Kapitalo rodikliai

Kapitalo rodikliai turi apibrėžti bet kokį reikšmingą faktinį ir ateityje galimą kapitalo kiekybės ir kokybės pablogėjimą, įskaitant didėjantį finansinio sverto lygį.

Pasirinkdama kapitalo rodiklius, įstaiga turi apsvarstyti būdus, kaip būtų sprendžiamos problemos, kylančios dėl to, kad šių rodiklių reikšmės vėluotų labiau nei kitų tipų rodiklių, o tam tikras įstaigos kapitalo pozicijos atkūrimo priemones gali reikėti vykdyti ilgesnį laikotarpį arba turėti didesnį jautrumą rinkai bei kitoms sąlygoms. Konkrečiai tai galima pasiekti numatant į ateitį orientuotas prognozes, kurias rengiant turi būti atsižvelgta į svarbius sutarties terminus, susijusius su kapitalo priemonėmis.

Kapitalo rodikliai taip pat turi būti integruoti į įstaigos vidaus kapitalo pakankamumo vertinimo procesą (ICAAP) pagal Direktyvos 2013/36/ES 73 straipsnį.

Reguliuojamaisiais kapitalo reikalavimais pagrįstų rodiklių ribas įstaigos turėtų sukalibruoti tinkamu lygiu, kad būtų užtikrintas pakankama riba nuo įstaigai taikomų kapitalo reikalavimų pažeidimo (įskaitant minimalių nuosavų lėšų reikalavimus, nurodytus Reglamento (ES) 575/2013 92 straipsnyje, ir papildomų nuosavų lėšų reikalavimus, taikomus pagal Direktyvos 2013/36/ES 104 straipsnio 1 dalies a punktą).

Atsižvelgiant į gaivinimo proceso tikslą ir įmonei suteiktą lankstumą veikti nepriklausomai esant rodiklių pažeidimams, reguliuojamieji kapitalo rodikliai turi būti nustatyti aukštesnio lygio nei tie, kurie leidžia priežiūrinę intervenciją.

Bendrai kapitalo rodikliai turi būti sukalibruoti aukštesni nei jungtinio kapitalo rezervo reikalavimas. Jeigu įstaiga sukalibruoja savo kapitalo rodiklius rezervo ribose, savo gaivinimo plane ji turi aiškiai parodyti, kad gaivinimo galimybės galės būti įgyvendintos susidarius situacijai, kai rezervai ir visiškai ar iš dalies panaudoti.

Rodiklių, kurie yra susiję su Direktyvos 2014/59/ES 45c ir 45d straipsniuose (minimalus nuosavų lėšų ir tinkamų įsipareigojimų reikalavimas – MREL) ir Reglamento (ES) Nr. 575/2013 92a arba 92b straipsniuose (TLAC) nurodytais reikalavimais ir išreikšti kaip bendros rizikos pozicijos sumos (TREA) procentinė dalis ir bendras pozicijų matas (TEM), ribos turi būti suderintos pagal sukalibruotus reguliuojamojo kapitalo gaivinimo plano rodiklius ir nustatytos tokiu lygiu, kuris viršija leidžiantįjį įsikišti pertvarkymo institucijai, kaip numatyta Direktyvos 2014/59/ES 16a straipsnyje (kaip nustatyta Direktyvoje (ES) 2019/879) ir Direktyvos 2013/36/ES 128 straipsnyje (su pakeitimais, padarytais Direktyva (ES) 2019/878). Įstaiga ribą bendrai turi sukalibruoti aukščiau nei jungtinio rezervo reikalavimas, kai jis vertinamas kaip papildantis: i) TLAC minimalų reikalavimą ir ii) galutinį MREL arba privalomus tarpinius tikslinius MREL lygius (jeigu skiriasi), išreikštus kaip TREA procentinė dalis. Įstaiga taip pat turi atsižvelgti į bet kokius papildomus elementus, kurie laikomi svarbiais nustatant šiuos reikalavimus, įskaitant, jei taikoma, subordinacijos reikalavimą. Jeigu įstaiga nutaria sukalibruoti savo rodiklius pagal MREL ir TLAC rezervų ribose, savo gaivinimo plane ji turi aiškiai parodyti, kad gaivinimo galimybės galės būti įgyvendintos susidarius situacijai, kai rezervai visiškai ar iš dalies panaudoti.

Nustatant rodiklio ribą turi būti atsižvelgta į tinkamų įsipareigojimų termino struktūrą ir įstaigos galimybę suėjus terminui pakeisti juos naujais. Grupėms, kurios turi MPE pertvarkymo strategiją, kai rizikos ribojimo ir pertvarkymo apimtis gali skirtis, įstaiga turi sukalibruoti konsoliduoto lygio MREL ir

• (ar) TLAC rodiklius atskirai kiekvienam pertvarkytinam subjektui ir (ar) grupei.

Sukalibruotai MREL ribai atlikdama gaivinimo plano vertinimą turi pritarti kompetentinga institucija, pasikonsultavusi su pertvarkymo institucija. Gavusi įstaigos pranešimą apie MREL rodiklio pažeidimą, kompetentinga institucija turi apie tai informuoti pertvarkymo instituciją ir su ja bendradarbiauti, atsižvelgiant į MREL svarbą pertvarkymo tikslams, nustatytiems Direktyvos 2014/59/ES 31 straipsnyje.