7.1 Vertinimas išduodant paskolą

Kai kreditas yra užtikrinamas įkeičiant nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, įstaigos turėtų užtikrinti, kad paskolos išdavimo metu būtų tiksliai nustatyta užtikrinimo priemonės vertė. Įstaigos turėtų parengti užtikrinimo priemonės vidaus vertinimo politiką ir procedūras. Rengiant tokią politiką ir procedūras reikėtų aprašyti vertintojo naudojamus vertinimo metodus ir pažangių statistinių modelių naudojimą vertinant kiekvienos rūšies užtikrinimo priemonę . Įstaigos turėtų užtikrinti, kad tokie metodai būtų atsargūs ir atitiktų užtikrinimo priemonės rūšį ir galimas vertes bei kredito sutartis, taip pat derėtų su kredito rizikos politika ir procedūromis ir 7.4 skirsnyje nustatytomis sąlygomis.

Įstaigos turėtų užtikrinti, kad įkeistas turtas būtų vertinamas pagal taikytinus tarptautinius, Europos ir nacionalinius standartus, kaip antai Tarptautinės vertinimo standartų tarybos standartus, Europos vertintojų asociacijų grupės Europos vertinimo standartus ir Karališkosios atestuotųjų vertintojų įstaigos standartus.

Kai taikytina, įstaigos turėtų atsižvelgti į ASV veiksnius, darančius poveikį užtikrinimo priemonės vertei, pavyzdžiui, pastatų energijos vartojimo efektyvumą.

7.1.1 Įkeistas nekilnojamasis turtas

Paskolos išdavimo metu įstaigos turėtų užtikrinti, kad viso su paskolomis vartotojams, labai mažoms, mažoms, vidutinėms ir didelėms įmonėms susijusio įkeisto nekilnojamojo turto vertę įvertintų vidaus ar išorės vertintojas, kuris atvyktų ir atliktų turto vidaus ir išorės vertinimą.

Nukrypstant nuo 209 punkto, norint nustatyti gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto vertę išsivysčiusiose ir brandžiose turto rinkose vertinimą remiantis dokumentais gali atlikti vidaus ar išorės vertintojas naudodamas pažangius statistinius modelius. Už vertinimą ir toliau atsako vertintojas, o pažangūs statistiniai modeliai turėtų būti naudojami kaip pagalbinės priemonės, laikantis 7.4 skirsnyje nustatytų sąlygų, įskaitant ir pasitikėjimo užtikrinimo priemonę siekiant įrodyti vertės pasiūlymo patikimumą ir pateikti kitą svarbią informaciją apie turtą. Tokiu atveju vertės pasiūlymą turėtų įvertinti, peržiūrėti ir patvirtinti vidaus ar išorės vertintojas, kuris turėtų suprasti visus modelyje nagrinėjamus įvesties duomenis ir prielaidas. Jeigu taikant pasitikėjimo užtikrinimo priemonę pagalbiniame pažangiame statistiniame modelyje nustatomas mažas patvarumas ir (arba) dėl kitos informacijos apie turtą kyla abejonių dėl vertės pasiūlymo, vertintojas turėtų pasirinkti kitą vertinimo metodą, ne dokumentinį vertinimą.

Kai įstaigos pasitelkia išorės vertintojus, jos turėtų suburti patvirtintų išorės vertintojų grupę (sudaryti jų sąrašą). Vertintojų grupės sudėtis turėtų būti tokia, kad būtų užtikrinama, kad vertintojai turėtų reikiamos patirties atitinkamuose turto sektoriaus segmentuose.

Įstaigos turėtų užtikrinti, kad vertintojai atliktų nešališką, aiškų, skaidrų ir objektyvų vertinimą ir dėl kiekvieno vertinimo būtų parengta baigiamoji ataskaita, kurioje būtų pateikiama reikiama informacija apie vertinimo procesą ir turtą. Vertinimo ataskaitoje turėtų būti aiškiai nurodyta, kas užsakė vertinimą ir kad vertinimas buvo užsakytas dėl paraiškos gauti paskolą, ją pratęsti ar iš dalies pakeisti sutartį arba struktūrinių pokyčių atveju. Vertinimą turėtų atlikti (vidaus vertinimas) arba užsakyti (išorės vertinimas) įstaiga arba užtikrinimo priemonės agentas (sindikuotųjų paskolų atveju), nebent jo prašytų skolininkas.

Vertinimo proceso pabaigoje įstaigos turėtų užtikrinti, kad dėl kiekvieno įkeisto turto objekto gautų aiškią ir skaidrią vertinimo ataskaitą, kurioje būtų dokumentuoti visi užtikrinimo priemonės vertę lemiantys elementai ir parametrai, įskaitant visą būtiną informaciją, kurios pakaktų norint nesunkiai suprasti tuos elementus ir parametrus, visų pirma:

• a. užtikrinimo priemonės pamatinė vertė;
• b. metodai, metodika ir pagrindiniai parametrai ir prielaidos, naudojamos vertei nustatyti;
• c. užtikrinimo priemonės aprašymas, įskaitant jo dabartinę paskirtį arba, jei taikytina, kelias paskirtis, ir turto rūšis ir kokybė, įskaitant amžių ir būklę;
• d. užtikrinimo priemonės buvimo vietos, vietos rinkos sąlygų ir likvidumo aprašymas;
• e. teisiniai ir faktiniai užtikrinimo priemonės ypatumai;
• f. visos žinomos aplinkybės, galinčios padaryti trumpalaikį poveikį vertei, įskaitant tai, kad atkreipiamas dėmesys į bet kokias problemas, dėl kurių keičiasi saugumo ar nesaugumo laipsnis, ir pateikiamos pastabos.

Įstaigos turėtų kritiškai peržiūrėti iš vertintojo gautą vertinimą, visų pirma, sutelkdamos dėmesį į tokius aspektus, kaip suprantamumas (ar metodai ir prielaidos yra aiškūs ir skaidrūs), prielaidų atsargumas (pvz., dėl grynųjų pinigų srauto ir diskonto normų) ir aiškus ir pagrįstas panašių turto objektų, naudojamų kaip vertės lyginamasis rodiklis, nustatymas.

7.1.2 Įkeistas kilnojamasis turtas

Išduodamos paskolą įstaigos turėtų užtikrinti, kad viso įkeisto kilnojamojo turto vertė būtų vertinama taikant tinkamą atsargų metodą, atitinkantį užtikrinimo priemonės pobūdį, rūšį ir sudėtingumą; vertinimą turėtų atlikti vidaus ar išorės vertintojas taikydamas tinkamus pažangius statistinius modelius, atitinkančius 7.4 skirsnyje nustatytas sąlygas, arba kitus standartinius metodus, kaip antai indeksavimą, ir atsižvelgdamas į rinkos vertę, kaip nurodyta Reglamento (ES) Nr. 575/2013 229 straipsnio 3 dalyje.

Kai taikytina, savo politikoje ir procedūrose įstaigos turėtų nustatyti tokio vertinimo metodus ir nurodyti vidaus ribines vertes ir ribas, kurias pasiekus vertintojas turi įvertinti kiekvieną įkeisto kilnojamojo turto objektą paskolos išdavimo metu.

Kai įstaigos pasitelkia išorės vertintojus, jos turėtų suburti patvirtintų išorės vertintojų grupę (juos atrinkti), kuri vertintų konkretų kaip užtikrinimo priemonės naudojamą turtą, atsižvelgiant į įstaigos skolinimo veiklą ir tokios veiklos vykdymo vietą. Tokia ekspertų grupė turėtų vertinti didelį ir sudėtingą įkeistą kilnojamąjį turtą, kaip antai laivus, orlaivius ir gamyklų įrangą.

Įkeisto kilnojamojo turto, kurį turi atskirai įvertinti vertintojas, atveju įstaigos turėtų užtikrinti, kad gautų aiškią ir skaidrią vertinimo ataskaitą, kurioje būtų dokumentuoti visi užtikrinimo priemonės vertę lemiantys elementai ir parametrai, kaip nurodyta 213 punkte.

Kilnojamojo turto, vertinamo taikant statistinius modelius, atveju įstaigos turėtų užtikrinti, kad gautų aiškius ir skaidrius modelio rezultatus, kuriuose būtų nurodyta užtikrinimo priemonės vertė. Įstaigos turėtų suprasti naudojamų modelių metodikas, pagrindinius parametrus, prielaidas ir apribojimus.

Įstaigos turėtų būti įsidiegusios tinkamus IT procesus, sistemas ir pajėgumus ir turėti pakankamai tikslių duomenų vertinimo pasitelkiant statistinius modelius tikslais.