20. Impact of rating change on market prices

Įstaigos gali pasirinkti bet kurį iš galimų metodų kainų pokyčiams nustatyti pagal modeliuotus reitingų pokyčius, taip pat naudotis absoliučiais ar santykiniais kainų skirtumų vidurkių, pagal reitingų kategorijas, skirtumais. Pasirinkta metodika turi būti taikoma nuosekliai ir patvirtinta dokumentais. Visais atvejais atitinkami kainų skirtumų duomenys turi būti kuo labiau diferencijuoti, atsižvelgiant į skirtingas pozicijų kategorijas. Kompetentingoms institucijoms privaloma parodyti, kad metodas pakankamai diferencijuoja pozicijas su skirtingomis kainų charakteristikomis. Pavyzdžiui, kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorį (CDS) ir pagrindinę obligaciją reikia vertinti atskirai.

Pagal šių gairių 18 punktą institucija gali nuolat daryti momentinio reitingo pokyčio prielaidą, t. y. daryti prielaidą, kad tuo metu rinkos sąlygos lemia kainas po pasikeitimo, atsižvelgdama į bet kokio išskirtinio vertinimo įtaką, numatomą po pasikeitimo (žr. 20 punkto 5 dalį) ir neatsižvelgti į laiko įtaką priemonės, kurios reitingas pasikeitė, kainai.

Jei modeliuojant (pvz., turto vertinimo procesas) reitingas nepasikeičia, daroma prielaida, kad vertė nesikeičia.

Reitingui pasikeitus, perskaičiuojamas rinkos kainų pokytis. Privaloma atlikti išsamų pervertinimą, išskyrus atvejus, kai įstaiga gali įrodyti, kad jos kainų nustatymo metodas pakankamai atspindi net ir didelius kainų pokyčius, kurių galima tikėtis reitingui pasikeitus. Tai galima atlikti išankstiniu apskaičiavimu, t. y. panaudojant kiekvienos reitingo būklės kainų vektorių IRC apskaičiuoti. Reitingų pokyčių įtaka rinkos kainoms nustatoma pagal einamojo laikotarpio rinkos duomenis (pvz., kainų skirtumus) arba pagal istorinių ne senesnių kaip vienų metų arba kito atitinkamo laikotarpio, gavus kompetentingų institucijų sutikimą, rinkos duomenų vidurkį. Atliekant išsamų pervertinimą reitingui pasikeitus, istoriniai PD rodikliai nenaudojami diskontavimo tikslais, nes šie duomenys nepakankamai atspindi einamojo laikotarpio rinkos kainas.

Pozicijos, artėjančios prie įsipareigojimų neįvykdymo būklės, vertinamos atsižvelgiant į atstatomąją normą arba nuostolio dėl įsipareigojimų neįvykdymo dydį. Atstatomoji norma taikoma tariamajai pozicijos vertei, išskyrus atvejus, kai vertinama pagal pozicijų rinkos vertes. Kompetentingoms institucijoms reikia įrodyti, kad vertinimas yra tinkamai diferencijuotas pagal skirtingas skolininkų ir priemonių kategorijas. Skaičiavimai turi būti nuoseklūs visų priemonių atžvilgiu. Bet koks kitas metodas turi būti tinkamai pagrįstas ir dokumentuotas, ypač jei naudojami bendrieji rinkos LGD; įstaiga taip pat turi nustatyti ir dokumentuoti procesą, apibūdinantį, pagal kuriuos kriterijus koreguojami atskirų pozicijų LGD.

Modelis turi atspindėti neatitikimus, susidarančius dėl kredito įvykio apibrėžties, prioritetiškumo kapitalo struktūroje ar skirtingų grupės subjektų pozicijų poveikio skirtumų. Tai galima padaryti, pavyzdžiui, panaudojant stochastines atstatomąsias normas. Obligacijos, esant įsipareigojimų neįvykdymui, paprastai įtraukiamos į IRC portfelį, jei jos įtrauktos į prekybos knygą (žr. 4 punkto 5 dalį). Modelis turi atspindėti riziką, kad neįvykdžius įsipareigojimų LGD rodikliai arba realizacijos gali skirtis nuo nustatytųjų prieš įsipareigojimų neįvykdymą. Pradinį LGD arba atstatytąją normą, taikomą atskiroms neįvykdytų įsipareigojimų pozicijoms, IRC reikia atnaujinti taip pat dažnai kaip ir apskaičiuojant P&L, o LGD turi atitikti skaičius, naudojamus P&L apskaičiuoti.