalo grąža (RAROC), pagal riziką įvertino turto grąža (RORWA), viso turto grąža (ROTA) ir kitos su paskolos charakteristikomis susijusios priemonės. Pagal riziką pakoreguotos veiklos rezultatų vertinimo priemonės taip pat gali priklausyti nuo įstaigų kapitalo planavimo strategijų ir politikos ir jas atitikti.

Įstaigos turėtų skaidriai dokumentuoti ir peržiūrėti pagrindinę išlaidų paskirstymo sistemą. Įstaigos turėtų užtikrinti teisingą išlaidų paskirstymą organizacijos viduje, kad verslo linijos ir, kiek įmanoma, pavienės paskolos atitiktų tinkamą tikėtiną grąžą pagal prisiimtą riziką.

Įstaigos turėtų įgyvendinti ex ante sandorių priemones ir reguliarią ex post stebėseną tam tikru lygmeniu, įskaitant verslo linijas ir produktų linijas, susiedamos sandorio riziką, kainų nustatymą ir tikėtiną bendrą pelningumą. Apie visus svarbius sandorius mažesne kaina nei patiriamos išlaidos reikėtų pranešti ir juos reikėtų tinkamai pagrįsti pagal įstaigos parengtą politiką ir procedūras. Peržiūrint bendro kainų nustatymo tinkamumą verslo ir rizikos požiūriu turėtų būti remiamasi stebėsenos proceso duomenimis. Prireikus įstaigos turėtų imtis veiksmų siekdamos užtikrinti tikslų ir rizikos apetito laikymąsi.