III antraštinė dalis. Kompetentingoms institucijoms taikomi reikalavimai, kai taikoma Reglamento (ES) Nr. 575/2013 243 straipsnio 4 dalis arba 244 straipsnio 4 dalis ir kai taikoma Reglamento (ES) Nr. 575/2013 243 straipsnio 2 dalis arba 244 straipsnio 2 dalis ir yra susiklosčiusios kurios nors iš II antraštinėje dalyje nurodytų aplinkybių

Įstaigos iniciatorės turėtų kompetentingai institucijai pateikti visą prašomą informaciją apie pakeitimus vertybiniais popieriais, kurių atžvilgiu ketina įrodyti, kad reikšminga rizika buvo perleista, kad kompetentingos institucijos galėtų įvertinti reikšmingos rizikos perleidimą trečiosioms šalims taip, kaip nurodyta šių gairių I – III antraštinėse dalyse.

Įstaigos iniciatorės turėtų bent jau pranešti atitinkamai kompetentingai institucijai apie visus pakeitimus vertybiniais popieriais, kurių atžvilgiu ketina įrodyti, kad reikšminga rizika buvo perleista ir kuri e pagal struktūrą ir portfelio sudėtį yra nepanašūs į ankstesnius sandorius, apie kuriuos įstaiga pranešė.

12. Reikšmingos rizikos perleidimo vertinimo valdymas ir politika

Įstaigos iniciatorės turėtų būti nustačiusios sandorių, kuriuose deklaruojamas reikšmingos rizikos perleidimas, valdymo tvarką. Ši tvarka turėtų apimti duomenis apie atitinkamus komitetus, visas vidaus patvirtinimo procedūras, duomenis apie atitinkamų suinteresuotųjų subjektų dalyvavimą ir, jei reikia, dokumentų seką, kurią būtų galima audituoti.

Įstaigos iniciatorės turėtų bent kartą per ketvirtį visą atitinkamų sandorių laikotarpį taikyti reikiamas reikšmingos rizikos perleidimo pakeitimu vertybiniais popieriais sistemas ir kontrolės priemones, taip pat ir nuolatinės reikšmingos rizikos perleidimo reikalavimų vykdymo stebėsenos tikslais.

Įstaigos iniciatorės turėtų būti parengusios politiką ir metodiką, kuria užtikrintų, kad būtų laikomasi visų reikšmingos rizikos perleidimo reikalavimų pagal Reglamento (ES) Nr. 575/2013 243 ir 244 straipsnius.

Įstaigos iniciatorės turėtų būti parengusios politiką ir metodiką, kuriomis užtikrintų, kad galimas nuosavų lėšų reikalavimų sumažėjimas, kurio įstaiga iniciatorė pasiekia pakeitimu vertybiniais popieriais, būtų pagrįstas atitinkamos kredito rizikos perleidimu trečiosioms šalims.

Įstaigos iniciatorės vykdoma reikšmingos rizikos perleidimo politika turėtų būti platesnių kapitalo paskirstymo strategijų dalis. Visų pirma, įstaigų iniciatorių kredito rizikos ir reikšmingos rizikos perleidimo trečiosioms šalims politikoje reikėtų nurodyti, kaip sandoriai, kurių atžvilgiu deklaruojamas reikšmingos rizikos perleidimas, dera su įstaigos iniciatorės bendromis rizikos valdymo strategijomis ir vidaus kapitalo paskirstymu.

Įstaigos iniciatorės turėtų įvertinti riziką, susijusią su kiekvienu sandoriu, kurio atžvilgiu gali būti deklaruojamas reikšmingos rizikos perleidimas, taip pat įvertinti pagrindinio turto riziką, paties pakeitimo vertybiniais popieriais struktūrą, atsižvelgdamos į segmentų kredito riziką ir kitus svarbius veiksnius, kurie veikia kredito rizikos perleidimo turinį.

Atlikdamos reikšmingos rizikos perleidimo vertinimą, įstaigos iniciatorės taip pat turėtų svarstyti, ar galimas nuosavų lėšų reikalavimų sumažėjimas atitinka pasiektą ekonominį kredito rizikos perleidimo rezultatą, pavyzdžiui, jos turėtų palyginti pakeitimo vertybiniais popieriais poveikį įstaigos iniciatorės ekonominiam kapitalui ir įstaigos iniciatorės nuosavų lėšų reikalavimams.

Įstaigos iniciatorės turėtų analizuoti, ar pagal savo pajamas, kapitalą ir bendrą finansinę padėtį yra pajėgios apdairiai mokėti įmokas, kurias reikia mokėti pagal atitinkamus sandorius. 14. Kiti reikalavimai

Įstaigos iniciatorės turėtų taikyti reikiamus metodus ir procedūras, kad įvertintų ir įrodytų reikšmingos rizikos perleidimą.

Vertindamos reikšmingos rizikos perleidimą, įstaigos iniciatorės visą sandorio laikotarpį turėtų vertinti vertybiniais popieriais pakeisto turto tikėtinus nuostolius (EL) ir nenumatytus nuostolius (UL).

Įstaigos iniciatorės turėtų svarstyti sandorio struktūrą ir pakeitimo vertybiniais popieriais struktūrinius ypatumus, pavyzdžiui, ar sandoris yra piniginis, ar sintetinis, visus apsidraudimo metodus arba terminų nesutapimus, jeigu jų yra.

Kad nustatytų veiksnius, kurie gali kliudyti perleisti kredito riziką ir reikšmingą riziką trečiosioms šalims, įstaigos iniciatorės turėtų įvertinti, kokiu laipsniu sandorio kredito rizika buvo sumažinta arba perleista, be kitų dalykų vertindama šiuos aspektus (tiek, kiek jie yra svarbūs):

• a. p alyginti įmokų ir kitų sąnaudų, kurios dar nepripažintos kaip nuosavos lėšos, dabartinę vertę su užtikrintų pozicijų nuotoliais pagal įvairius nepalankiausių sąlygų scenarijus;
• b. sandorio kainas ir rinkos kainas, taip pat atitinkamai atsižvelgti į įmokų mokėjimą;
• c. m okėjimų pagal sandorį terminus, taip pat galimus terminų skirtumus tarp įstaigos iniciatorės atidėjinių užtikrintoms pozicijoms ir jų nurašymų ir užtikrinimo pardavėjo mokėjimų;
• d. a pžvelgti taikomas reikalavimų datas, kad įvertintų tikėtiną įgyto kredito užtikrinimo trukmę palyginti su tuo, kada užtikrintose pozicijose ateityje gali būti patirta nuostolių;
• e. įvertinti sandorio šalies kredito riziką, ypač išanalizuoti, ar dėl tam tikrų aplinkybių gali sustiprėti įstaigos iniciatorės kliovimasis kredito užtikrinimą teikiančia sandorio šalimi tuo pat metu, kai susilpnėja sandorio šalies gebėjimas įvykdyti savo įsipareigojimus;
• f. įvairių sandoryje dalyvaujančių subjektų (įstaigos iniciatorės, vykdytojos, investuotojų, apsaugos pardavėjo ir t. t.) ryšio pobūdį;
• g. tai, ar esama netiesioginių kredito vertės padidinimų;
• h. tarpinio pobūdžio ir mažesnio prioriteto segmentų dydį palyginti su pagrindinių pozicijų kredito rizikos pobūdžiu; ir
• i. įvertinti pagrindinio turto kredito riziką: šį vertinimą galima atlikti pagrindiniam turtui taikant nepalankiausias sąlygas, įvertinant pagrindinio turto kredito rizikos pozicijos mokėjimo pobūdį, įvertinant pagrindinius kredito rizikos veiksnius (t. y. LGD, PD, EAD ir t. t.).