18. Constant level of risk assumption over the one-year capital horizon

Įstaigos, modeliuodamos pastovų rizikos lygį vienų metų kapitalo stebėjimo laikotarpiu, kiekvieno likvidumo termino pabaigoje turi iš naujo subalansuoti arba perkelti pozicijas, kad pasiektų pradinį rizikos lygį, buvusį likvidumo termino pradžioje.

Įstaigos, darydamos vienų metų nuolatinės pozicijos prielaidą, kai likvidumo terminas nenustatomas, turi nuolat visoms IRC pozicijoms taikyti momentinį sukrėtimą vienų metų kapitalo stebėjimo laikotarpiu (vadinamoji vienų metų pastovios pozicijos prielaida).

Modeliavimo prasme pastovų rizikos lygį galima parodyti kaip pozicijų pakeitimą (jei pasikeitimas ar įsipareigojimų neįvykdymo atvejis įvyksta per likvidumo terminą) pozicijomis, kurių rizikos charakteristikos atitinka pradinių pozicijų rizikos charakteristikas likvidumo termino pradžioje.

Modeliuoti pastovų rizikos lygį vienų metų kapitalo stebėjimo laikotarpiu galima pasitelkiant, pavyzdžiui, toliau nurodytą metodą. Įstaiga, apskaičiuodama nuostolius per likvidumo terminą, reitingams (ar maržoms) gali pasirinkti taikyti momentinį sukrėtimą. Šiuo atveju ji neturi atsižvelgti į laiko poveikį: likvidumo termino pabaigoje pozicijos išsaugo pradinį likusį terminą; kitaip tariant, pozicijos terminas nesikeičia. Be to, nereikia atsižvelgti į galimus rinkos sąlygų pokyčius pervertinant portfelį perbalansavimo metu (konkrečiai, kredito kainų skirtumų pagal reitingus galima nekeisti). Taip vertinant nuostolius IRC neatsižvelgiama į pasikeitimų ar įsipareigojimų neįvykdymo laiką, o pelnas (nuostoliai) (angl. profit ant loss , P&L ) apskaičiuojamas remiantis šios dienos duomenis.

Modeliuojant IRC neturėtų būti leidžiama modeliuoti pozicijų senėjimo, atsižvelgiant į didelius tikėtinus sunkumus ir nustatytus sunkumus, susijusius su pozicijų senėjimo modeliavimu, taip pat didelę reguliacinio arbitražo, kurį gali sukelti, tikimybę. Dėl šios priežasties šiuo metu pirmenybė teikiama konservatyviam metodui.