9.7 Perimto turto vertinimas

Kredito įstaigos turėtų išsamiai apsvarstyti galimybę pripažinti perimtą turtą pardavimui laikomu ilgalaikiu turtu, kaip numatyta TFAS 5. Toks apskaitos metodas suponuoja, kad turtą turi būti įmanoma parduoti nedelsiant tokios būklės, kokios jis yra (TFAS 5.7), kad valdymo organas turėtų patvirtinti individualų turto pardavimo planą per trumpą laiką (paprastai vienus metus) ir kad reikėtų taikyti aktyvaus pardavimo politiką (TFAS 5.8); tad pirmenybė teikiama išieškojimui.

Gautą perimtą turtą reikėtų vertinti pagal mažesnę:

• a) naudojamo finansinio turto sumą, perimtą turtą arba turtą, gautą grąžinant skolą, laikant užtikrinimo priemonėmis;
• b) atgauto turto tikrąją vertę atėmus pardavimo išlaidas.

Kai tikroji vertė nustatoma ne pagal aktyviąją rinką, o taikant vertės nustatymo metodą (2 arba 3 lygio), tam tikrus dalykus reikia pritaikyti, visų pirma, atsižvelgiant į du veiksnius:

• a) turto būklę arba vietą. Su turtu susijusią riziką ir neapibrėžtumą reikėtų įtraukti į tikrosios vertės nustatymą;
• b) su tuo turtu susijusios veiklos rinkose apimtį arba lygį. Į skaičiavimus reikėtų įtraukti kredito įstaigos ankstesnę patirtį su realizuojamu objektu ir skirtumus tarp sumų, nustatytų taikant vertinimo metodą, ir galutinių sumų, gautų realizuojant turtą. Prielaidas, daromas siekiant įvertinti tokį koregavimą, galima dokumentuoti ir reikėtų pateikti priežiūros institucijai jai paprašius. Galima apsvarstyti galimybę suteikti nuolaidą dėl nelikvidumo.

Jeigu kredito įstaigų perimtas turtas vis dar statomas ir nusprendžiama pirma užbaigti statybos darbus ir po to parduoti turtą, jos turėtų įrodyti tokios strategijos pagrįstumą ir sąnaudos neturėtų viršyti tikrosios vertės atėmus išlaidas, kol turtas bus užbaigtas ir parduotas, atsižvelgiant į atitinkamą nuolaidą dėl nelikvidumo, kaip aprašyta pirmiau.

Jeigu perimtas turtas laikomas ilgiau nei vidutinį panašaus turto, kuriam taikoma aktyvaus pardavimo politika, laikymo laikotarpį, kredito įstaigos turėtų peržiūrėti vertinimo procese pritaikytą nuolaidą dėl nelikvidumo, kaip aprašyta pirmiau, ir atitinkamai ją padidinti. Tokiomis aplinkybėmis kredito įstaiga turėtų nepripažinti atstatytų dabartinio suminio turto nuvertėjimo sumų, nes jų ilgesnis buvimas balanse yra įrodymas, kad kredito įstaiga negali parduoti turto didesne verte.

Perimto turto vertės nustatymo dažnis ir taikytinos procedūros turėtų atitikti 9.1.2 ir 9.2 skirsniuose nustatytus nekilnojamojo turto tvarkymo principus.