9.1.3 Pavienių nekilnojamojo turto objektų vertinimas ir indeksavimo taikymas

Kredito įstaigos turėtų dažnai ir ne rečiau nei nurodyta Reglamento (ES) Nr. 575/2013 208 straipsnio 3 dalyje stebėti įkeisto nekilnojamojo turto vertę.

Siekiant stebėti užtikrinimo priemonių vertę ir nustatyti užtikrinimo priemones, kurį reikia įvertinti iš naujo, galima naudoti indeksavimą arba panašius metodus. Tai turi būti daroma laikantis įstaigos politikos ir su sąlyga, kad vertinamos užtikrinimo priemonės gali būti tiksliai įvertintas taikant tokius metodus.

Indeksai, naudojami tokiam indeksavimui atlikti, gali būti vidaus arba išorės, jeigu jie yra:

• a) reguliariai peržiūrimi ir tokios peržiūros rezultatai yra dokumentuojami ir su jais galima susipažinti ir peržiūros ciklo ir valdymo reikalavimai yra aiškiai apibrėžti valdymo organo patvirtintame politikos dokumente;
• b) pakankamai išsamūs ir metodika yra tinkama atsižvelgiant į vertinamo užtikrinimo priemonių rūšį;
• c) grindžiami tinkama surinktų empirinių duomenų apie faktiškai įvykdytus sandorius su turtu laiko eilute.

Įkeisto nekilnojamojo turto vertinimas ir pakartotinis vertinimas turėtų būti atliekamas individualiai ir dėl konkretaus turto. Įkeisto nekilnojamojo turto vertinimas ir pakartotinis vertinimas neturėtų būti atliekamas remiantis statistiniu modeliu kaip vienintele turto vertinimo peržiūros priemone.

Kompetentingos institucijos turėtų nustatyti bendrą ribinę vertę, taikomą nepriklausomam vertintojui individualiai vertinant ir pakartotinai vertinant įkeistą NPE turtą. Ta ribinė vertė turėtų būti taikytina visoms kredito įstaigoms, už kurias atsako institucija, ir turėtų būti skelbiama viešai.