2.1. SREP sistemos apžvalga

Kompetentingos institucijos turėtų turėti išsamią SREP sistemą, apimančią toliau nurodytus komponentus, kuriuos reikėtų reguliariai vertinti, atsižvelgiant į EBI interneto svetainėje atskirai paskelbtą teisės aktų sąrašą, pagal kurį turėtų būti vertinama, kaip įstaiga laikosi reikalavimų. 2.4 skirsnyje pateiktame SREP priežiūros intensyvumo modelyje aprašoma, kaip šią sistemą galima pritaikyti įvairioms institucijoms, taikant proporcingumo principą. Tai yra šie komponentai:

• a. įstaigos priskyrimas kategorijai, kaip nurodyta 2.1.1 skirsnyje;
• b. pagrindinių rodiklių stebėsena, kaip nurodyta 3 antraštinėje dalyje;
• c. verslo modelio analizė (VMA), kaip nurodyta 4 antraštinėje dalyje;
• d. vidaus valdymo ir visos įstaigos kontrolės priemonių vertinimas, kaip nurodyta 5 antraštinėje dalyje;
• e. rizikos kapitalui vertinimas, kaip nurodyta 6 antraštinėje dalyje;
• f. įstaigos nuosavų lėšų pakankamumo vertinimas, kaip nurodyta 7 antraštinėje dalyje;
• g. rizikos likvidumui ir finansavimui vertinimas, taip pat SREP likvidumo ir finansavimo vertinimas, kaip nurodyta 8 antraštinėje dalyje;
• h. bendrasis SREP vertinimas (įskaitant priežiūros priemonių taikymą ir, jei reikia, ankstyvosios intervencijos priemonių taikymą) ir pranešimas, kaip nurodyta atitinkamai 9 antraštinėje dalyje ir 2.1.2 skirsnyje.

Kompetentingos institucijos turėtų atsižvelgti į tai, kad SREP yra tęstinis procesas, per kurį visos priežiūros veiklos rezultatai ir visi prieinami informacijos šaltiniai integruojami į išsamią įstaigos priežiūros apžvalgą. SREP turėtų būti atsižvelgiama į šiuos aspektus:

• a. ankstesnių SREP vertinimų, verslo modelio analizės ir nuolatinės ne vietoje vykdomos priežiūros rezultatus;
• b. įstaigos finansinę atskaitomybę, strateginį (-ius) planą (-us), reguliavimo ataskaitas (t. y. bendrosios ataskaitos – COREP, finansinės ataskaitos – FINREP ir kredito registras, jei toks yra) bei vidaus ataskaitas (pvz., valdymo informacija, kapitalo ir likvidumo ataskaitos, vidaus rizikos ataskaitos);
• c. įstaigos ICAAP / ILAAP ir veiklos atkūrimo planavimo priemones;
• d. patikrinimus vietoje
• e. vidinių modelių vertinimus;
• f. tikslinę nuodugnių tyrimų analizę;
• g. horizontaliąsias temines peržiūras;
• h. testavimo nepalankiausiomis sąlygomis analizę;
• i. trečiųjų šalių ataskaitas (pvz., audito ataskaitas, kapitalo / kredito analitikų ataskaitas);
• j. kitus atitinkamų sektorių arba makroekonominius tyrimus / apklausas.

2.1.1. Įstaigų priskyrimas kategorijai

Kompetentingos institucijos turėtų priskirti visas prižiūrimas įstaigas keturioms skirtingoms kategorijoms pagal atitinkamų įstaigų dydį, sisteminę svarbą, veiklos pobūdį, mastą ir sudėtingumą ir atsižvelgdamos į Direktyvos 2013/36/ES 97 straipsnio 4 dalį. Skirstymas į kategorijas turėtų atitikti įstaigų finansų sistemai keliamos sisteminės rizikos įvertinimą.

Jei kompetentingos institucijos nustato, kad vienoje įmonių grupėje skirtingų įmonių svarba, remiantis 17 dalyje išvardytais elementais, yra nevienoda, jos gali taikyti skirstymą į kategorijas individualiu lygmeniu, kad būtų atsižvelgta į šiuos skirtumus (pvz., priskirdamos skirtingas kategorijas įvairioms grupės patronuojamosioms įmonėms ir (arba) konsoliduotam subjektui).

Kompetentingos institucijos turėtų periodiškai peržiūrėti suskirstymo į kategorijas rezultatus, taip pat atsižvelgdamos į įvykius, kurie gali turėti įtakos verslo modelių rizikingumui, arba į svarbią įmonių veiklą, pvz., parduodama didelė investicijų dalis, vyksta susijungimas arba įsigijimas, imamasi svarbaus strateginio veiksmo.

Siekdamos užtikrinti minimalų palyginamumo lygį, kompetentingos institucijos pirmiausia turėtų remtis šiomis kategorijomis:

► 1 kategorija – visos įstaigos, kurios Reglamento (ES) 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 146 punkte apibrėžtos kaip „didelės įstaigos“. Kompetentingos institucijos proporcingumo sumetimais „dideles įstaigas“ gali priskirti 2 arba 3 kategorijos įstaigoms, jeigu jos nėra G-SII. „Didelių įstaigų“, kurios nėra G-SII, priskyrimas kitai kategorijai turėtų būti atliekamas laikantis toliau nurodytų 2 ir 3 kategorijų kokybinių kriterijų, atsižvelgiant į įstaigos dydį, sisteminę svarbą, veiklos pobūdį, mastą ir sudėtingumą.

► 2 kategorija – i) vidutinio dydžio ir didelės įstaigos, išskyrus 1 kategorijai priskirtas įstaigas, kurios nėra „mažos ir nesudėtingos įstaigos“, kaip nurodyta Reglamento (ES) 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 145 punkte, ir veikia keliose verslo linijose, įskaitant ne bankininkystės veiklą, arba vykdo plačią tarpvalstybinę veiklą ir mažmeniniams klientams ir įmonėms teikia kredito ir finansinius produktus; ii) nesisteminės svarbos specializuotos įstaigos, savo verslo linijose arba mokėjimo sistemose, arba prekybos finansinėmis priemonėmis platformose / rinkose užimančios reikšmingą rinkos dalį; iii) dėl savo dydžio, veiklos ar verslo modelio (pvz., institucinės užtikrinimo sistemos centrinės įstaigos, pagrindinės sandorio šalys, CVPD, centriniai kooperatiniai bankai arba centriniai taupomųjų kasų bankai) tam tikros valstybės narės ekonomikai (pvz., dėl viso turto, palyginti su bendruoju vidaus produktu – VT/BVP) arba bankininkystės sektoriui svarbiomis laikomos įstaigos.

► 3 kategorija – i) mažos ir vidutinio dydžio įstaigos, išskyrus 1 ir 2 kategorijoms priskirtas įstaigas, kurios nėra „mažos ir nesudėtingos įstaigos“, kaip nurodyta Reglamento (ES) 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 145 punkte, ir veikia tik keliose verslo linijose arba nevykdo reikšmingos tarpvalstybinės veiklos, mažmeniniams klientams, įmonėms ar instituciniams klientams daugiausia siūlo kredito produktus ir ribotą skaičių finansinių produktų; ii) specializuotos įstaigos, kurios savo verslo linijoje, mokėjimų sistemose arba finansų biržose užima ne tokią reikšmingą rinkos dalį.

► 4 kategorija – visos įstaigos, kurios Reglamento (ES) 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 145 punkte yra apibrėžtos kaip „mažos ir nesudėtingos įstaigos“, ir visos kitos mažos nesudėtingos įstaigos, kurios nepatenka į 1–3 kategorijų taikymo sritį (pvz., vykdančios nedidelio masto veiklą ir savo verslo linijoje užimančios nereikšmingą rinkos dalį).

2.1.2. Nuolatinis rizikos vertinimas, problemų sprendimo sistema ir priežiūros priemonės

Kompetentingos institucijos turėtų nuolat vertinti riziką, su kuria įstaiga susiduria arba gali susidurti, vykdydamos savo priežiūros veiklą pagal 2.4 skirsnyje nustatytą SREP priežiūros intensyvumo modelį.

Kompetentingos institucijos turėtų užtikrinti, kad jų vertinimų išvados būtų aiškiai dokumentuotos, daugiausia dėmesio skiriant pagrindinėms nustatytų trūkumų priežastims. Šios išvados turėtų atsispindėti SREP baluose, skiriamuose pagal šias gaires, ir jomis turėtų būti grindžiamos paskesnės priežiūros priemonės, kurias kompetentingos institucijos gali taikyti, kaip nurodyta Direktyvos 2013/36/ES 102, 104 ir 105 straipsniuose ir nacionalinės teisės aktuose, ir, kai taikoma, ankstyvosios intervencijos priemonėms, kaip nurodyta Direktyvos 2014/59/ES 27 straipsnyje, arba bet kokiam pirmiau nurodytų priemonių deriniui.

Vykdydamos nuolatinę priežiūros veiklą, kompetentingos institucijos turėtų imtis tinkamų ir savalaikių tolesnių veiksmų, siekdamos užtikrinti, kad įstaiga veiksmingai pašalintų nustatytus trūkumus. Šiuo atžvilgiu kompetentingos institucijos turėtų sukurti aukšto lygio problemų sprendimo sistemą, susijusią su priežiūros priemonėmis, kuri padėtų pasirinkti tinkamiausias (tiek kiekybines, tiek kokybines) priemones nustatytiems trūkumams pašalinti. Tai nedaro poveikio priežiūros įgaliojimams, numatytiems pagal taikomą teisinę sistemą, ir kompetentingų institucijų diskrecijai nustatyti tinkamiausias priemones atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes ir trūkumus.

Ankstesnėje pastraipoje minėtoje sistemoje turėtų būti atsižvelgiama į šiuos veiksmus, kurie nebūtinai turi būti vykdomi griežtai nuosekliai ir kurių intensyvumas gali būti atitinkamai didinamas arba mažinamas:

• a. užmegzti intensyvesnį priežiūros dialogą su įstaiga, pavyzdžiui, surengti susitikimą su vadovaujančiu organu arba pareikalauti, kad įstaiga atliktų įsivertinimą;
• b. informuoti apie taisomuosius veiksmus, kurių tikimasi iš įstaigos (neprivalomos priemonės), kaip antai priežiūros institucijų lūkesčius arba rekomendacijas;
• c. reikalauti, kad įstaiga imtųsi konkretaus (-čių) taisomojo (-ųjų) veiksmo (-ų) (privalomų priemonių), pavyzdžiui, nustatytų kokybines priemones, kurių įstaiga turi laikytis, ir (arba) nustatytų / padidintų 2 ramsčio reikalavimus arba likvidumo reikalavimus;
• d. užtikrinti priežiūros priemonių vykdymą siekiant pašalinti nustatytus trūkumus, pavyzdžiui, administracines nuobaudas, taisomąsias priemones arba baudas.

Rinkdamosi priežiūros priemones, kompetentingos institucijos turėtų nustatyti visą problemų sprendimo seką, atsižvelgdamos į turimą informaciją, įstaigos pobūdį, dydį ir sudėtingumą bei būtinybę užtikrinti, kad nustatyti trūkumai būtų pašalinti laiku. Priemonės turėtų būti parenkamos atsižvelgiant į šiuos aspektus, jei jie taikomi:

• a. numatomą priemonių įgyvendinimo rezultatą ir, kai įmanoma, numatomus terminus, per kuriuos įstaiga turi pašalinti trūkumus;
• b. trūkumų rimtumą ir galimą rizikos ribojimo poveikį, jei problema nebūtų sprendžiama (t. y. ar būtina šią problemą spręsti taikant konkrečią priemonę), taip pat tai, ar trūkumai jau buvo pašalinti ar išspręsti taikant kitas priemones;
• c. įrodytą įstaigos gebėjimą arba ketinimą pašalinti trūkumus;
• d. tai, ar taikant kitas priemones, būtų pasiektas tas pats tikslas, o įstaigai padarytas administracinis ir finansinis poveikis būtų mažesnis;
• e. galimybę, kad nustatyta rizika ir pažeidžiamos sritys gali būti tarpusavyje susijusios arba viena kitą sustiprinti, arba ir viena, ir kita, ir dėl to gali prireikti griežtesnių priežiūros priemonių;
• f. visus kitus veiksnius, kuriuos kompetentingos institucijos laiko svarbiais.

Nedarant poveikio kompetentingų institucijų diskrecijai pasirinkti tinkamiausias priemones, visos turimos kiekybinės ir kokybinės priemonės turėtų būti naudojamos taip, kad būtų galima kuo geriau pašalinti rizikos lygį ir (arba) trūkumus. Reikėtų atsižvelgti į rizikos pobūdį (kiekybinį ir (arba) kokybinį), problemų sprendimo procesą ir tai, kad kiekybinės priemonės turėtų būti taikomos siekiant pašalinti vidaus valdymo, įskaitant vidaus kontrolės priemones, trūkumus, taip pat išspręsti kitus klausimus, jeigu kitos priežiūros priemonės nebuvo veiksmingos arba laikomos nepakankamomis nustatytiems trūkumams pašalinti per tinkamą laikotarpį⁷ .

⁷ Pagal Europos Sąjungos ir Tarybos direktyvos 2013/36/ES dėl galimybės verstis kredito įstaigų veikla ir dėl riziką ribojančios kredito įstaigų priežiūros, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2002/87/EB ir panaikinamos direktyvos 2006/48/EB bei 2006/49/EB, 104a straipsnio 1 dalies b punktą (OL L 176, 2013 6 27, p. 338, ELI: http://data.europa.eu/eli/dir/2013/36/2026-01-11).

Šios antraštinės dalies nuostatos nedaro poveikio kompetentingų institucijų galimybei imtis su bet kurios priežiūros veiklos rezultatais (pvz., patikrinimų vietoje, valdymo organo narių tinkamumo vertinimo, pagrindinių funkcijų vertinimo) tiesiogiai susijusių priežiūros priemonių, jeigu iš tokios veiklos rezultatų matyti, kad norint pašalinti reikšmingus trūkumus, reikia nedelsiant imtis priežiūros priemonių. 2.1.3. Dialogas su įstaigomis

Kompetentingos institucijos, vykdydamos priežiūros veiklą, turėtų palaikyti dialogą su įstaigomis.

Kompetentingos institucijos turėtų pranešti įstaigai apie SREP vertinimo rezultatus pagal 9 antraštinę dalį ir informuoti įstaigą apie bet kokius veiksmus, kurių reikia imtis siekiant laikytis priežiūros priemonių, taikomų remiantis tais rezultatais.