Dalykas ir taikymo sritis

Šiose gairėse nustatyti atlygio politikos ir praktikos rengimo ir įgyvendinimo reikalavimai, kurių turėtų laikytis 17 dalyje apibrėžtos įstaigos siūlydamos ir teikdamos vartotojams bankininkystės produktus ir paslaugas, kad užtikrintų vartotojų apsaugą nuo nepageidaujamų nuostolių, galinčių atsirasti dėl pardavimo darbuotojams mokamo atlygio.

Šiose gairėse pateikiama išsami informacija, kaip finansų įstaigos turėtų įgyvendinti konkrečias taikytinų ES direktyvų nuostatas, pvz., i) Direktyvos 2013/36/ES² 74 straipsnio 3 dalį ir 75 straipsnio 2 dalį, kuriose EBI suteikiami įgaliojimai rengti gaires dėl kredito įstaigų valdymo priemonių, įskaitant atlygio politiką ir praktiką, ii) Direktyvos 2014/17/ES³ 7 straipsnio 2 dalį, kurioje reikalaujama, kad valstybės narės užtikrintų, jog kreditoriai ir kredito tarpininkai mokėtų atlyginimą savo darbuotojams tokiu būdu, kad tai netrukdytų jiems veikti garbingai, sąžiningai, skaidriai ir profesionaliai, atsižvelgiant į vartotojų teises ir interesus, ir

• iii) Direktyvos (ES) 2015/2366⁴ 11 straipsnio 4 dalį ir Direktyvos 2009/110/EB⁵ 3 straipsnio 1 dalį, kuriose atitinkamai reikalaujama, kad mokėjimo įstaigos ir elektroninių pinigų įstaigos turėtų tvirtą valdymo tvarką, kiek ji yra susijusi su atlygio politika ir praktika.

² 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/36/ES dėl galimybės verstis kredito įstaigų veikla ir dėl riziką ribojančios kredito įstaigų ir investicinių įmonių priežiūros, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2002/87/EB ir panaikinamos direktyvos 2006/48/EB bei 2006/49/EB. 3 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (OL L 60, 2014 2 28, p. 34). 4 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/2366 dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2002/65/EB, 2009/110/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 ir panaikinama Direktyva 2007/64/EB (OL L 337, 2015 12 23, p. 35). 5 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/110/EB dėl elektroninių pinigų įstaigų steigimosi, veiklos ir riziką ribojančios priežiūros, iš dalies keičianti direktyvas 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinanti Direktyvą 2000/46/EB (OL L 267, 2009 10 10, p. 7). 6 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (OL L 60, 2014 2 28, p. 34).

Šios gairės netaikomos atlyginimui, kurį įstaigos moka kredito tarpininkams (taip pat dažnai vadinamam „komisiniais“), ir nedaro poveikio Direktyvoje 2014/17/ES⁶ , ypač jos 7 straipsnio 2 dalyje, nustatytoms atlyginimo taisyklėms, pagal kurias reikalaujama, kad tais atvejais, kai kreditoriai moka atlyginimą kredito tarpininkams, jie turi tai daryti tokiu būdu, kad tai netrukdytų kreditoriui, kredito tarpininkui arba paskirtajam atstovui veikti garbingai, sąžiningai, skaidriai ir profesionaliai, atsižvelgiant į vartotojų teises ir interesus.

Atitinkami bankininkystės produktai ir paslaugos – tai produktai ir paslaugos, patenkantys į teisėkūros procedūra priimamų aktų taikymo sritį, kuriais įstaigos įgaliojamos arba joms leidžiama vykdyti savo veiklą, kaip apibrėžta 17 dalyje.

Šios gairės taip pat nedaro poveikio galiojančiuose sektoriaus teisės aktuose nustatytų griežtesnių reikalavimų, ypač Direktyvos 2014/17/ES 7 straipsnio 4 dalies, taikymui teikiant konsultacines paslaugas, susijusias su kredito sutartimis, kaip apibrėžta minėtos direktyvos 4 straipsnio 21 dalyje.

Kompetentingos institucijos gali norėti apsvarstyti galimybę šias gaires taikyti ne tik 17 dalyje apibrėžtoms institucijoms bet ir kitiems subjektams, visų pirma:

• a. tarpininkams, išskyrus kredito tarpininkus, kaip apibrėžta Direktyvos 2014/17/ES 4 straipsnio 5 dalyje;
• b. paskirtiesiems atstovams, kaip apibrėžta Direktyvos 2014/17/ES 4 straipsnio 8 dalyje.

Kompetentingos institucijos gali norėti apsvarstyti galimybę taikyti šias gaires asmenims, išskyrus vartotojus, kaip apibrėžta 17 dalyje, pvz., labai mažoms įmonėms ir mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ).

Galiausiai kompetentingos institucijos gali norėti apsvarstyti galimybę praplėsti šiose gairėse nustatytų atlygio reikalavimų taikymo sritį atlyginimui (kuris taip pat vadinamas komisiniais), kurį finansų įstaigos moka kredito tarpininkams.

Tais atvejais, kai šiose gairėse pateikiama nuoroda į rezultatą, rezultatas gali būti pasiekiamas įvairiomis priemonėmis. Kompetentingos institucijos gali norėti įvertinti finansų įstaigos naudojamų priemonių tinkamumą atsižvelgdamos į jos verslo modelį, dydį ir sudėtingumą.

Šių gairių įgyvendinimas nedaro poveikio kredito įstaigoms taikomam reikalavimui laikytis EBI gairių dėl skaidrios atlygio politikos pagal Direktyvos 2013/36/ES 74 straipsnio 3 dalį ir 75 straipsnio 2 dalį ir informacijos atskleidimo pagal Reglamento (ES) Nr. 575/2013 450 straipsnį.