8.4. Likvidumo ir finansavimo rizikos valdymo ir kontrolės sistemos vertinimas

Kad galėtų visapusiškai suprasti įstaigos likvidumo ir finansavimo rizikos profilį ir jų tarpusavio sąsajas, kompetentingos institucijos taip pat turėtų tikrinti įstaigos valdymo ir likvidumo bei finansavimo rizikos valdymo sistemą. Tuo tikslu kompetentingos institucijos turėtų vertinti:

• a. likvidumo riziką ir finansavimo strategiją, norimą prisiimti likvidumo ir finansavimo riziką;
• b. organizacinę sistemą, politiką ir procedūras;
• c. rizikos nustatymo, vertinimo, valdymo, stebėsenos ir pranešimo apie riziką tvarką;
• d. įstaigos likvidumo / finansavimo testavimą nepalankiausiomis sąlygomis;
• e. vidaus kontrolės sistemą, kuri įdiegta likvidumo rizikai ir finansavimo rizikai valdyti;
• f. įstaigos nenumatytų atvejų likvidumo planus ir veiklos atkūrimo planus;
• g. įstaigos finansavimo planus.

Likvidumo ir finansavimo rizikos strategija ir norima prisiimti rizika

Kompetentingos institucijos turėtų vertinti, ar įstaiga turi patikimą, aiškiai suformuluotą, dokumentuotą ir praneštą likvidumo / finansavimo rizikos strategiją, kurią būtų patvirtinę valdymo organai. Atlikdamos šį vertinimą, kompetentingos institucijos, be kitų veiksnių, turėtų atsižvelgti į valdymo organo vaidmenį nustatant, tvirtinant ir peržiūrint likvidumo / finansavimo rizikos strategiją bei norimą prisiimti riziką (įskaitant pagrindines prielaidas), į tai, ar valdymo organas tinkamai įgyvendina šią strategiją, taip pat į jos tinkamumą įstaigai, atsižvelgiant į jos verslo modelį, bendrą rizikos toleranciją, vaidmenį finansų sistemoje, finansinę būklę ir finansavimo pajėgumą.

Organizacinė sistema, politika ir procedūros

Kompetentingos institucijos turėtų įvertinti, ar įstaiga turi tinkamą organizacinę struktūrą ir valdymo tvarką likvidumo ir finansavimo rizikos valdymui, įskaitant patikimą ILAAP sistemą, atitinkančią šių gairių 5 antraštinės dalies 91 punktą. Be to, jos turėtų vertinti, ar įstaiga įgyvendino tinkamas vertinimo ir kontrolės funkcijas, kurioms vykdyti skirta pakankamai žmogiškųjų ir techninių išteklių, kad plėtotų ir įgyvendintų šias funkcijas ir vykdytų reikalaujamas stebėsenos užduotis. Likvidumo rizikos kontrolę ir sistemų bei procesų stebėseną turėtų kontroliuoti nepriklausomai vykdoma funkcija.

Kompetentingos institucijos turėtų vertinti, ar įstaiga turi tinkamą likvidumo ir finansavimo rizikos valdymo politiką ir procedūras ir ar jos dera su įstaigos norima prisiimti likvidumo rizika. Tai apima vertinimą, ar politika ir procedūros tinkamai apibrėžtos, įformintos ir apie jas veiksmingai informuota visa įstaiga. Valdymo organas turėtų patvirtinti ir reguliariai peržiūrėti politiką bei procedūras, o jas turėtų įgyvendinti vyresnioji vadovybė.

Kompetentingos institucijos turėtų vertinti įstaigos požiūrio į patekimo į rinką užtikrinimą savo reikšmingose finansavimo rinkose tinkamumą, įskaitant bet kokį atliktą patekimo į rinką testavimą, įstaigos metodą, pagal kurį ji nuolat veikia rinkose (konkrečių mažų įstaigų arba specializuotų verslo modelių atveju patekimo į rinkas testavimas gali būti neaktualus), įstaigos metodą, kaip plėtoti tvirtus ryšius su finansavimo teikėjais, ir bet kokius įrodymus, kad įstaiga tebeturėtų galimybę patekti į rinką nepalankiausiomis sąlygomis.

Rizikos nustatymas, vertinimas, valdymas, stebėsena ir pranešimas apie riziką

Kompetentingos institucijos turėtų vertinti, ar įstaiga turi tinkamą likvidumo ir finansavimo rizikos nustatymo ir vertinimo sistemą ir IT sistemas, kurios atitiktų įstaigos dydį, sudėtingumą, norimą prisiimti riziką ir pajėgumą prisiimti riziką. Jos turėtų atsižvelgti į šiuos veiksnius:

• a. tai, ar įstaiga įdiegė reikiamus savo atitinkamų laikotarpių pinigų srautų prognozavimo metodus taikydamos įprastų veiklos sąlygų ir nepalankiausių veiklos sąlygų prielaidas ir ar visapusiškai atsižvelgia į reikšmingus rizikos priežastinius veiksnius;
• b. tai, ar įstaiga taiko tinkamas pagrindines prielaidas ir metodikas, ar jos reguliariai tikrinamos ir pripažįstama, kad įvairūs rizikos veiksniai (kredito, rinkos, IRRBB ir pan.), kylantys iš balansinių ir nebalansinių straipsnių, daro poveikį vienas kitam;
• c. ar įstaiga supranta savo galimybes pasinaudoti finansinėmis priemonėmis, kai jų turi, atsižvelgiant į visus su šių priemonių naudojimu susijusius teisinius, reguliavimo ir veiklos apribojimus, pavyzdžiui, negalėjimą naudotis turtu dėl skirtingais laikotarpiais taikomų suvaržymų.

Kompetentingos institucijos turėtų vertinti, ar įstaigos yra įdiegusios tinkamą likvidumo ir finansavimo rizikos ataskaitų teikimo sistemą, kuriai pritarė aukščiausioji vadovybė. Jos turėtų atsižvelgti į informacinių sistemų kokybę ir vidinius informacijos srautus, naudojamus ataskaitoms rengti, taip pat į tai, ar ataskaitos yra suprantamos tikslinei auditorijai, tikslios ir praktiškai pritaikomos (pvz., pateikiamos laiku, nėra pernelyg sudėtingos, jų taikymo sritis yra tinkama). Ataskaitos turėtų būti reguliariai teikiamos atitinkamiems gavėjams (pvz., valdymo organui, vyresniajai vadovybei arba turto ir įsipareigojimų komitetui).

Kompetentingos institucijos turėtų vertinti, ar tinkamas tos pačios dienos likvidumo rizikos vertinimo procesas, ypač tose įstaigose, kurios dalyvauja mokėjimo, atsiskaitymo ir tarpuskaitos sistemose. Jos turėtų įvertinti, ar įstaiga tinkamai stebi ir kontroliuoja pinigų srautus bei likvidžius išteklius, skirtus dienos vidaus reikalavimams patenkinti, ir prognozuoja, kuriuo dienos metu įvyks pinigų srautai, taip pat ar įstaiga atlieka tinkamus specializuotus dienos vidaus operacijų testavimus nepalankiausiomis sąlygomis, atsižvelgdama taip pat į verslo tendencijas (pvz., galimybę atlikti momentinius mokėjimus).

Kompetentingos institucijos turėtų įvertinti, ar įstaiga turi tinkamą likvidumo ir finansavimo rodiklių rinkinį. Jos turėtų atsižvelgti į tai, ar:

• a. rodikliai tinkamai atspindi įstaigos likvidumo rizikos profilį, įskaitant likvidumo atsargoje esančių turto objektų diversifikacijos laipsnį ir likvidžių turto objektų valiutos denominacijos bei netenkamų pinigų srautų pasiskirstymo pagal valiutas suderinamumą;
• b. rodikliuose tinkamai atsispindi pagrindiniai likvidumo rizikos aspektai, susiję su galima staigaus nuosmukio rizika, pavyzdžiui, netenkamų pinigų srauto terminų koncentracija (taip pat atsižvelgiant į bet kokį galimą ankstyvą įsipareigojimų atšaukimą) ir centrinio banko paramos programos;
• c. pagal rodiklius galima nustatyti įstaigos struktūrinius finansavimo pažeidžiamumą, įskaitant bet kokią koncentraciją konkrečiose rinkose, valiutos, sandorio šalių ir terminų koncentraciją;
• d. rodikliai leidžia suprasti įstaigų finansavimo „nelankstumą“ (nepriklausomai nuo to, kas daroma apskaičiuojant padengimo likvidžiuoju turtu rodiklį arba grynąjį pastovaus finansavimo rodiklį), įskaitant suskirstymą į vienarūšes kategorijas pagal jų rizikos savybes ir indėlių, kuriems garantijos ir (arba) draudimo sistema netaikoma, dalį.

Įstaigos turėtų turėti galimybę įrodyti, kad rodikliai yra tinkamai dokumentuoti, periodiškai tikrinami, naudojami nustatant įstaigos norimą prisiimti riziką, rengiant ataskaitas vadovybei ir nustatant veiklos ribas.