8.4 Darbuotojo išlaikymo priemokos

143.Įstaigos turėtų gebėti pagrįsti savo teisėtą interesą skirti darbuotojo išlaikymo priemokas, kad išsaugotų nustatytuosius darbuotojus. Pavyzdžiui, darbuotojo išlaikymo priemokos gali būti naudojamos restruktūrizavimo, likvidavimo atvejais, pasikeitus kontrolei arba siekiant užtikrinti pagrindinių projektų užbaigimą. Įstaigos turėtų dokumentuoti įvykį arba pagrindimą, dėl kurio buvo būtina skirti išlaikymo priemoką, ir laikotarpį, įskaitant pradžios ir pabaigos datą, kuriuo, kaip manoma, galiojo priežastis. Įstaigos turėtų apibrėžti išlaikymo sąlygas ir taikomas veiklos rezultatų sąlygas (taip pat žr. 147 dalį). Įstaigos turėtų nurodyti konkretų išlaikymo laikotarpį ir datą arba įvykį, po kurio ji nustato, ar įvykdytos išlaikymo ir veiklos sąlygos.

144. Pagal bendrą principą įstaigos neturėtų darbuotojui skirti įvairių darbuotojo išlaikymo priemokų; išimtiniais ir tinkamai pagrįstais atvejais darbuotojui galima išmokėti daugiau nei vieną išlaikymo priemoką, tačiau skirtingais laiko tarpais ir laikantis šiame skirsnyje nustatytų sąlygų kartu atsižvelgiant į kiekvieną išlaikymo priemoką. Išlaikymo priemokos turėtų būti skiriamos tik įvykdžius išlaikymo sąlygas ir taikytinas veiklos sąlygas. Be to, išlaikymo priemokos turėtų būti skiriamos tik jeigu nėra jokių kitų priežasčių, dėl kurių susidaro situacija, kurioje išlaikymo priemoka neturėtų būti skiriama, pvz., esminiai reikalavimų pažeidimai, netinkamas elgesys arba kiti atvejai, susiję su to darbuotojo pareigų nevykdymu.

145. Išlaikymo priemoka turėtų atitikti Direktyvos 2013/36/ES 93, 141 ir 141b straipsnių reikalavimus ir atitinkamus priežiūros reikalavimus pagal 104 straipsnio 1 dalies g punktą, dėl kurio gali susidaryti situacija, kurioje išlaikymo priemoką gali prireikti sumažinti, galbūt net iki nulio, priklausomai nuo didžiausios paskirstymo sumos arba kitų kompetentingų institucijų nustatytų privalomų apribojimų.

146.Vertindamos ir nagrinėdamos, ar išlaikymo priemokos skyrimas nustatytajam darbuotojui yra tinkamas, įstaigos ir kompetentingos institucijos gali atsižvelgti bent jau į:

• a. abejones, dėl kurių atsirado rizika, kad tam tikri darbuotojai gali nuspręsti palikti įstaigą;
• b. priežastis, dėl kurių įstaigai labai svarbu išlaikyti tą darbuotoją;
• c. pasekmes, kurios atsirastų, jeigu atitinkamas darbuotojas paliktų įstaigą, ir
• d. ar skirtos išlaikymo priemokos suma yra būtina ir tinkama, siekiant išlaikyti konkretų darbuotoją.

147. Išlaikymo priemoka turėtų būti pagrįsta konkrečiomis sąlygomis, kurios skiriasi nuo kitoms kintamojo atlygio dalims taikomų veiklos sąlygų ir apima išlaikymo sąlygą ir konkrečias veiklos sąlygas. Konkrečios išlaikymo priemokos sąlygos turėtų padėti siekti išlaikymo tikslo (t. y. išlaikyti įstaigos darbuotojus iš anksto nustatytą laikotarpį arba iki tam tikro įvykio). Konkrečios veiklos sąlygos turėtų apimti sąlygas, kurios yra susijusios su teisėtu interesu, dėl kurio darbuotoją reikėtų išlaikyti, ir darbuotojo elgesiu, ir šios sąlygos turėtų būti suderinamos su 145 dalies nuostatomis. Dėl išlaikymo priemokų neturėtų susidaryti situacija, kai bendras darbuotojo kintamasis atlygis, kurį sudaro su veikla susijęs kintamasis atlygis ir išlaikymo priemoka, nebėra susieti su asmens, atitinkamo veiklos padalinio veiklos rezultatais ir bendrais įstaigos rezultatais, kaip to reikalaujama pagal 92 straipsnio 2 dalies g punkto ii papunktį ir 94 straipsnio 1 dalies a punktą.

148. Darbuotojo išlaikymo priemokų nereikėtų skirti vien tam, kad būtų kompensuota su veiklos rezultatais susieto atlygio dalis, kuri nebuvo sumokėta dėl nepakankamų veiklos rezultatų arba dėl įstaigos finansinės padėties.

149. Išlaikymo priemokos yra kintamasis atlygis, todėl, jeigu yra skiriamos nustatytiesiems darbuotojams, jos privalo atitikti kintamojo atlygio reikalavimus pagal Direktyvos 2013/36/ES 94 straipsnį, įskaitant maksimalų kintamojo ir fiksuotojo atlygio koeficientą, ex post rizikos suderinimą, išmoką priemonėmis, atidėjimą, išlaikymą, sumažinimą ir susigrąžinimą.

150. Apskaičiuojant kintamojo ir fiksuotojo atlygio santykį, darbuotojo išlaikymo priemoką būtina įskaičiuoti į kintamąjį atlygį. Nepriklausomai nuo fakto, kad išlaikymo priemoka bus suteikta tik pasibaigus išlaikymo laikotarpiui, į išlaikymo priemoką reikėtų atsižvelgti apskaičiuojant kintamojo ir fiksuotojo atlygio komponentų koeficientą, taikant kurį nors iš toliau išvardytų metodų.

• a. Išlaikymo priemoka suskirstoma į metines sumas kiekvienais išlaikymo laikotarpio metais ir apskaičiuojama linijiniu pro rata pagrindu. Jeigu tiksli išlaikymo laikotarpio trukmė iš anksto nežinoma, įstaiga turėtų nustatyti ir deramai dokumentuoti jo laikotarpį, atsižvelgdama į padėtį ir pritaikytas priemones, kuriomis pagrindžiamas darbuotojo išlaikymo priemokos mokėjimas. Apskaičiuojant atlygio dalių santykį, reikėtų remtis nustatytu laikotarpiu arba
• b. Visa išlaikymo priemokos suma priskiriama metams, kuriais buvo įvykdyta išlaikymo sąlyga.

1. Apžvalga

1.1 Nuorodos

1.2 Nustatyti reikalavimai

1.3 Susiję standartai

2. Nustatyti reikalavimai

3. Susiję standartai

• EBA - Published by the European Banking Authority at https://www.eba.europa.eu/