5.2. Scenarijai

Nustatydamos scenarijus, susijusius su aplinkos rizika, įstaigos, nustatydamos perdavimo kanalus, turėtų atsižvelgti į keletą tarpusavyje susijusių veiksnių, siekdamos užtikrinti, kad scenarijai būtų kuo aktualesni. Visų pirma įstaigos turėtų atsižvelgti į šiuos aspektus:

• a. socialinį ir ekonominį kontekstą, t. y. prielaidas apie pasaulines ar regionines socialines ir ekonomines sąlygas, įskaitant gyventojų skaičiaus augimą, ekonominę plėtrą ir socialinę nelygybę, ir kitus makroekonominius veiksnius, įskaitant infliaciją ir pinigų politiką, padidėjusį protekcionizmą;
• b. technologinę raidą, t. y. inovacijų lygį ir tempą, technologijų diegimą ir infrastruktūros, reikalingos naujoms technologijoms remti, prieinamumą;
• c. vartotojų prioritetus, t. y. galimus vartotojų noro įsigyti tvarių, vietoje gaminamų ir geros būklės prekių bei paslaugų pokyčius.

Su klimatu susijusios rizikos atveju reikėtų atsižvelgti į šiuos papildomus veiksnius:

• a. klimato politiką, t. y. politikos intervencinių priemonių, kuriomis siekiama sušvelninti klimato kaitą arba valdyti jos poveikį taikant prisitaikymo prie klimato kaitos priemones, lygį; tai gali būti labai plataus užmojo arba minimalūs veiksmai;
• b. energetikos sistemas, t. y. energijos gamybos, vartojimo ir infrastruktūros struktūrą, įskaitant priklausomybę nuo iškastinio kuro, palyginti su atsinaujinančiaisiais energijos ištekliais;
• c. sektorių perėjimo prie nulinio grynojo išmetamųjų teršalų kiekio būdus, t. y. kaip įvairūs sektoriai pereina prie tvarios ekonomikos ir prie jos prisitaiko, įskaitant, kai aktualu, tarptautinę perspektyvą, pavyzdžiui, Tarptautinės energetikos agentūros (TEA), Moksliškai pagrįstų siektinų reikšmių nustatymo iniciatyvos (SBTi)⁷ arba Nulinio grynojo išmetamųjų teršalų kiekio bankų asociacijos (NZBA)⁸ sektorių priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo būdus, regioninį kontekstą, kuris visų pirma apima Europos žaliojo kurso strategiją, Pasirengimo įgyvendinti 55 % tikslą priemonių rinkinį ir 2050 m. poveikio klimatui neutralumo tikslą, taip pat nacionalinę politiką ir klimato strategiją;
• d. išmetamųjų teršalų kiekį ir su tuo susijusį poveikį klimatui, t. y. išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentraciją ir tai, kaip temperatūra ir kiti biofiziniai procesai turėtų vystytis ateityje.

⁷ SBTi yra pasaulinė partnerystė (tarp PPP, JT pasaulinio susitarimo, WRI ir WWF), kuri padeda įmonėms ir finansų įstaigoms nustatyti išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimo tikslus, suderintus su Paryžiaus susitarimo tikslais (siekti, kad atšilimas būtų gerokai mažesnis nei 2 °C, ir siekti 1,5 °C).

⁸ NZBA yra Jungtinių Tautų inicijuota, pramonės vadovaujama iniciatyva, pradėta 2021 m. pagal Glazgo finansų aljansą „Net Zero“ (GFANZ) , kuri bankams suteikia bendrą sistemą, leidžiančią suderinti savo portfelius su nulinio grynojo išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio iki 2050 m. tikslu, priimant sektorių tikslus.

Vertinant kitus aplinkos rizikos veiksnius (išskyrus susijusius su klimatu) reikėtų atsižvelgti į šiuos papildomus veiksnius:

• a. aplinkos politiką ir reguliavimą, t. y. aplinkos apsaugos politikos, pavyzdžiui, biologinės įvairovės išsaugojimo, vandens ir oro kokybės reguliavimo, žiedinės ekonomikos reikalavimų, kenksmingų cheminių medžiagų apribojimo ir miškų kirtimo draudimų, užmojį ir vykdymo užtikrinimą. Tai apima regionines sistemas, pavyzdžiui, ES gamtos atkūrimo teisės aktą arba 2030 m. biologinės įvairovės strategiją;
• b. ekosistemos būklę, t. y. biologinės įvairovės būklę ir tendencijas, ekosistemos būklės blogėjimą, dirvožemio derlingumą, gėlo vandens prieinamumą ir taršos lygį. Šie veiksniai lemia su aplinka susijusios rizikos bazinį lygį ir turi įtakos rizikos, pavyzdžiui, išteklių trūkumo, rūšių nykimo ar vandens krizės, pasireiškimui;
• c. žemės ir išteklių naudojimo modelius, t. y. žemės naudojimo mastą ir intensyvumą (miestų plėtrą, žemės ūkį, kasybą), taip pat žaliavų gavybos ar vandens naudojimo modelius. Netvarus naudojimas gali spartinti aplinkos būklės blogėjimą ir paskatinti socialinius ar ekonominius pokyčius;
• d. tiekimo grandinės priklausomybę nuo ekosistemų, t. y. sektorių ar regionų priklausomybės nuo ekosisteminių paslaugų, pavyzdžiui, apdulkinimo, vandens filtravimo ar žaliavų prieinamumo, laipsnį. Šių paslaugų tiekimo sutrikimas gali lemti sektorių nuostolius, pavyzdžiui, žemės ūkio, miškininkystės, žvejybos, maisto ar tekstilės srityse.

Įstaigos turėtų naudoti patikimus scenarijus, pagrįstus naujausiomis mokslo žiniomis ir scenarijais bei ištekliais, kuriuos teikia plačiai pripažintos tarptautinės ar regioninės organizacijos, pavyzdžiui:

• a. su klimatu susijusios rizikos srityje: Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (IPCC), Finansų sistemos žalinimo tinklas (NGFS), Tarptautinė energetikos agentūra (TEA), Jungtinių Tautų aplinkos programa (UNEP), ES Komisijos Jungtinis tyrimų centras (ES JRC) arba nacionalinės vyriausybės ar nevyriausybinės įstaigos;
• b. kitos aplinkos rizikos, nesusijusios su klimatu, srityje: Tarpvyriausybinė mokslinė politinė biologinės įvairovės ir ekosisteminių paslaugų platforma (IPBES), Jungtinių Tautų specializuotosios agentūros⁹ , Europos aplinkos agentūra (EAA)¹⁰ , Pasaulio išteklių institutas (WRI)¹¹ , taip pat regioniniu ar nacionaliniu mastu parengti moksliniai vertinimai (pavyzdžiui, nacionalinės biologinės įvairovės strategijos, dirvožemio ir vandens valdymo planai arba taršos stebėsenos sistemos).

⁹ JT specializuotosios agentūros yra UNEP, FAO (Maisto ir žemės ūkio organizacija), GBO (Pasaulinė biologinės įvairovės apžvalga), kuri yra Biologinės įvairovės konvencijos pavyzdinė pasaulinės biologinės įvairovės pažangos stebėsenos sistema, ir kitos su aplinkos stebėsena ir politika susijusios agentūros.

¹⁰ EAA yra ES institucija, teikianti aplinkos duomenų ir politikos rėmimo sistemą.

¹¹ WRI yra mokslinių tyrimų institutas, kuriantis tvaraus išteklių valdymo ir klimato srities veiksmų sistemas.

Įstaigos turėtų patobulinti ir pritaikyti pasirinktus scenarijus atsižvelgdamos į atliekamos analizės tikslą, apimtį ir detalumą. Pavyzdžiui, atlikdamos testavimą nepalankiausiomis sąlygomis, įstaigos galėtų palyginti trumpalaikius scenarijus ir daugiau dėmesio skirti ūmiai pasireiškiančiai fizinei rizikai (t. y. staigiam ekstremalių klimato sąlygų atsiradimui), o ne pamažu atsirandančiai fizinei rizikai (t. y. laipsniškam klimato sąlygų kitimui), taip pat daugiau dėmesio nei ilgesnio laikotarpio scenarijuose skirti galimam neigiamam poveikiui, kurį gali sukelti didelis atotrūkis tarp aplinkos reguliavimo darbotvarkės, verslo ciklo ir vartotojų bei rinkos nuotaikos.

Įstaigos turėtų užtikrinti, kad scenarijai atitiktų jų portfelių ir verslo modelio rizikos ypatybes, prireikus, kiek įmanoma, pritaikydamos scenarijus.

Jeigu į scenarijų neįtraukti kai kurie 29 ir 30 punktuose išvardyti elementai, įstaigos turėtų įvertinti galimą šių veiksnių reikšmingumą ir apsvarstyti, kiek, remiantis ekspertų vertinimu, reikėtų tikslinti analizės rezultatus.

Formuluodamos scenarijus, įstaigos turėtų atsižvelgti ir į fizinę riziką, ir į pertvarkos riziką. Net jei modeliuodamos įstaigos parengia po atskirą scenarijų kiekvienai šių rizikų, jos turėtų užtikrinti, kad scenarijai būtų pakankamai suderinti, nes ilgainiui rizikos veiksniai tampa susiję tarpusavyje.

Įstaigos turėtų pasirinkti, kurie pertvarkos rizikos ir fizinės rizikos pavojų aspektai bus atspindėti scenarijuje, remdamosi jų reikšmingumo vertinimu, kuris gali skirtis, priklausomai nuo to, kuriam laikotarpiui scenarijus sudarytas.

Įstaigos turėtų užtikrinti, kad scenarijai būtų išdėstyti nuosekliai. Visų pirma kiekvieno pagrindinio veiksnio trajektorija turėtų būti vertinama ne atskirai, o atsižvelgiant į kitų pagrindinių veiksnių trajektoriją. Pavyzdžiui, prielaidos dėl ekonomikos augimo turėtų derėti su prielaidomis dėl energijos paklausos ir technologijų diegimo.

Taikydamos proporcingumo principą įstaigos iš pradžių, arba atsižvelgdamos į savo dydį, pobūdį, veiklos sudėtingumą arba į savo aplinkos rizikos reikšmingumo vertinimą, gali sutelkti dėmesį į siauresnę taikymo sritį, naudoti mažiau įvesties veiksnių, nustatyti paprastesnius scenarijus ir (arba) taikyti supaprastintus metodus.