4.6 Testavimo nepalankiausiomis sąlygomis rūšys

Konkretus testavimo nepalankiausiomis sąlygomis metodikų modelis, sudėtingumas ir išsamumas turėtų atitikti įstaigos pobūdį, mastą ir dydį ir jos veiklos sudėtingumą bei rizikingumą. Reikėtų atsižvelgti į įstaigos strategiją ir verslo modelį ir portfelio charakteristikas.

Kurdamos testavimo nepalankiausiomis sąlygomis metodikas, įskaitant galimų vadovybės veiksmų scenarijų ir poreikį, įstaigos turėtų atsižvelgti į atitinkamą ekonomikos ciklo etapą.

Įstaigos turėtų nustatyti tinkamus, prasmingus ir patvarius mechanizmus, kuriuos taikant rizikos veiksniai paverčiami atitinkamais vidaus rizikos parametrais (įsipareigojimų neįvykdymo tikimybė (PD), nuostolis dėl įsipareigojimų neįvykdymo (LGD), nurašymas, tikrosios vertės sumažinimas ir kt.), pagal kuriuos galima nustatyti įstaigos ir grupės riziką.

Ryšys tarp nepalankių rizikos veiksnių ir rizikos parametrų turėtų būti ne tik grindžiamas ankstesne įstaigos patirtimi, bet, kai įmanoma ir tinkama, papildomais lyginamaisiais rodikliais iš išorės šaltinių ir, kai įmanoma, iš priežiūros gairių.

Kadangi hipotetinius ir makroekonominius rizikos veiksnius ir (arba) scenarijus rengti sudėtinga, įstaigos turėtų suvokti su tuo susijusią modelio riziką ir užtikrinti, kad nustatant tokius veiksnius (scenarijus) būtų atlikti šie veiksmai:

• a) atlikta reguliari ir pakankamai konservatyvi ekspertų atliekama modelio prielaidų ir procedūrų peržvalga ir modelio rizika įvertinta laikantis konservatyvaus modeliavimo metodo;
• b) atitinkamais atvejais elgiamasi pakankamai konservatyviai formuluojant prielaidas, kurias sunku įvertinti kiekybiškai (pvz., diversifikavimas, prognozuojamas eksponentinis augimas, prognozuojami mokesčiai, į ateitį orientuotas vadovybės požiūris), bet kurios gali padaryti poveikį modelio rezultatams (pvz., grynųjų pajamų prieš atidėjinius modelių rezultatai turėtų būti grindžiami pakankamais statistiniais duomenimis ir veiklos aplinkybėmis), ir
• c) pripažįstamas rezultatų priklausomumas nuo prielaidų ir jautrumas joms, reguliariai vertinamas jų poveikis.

Reikėtų suvokti modelių ir mechanizmų, kuriuos taikant rizikos veiksniai siejami su nuostoliais arba didesnės rizikos parametrais, trūkumus, aiškiai apie juos pranešti ir aiškinant rezultatus į juos atsižvelgti. Taikant modelius reikėtų atsižvelgti į mokumo ir finansavimo likvidumo ir finansavimo išlaidų tarpusavio ryšius, kad sukrėtimo poveikis nebūtų sistemingai ir gerokai nepakankamai įvertinamas. Kai įmanoma, reikėtų palyginti įvairių modeliavimo metodų rezultatus (pvz., grynųjų pajamų prieš atidėjinius modelių atveju naudojamas modelis turėtų būti palyginamas su kitais galimais modeliais ir turėtų būti pateiktas jų atmetimo pagrindimas). Tokie ryšiai turėtų būti grindžiami patvariais statistiniais modeliais. Tačiau, jeigu dėl duomenų buvimo arba ankstesnių duomenų kokybės ar struktūros trūkumų prasmingų įverčių nustatyti negalima (pvz., grynųjų pajamų prieš atidėjinius modelių atveju reikia turėti ankstesnių duomenų, susijusių su palūkanų normos ciklu ir verslo ciklu, ir informaciją apie verslo strategijos ir organizacinės struktūros pokyčius), kiekybinę analizę reikėtų paremti kokybinėmis ekspertų išvadomis. Net jeigu pagrindinis modeliavimo procesas yra pagrįstas, ekspertų nuomonė turėtų būti svarbi kritiškai vertinant modelio rezultatus.

Įstaigos turėtų vertinti galimus nelinijinius rizikos veiksnių ir nepalankių rizikos parametrų ryšius.

4.6.2 Jautrumo analizė

Įstaigos turėtų atlikti jautrumo analizę pavienių pozicijų, portfelių ar padalinių lygmeniu, visai įstaigai ir dėl konkrečių rizikos rūšių, priklausomai nuo jų sudėtingumo. Įstaigos turėtų įvertinti, kuriame apibendrinimo lygmenyje jautrumo analizė būtų prasminga arba netgi įmanoma. Jeigu vadovaujamasi ekspertų išvadomis, tai turėtų būti išsamiai paaiškinta.

Įstaigos turėtų nustatyti svarbius rizikos veiksnius įvairiais prudencinių taisyklių taikymo lygmenimis ir dėl įvairių portfelių, padalinių ir geografinių vietovių. Įstaigos turėtų užtikrinti, kad būtų aprėpta visų svarbių rūšių rizika, įskaitant makroekonominius ir makrofinansinius kintamuosius, statistinius rizikos parametrų aspektus (kaip antai PD parametrų nepastovumą) ir išskirtinius veiksnius, kaip antai operacinę riziką.

Įstaigos turėtų apibrėžti rizikos veiksnius, nustatytus pagal skirtingus griežtumo laipsnius, ir tai yra svarbus žingsnis atliekant analizę, siekiant atskleisti nelinijinius aspektus ir ribinės vertės poveikį, t. y. kritines rizikos veiksnių vertes, kurias viršijant nepalanki reakcija padidėja.

Jeigu esama neaiškumų dėl vertinamo priklausomumo tarp makroekonominių (makrofinansinių) rizikos veiksnių ir rizikos parametrų patvarumo arba reikia patvirtinti išsamesnių scenarijų analizės rezultatus, įstaigos turėtų stengtis užtikrinti, kad būtų atlikta ir jautrumo analizė nepalankiausiomis sąlygomis vertinant statistinius portfelio rizikos parametrų aspektus pagal ankstesnį pasiskirstymą, kartu remiantis hipotetinėmis prielaidomis (pvz., dėl būsimo nepastovumo).

Vieno rizikos veiksnio analizę reikėtų papildyti paprasta daugelio rizikos veiksnių analize, kai daroma prielaida dėl jų atsiradimo vienu metu, nebūtinai taikant kokį nors scenarijų.

Įstaigos turėtų sudaryti nustatytų rizikos veiksnių sąrašą.

4.6.3 Scenarijų analizė

Įstaigos turėtų užtikrinti, kad scenarijų analizė būtų pagrindinė jų testavimo nepalankiausiomis sąlygomis programų dalis.

Testavimo nepalankiausiomis sąlygomis scenarijai turėtų būti rengiami remiantis ne tik ankstesniais įvykiais, bet ir hipotetiniais scenarijais, pagrįstais įvykiais, kurių nebuvo. Įstaigos turėtų užtikrinti, kad rengiant scenarijus būtų orientuojamasi į ateitį ir atsižvelgiama į sisteminius bei konkrečiai įstaigai būdingus pokyčius, kurie vyksta dabar ir vyks artimiausiu metu. Tuo tikslu įstaigos turėtų stengtis pasinaudoti išorės duomenimis, susijusiais su panašia rizikos aplinka, kurie yra svarbūs panašius verslo modelius taikančioms įstaigoms. Įstaigos turėtų naudoti svarbius duomenis, kurių yra. Svarbūs duomenys gali būti vidaus ir (arba) išorės ir apimti lyginamosios analizės ir priežiūros gaires.

Siekiant aprėpti įvairius įvykius ir griežtumo laipsnius, kai tai prasminga ir įmanoma, reikėtų apsvarstyti įvairius scenarijus.

Įstaigos turėtų užtikrinti, kad jų testavimo nepalankiausiomis sąlygomis scenarijai atitiktų bent šiuos reikalavimus:

• a) jie yra susiję su pagrindiniais rizikos veiksniais, su kuriais gali susidurti įstaiga; šiuo požiūriu vieno rizikos veiksnio analizės, kurios tikslas – pateikti informaciją apie jautrumą pavieniams rizikos veiksniams, rezultatus reikėtų panaudoti kuriant scenarijus, į kuriuos būtų įtrauktas bendro itin tikėtinų rizikos veiksnių rinkinio testavimas nepalankiausiomis sąlygomis; negalima neatlikti nė vieno reikšmingo rizikos veiksnio testavimo nepalankiausiomis sąlygomis ir jo neapsvarstyti;
• b) jie yra susiję su svarbiausiomis konkrečiai įstaigai būdingomis silpnosiomis vietomis, atsirandančiomis dėl įstaigos regioninių ir sektorinių ypatumų, atsižvelgiant į konkretaus produkto arba verslo linijos pozicijas ir finansavimo politiką: reikėtų a priori nustatyti koncentracijos ir koreliacijos riziką, susijusią su viena arba daugeliu rizikos rūšių;
• c) į juos įtrauktas nuoseklus scenarijus, apimantis visus pagrindinius rizikos veiksnius ir jų (į ateitį orientuotą) raidą, susijusią su įvairiais veiksmų pradžios įvykiais (t. y. pinigų politika, finansų sektoriaus plėtra, pagrindinių produktų kainomis, politiniais įvykiais ir gaivalinėmis nelaimėmis); įstaigos turėtų užtikrinti, kad scenarijus būtų įmanomas ir neprieštaringas, kai daroma prielaida, kad rizikos veiksniai kinta vienu metu ir rinkos dalyviai į juos atitinkamai reaguoja; kai tam tikri rizikos veiksniai į scenarijų neįtraukiami, įstaigos turėtų užtikrinti, kad tai būtų išsamiai pagrįst a ir dokumentuota;
• d) vidaus lygmeniu jie yra nuoseklūs siekiant užtikrinti, kad nustatytų rizikos veiksnių raida vyktų atsižvelgiant į kitus rizikos veiksnius nepalankiausiomis sąlygomis ir kad į juos būtų įtraukti aiškūs įverčiai ir prielaidos dėl pagrindinių rizikos veiksnių tarpusavio priklausomumo struktūros; svarbu tai, kad siekiant nustatyti naujas jautrias vietas būtų ištirta vienu metu vykstanti rizikos veiksnių, kurie gali atrodyti prieštaringi, raida;
• e) pagal juos atsižvelgiama į inovacijas ir konkrečiau – į technologinę plėtrą arba sudėtingus finansinius produktus, kartu vertinant jų sąveiką su labiau tradiciniais produktais, ir
• f) jais užtikrinama, kad nepalankūs rizikos veiksniai virstų vidaus lygmeniu nuosekliais rizikos parametrais.

Įstaigos turėtų nustatyti testavimo nepalankiausiomis sąlygomis terminus, atitinkančius testavimo proceso tikslą, įstaigos portfelio charakteristikas, kaip antai nepalankių pozicijų terminą ir likvidumą, kai taikytina, ir rizikos profilį. Atliekant mokumo testavimą nepalankiausiomis sąlygomis ir likvidumo testavimą nepalankiausiomis sąlygomis reikia nustatyti skirtingus terminus ir scenarijus.

Įstaigos turėtų užtikrinti, kad:

• a) atliekant testavimą nepalankiausiomis sąlygomis būtų atsižvelgiama į dinaminį tarpusavio priklausomumą, pvz., tarp ekonominių regionų ir ekonomikos sektorių, įskaitant finansų sektorių;
• b) visame scenarijuje būtų atsižvelgiama į visos sistemos dinamiką, pvz., tam tikrų rinkų uždarymą, ir visos turto klasės (pvz., hipotekos) rizikos koncentraciją, ir
• c) būtų įtraukta neigiama grįžtamosios informacija dinamika, kurią sukelia tokie veiksniai, kaip vertinimų, nuostolių ir garantinės įmokos nustatymo reikalavimų tarpusavio ryšiai.

Įstaigos turėtų atlikti kokybinį antrinį arba grįžtamosios informacijos poveikio vertinimą nepalankiausiomis sąlygomis individualiu lygmeniu, kai tai tinkama ir ypač jeigu neįmanoma nustatyti patikimų kiekybinių įverčių. Pavyzdžiui, konkreti įstaiga gali parengti tam tikras kainos arba apimties korekcijas, kad atsižvelgtų į tam tikrą strateginį poveikį (pvz., skolinimo strategijos lygį) ir sukurtų vidaus atsaką pagal scenarijų.

4.6.4 Scenarijų rimtumas

Įstaigos turėtų užtikrinti, kad testavimas nepalankiausiomis sąlygomis būtų grindžiamas griežtais, bet tikėtinais scenarijais, o griežtumo laipsnis turėtų atitikti testavimo nepalankiausiomis sąlygomis tikslą. Tam testavimas nepalankiausiomis sąlygomis turėtų būti:

• a) prasmingas vertinant įstaigai kylančias svarbias rizikos rūšis, siekiant skatinti įstaigos stabilumą nepalankiomis sąlygomis ir, sisteminės svarbos bankų atveju, taip pat aprėpti finansų sistemą visuose ekonomikos ciklo etapuose ir rinkos svyravimus, įskaitant finansų rinkas, ir
• b) nuosekliai taikomas visai įstaigai, pripažįstant, kad tų pačių scenarijų poveikis nebūtinai yra didelis visoms verslo linijoms.

Įstaigos turėtų užtikrinti, kad atliekant jautrumo analizę ir scenarijaus testavimą nepalankiausiomis sąlygomis būtų vertinamas įvairūs griežtumo laipsniai, aprėpiant bent vieną rimtą ekonomikos nuosmukį, kad būtų galima įvertinti kapitalo pakankamumą ir užtikrinti kapitalo planavimą.

Įstaigos turėtų užtikrinti, kad griežtumas būtų nustatomas atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos įstaigos silpnąsias vietas pagal nustatytą scenarijų, remiantis jos verslo modeliu (pvz., pozicija tarptautinėse rinkose). Įstaigos turėtų parengti savo scenarijus ir neturėtų priklausyti nuo priežiūros institucijų parengtų scenarijų. Vertindama scenarijaus griežtumą įstaiga turėtų suvokti rizikos aplinkos dinamiką ir panašius verslo modelius taikančių įstaigų patirtį.

Įstaigos turėtų užtikrinti, kad pagal jų scenarijus būtų vertinami absoliutūs ir santykiniai rizikos veiksnių pokyčiai. Pagal absoliutų scenarijų rimtumo laipsnis turėtų būti tiesioginis rizikos veiksnio pokytis ir neturėtų priklausyti nuo dabartinio lygio. Pagal santykinį scenarijų griežtumo laipsnis turėtų priklausyti nuo dabartinio lygio ir ekonominės padėties (pvz., BVP augimas sumažėja 2 proc., t. y. santykinis pokytis palyginti su absoliučiuoju lygiu). Pavyzdžiui, ar dėl 2 proc. neigiamo santykinio BVP pokyčio palyginti su atskaitos tašku, esant reikšmingam teigiamam gamybos apimties atotrūkiui (t. y. dabartinis BVP yra gerokai didesnis nei struktūrinis BVP), nebūtinai turėtų didelį nepalankų poveikį BVP absoliučiuoju lygiu. Be to, kuo blogesnė iš pat pradžių dabartinė ekonominė padėtis, tuo rimtesnės nepalankios santykinio scenarijaus sąlygos. Įstaigos turėtų užtikrinti, kad jų pasirinktas scenarijus būtų pakankamai griežtas ir santykiniu, ir absoliučiu požiūriu. Ir pasirinkimą, ir jo poveikį griežtumo laipsniui reikėtų pagrįsti ir dokumentuoti.

Vertindamos tinkamą scenarijų griežtumo laipsnį įstaigos taip pat turėtų juos lyginti su atvirkštinio testavimo nepalankiausiomis sąlygomis scenarijais, atsižvelgdamos į konkrečius atvirkštinio testavimo nepalankiausiomis sąlygomis struktūros padarinius scenarijaus tikėtinumui.

4.6.5 Atvirkštinis testavimas nepalankiausiomis sąlygomis

Reikalavimai

Įstaigos turėtų atlikti tinkamą atvirkštinį testavimą nepalankiausiomis sąlygomis pagal savo testavimo nepalankiausiomis sąlygomis programą laikydamosi tų pačių valdymo, veiksmingos infrastruktūros ir kokybės standartų ir papildyti kitų rūšių testavimą nepalankiausiomis sąlygomis, atsižvelgdamos į jų veiklos ir rizikos pobūdį, dydį, mastą ir sudėtingumą. Mažos ir nelabai sudėtingos įstaigos gali labiau sutelkti dėmesį į kokybinius atvirkštinio testavimo nepalankiausiomis sąlygomis aspektus, o didesnėms arba sudėtingesnėms įstaigoms reikia sudėtingesnių atvirkštinio testavimo nepalankiausiomis sąlygomis metodų. Atvirkštinis testavimas nepalankiausiomis sąlygomis turėtų būti aiškiai apibrėžtas nustatant atsakomybės sritis ir paskirstant išteklius, grindžiamas infrastruktūra, kuri yra tinkama ir lanksti, ir raštu parengta politika bei procedūromis. Atvirkštinį testavimą nepalankiausiomis sąlygomis turėtų reguliariai atlikti visų rūšių įstaigos ir jis turėtų būti vykdomas tuo pačiu lygmeniu, kaip ICAAP ir ILAAP (pvz., visos įstaigos lygmeniu, aprėpiant visų svarbių rūšių riziką).

Įstaigos turėtų įtraukti scenarijus, nustatytus atliekant atvirkštinį testavimą nepalankiausiomis sąlygomis, kad papildytų naudojamų testavimo nepalankiausiomis sąlygomis scenarijų rinkinį ir, palyginimo tikslais, kad įvertintų bendrą griežtumą ir galėtų nustatyti griežtus, bet vis dėlto tikėtinus scenarijus. Atvirkštinis testavimas nepalankiausiomis sąlygomis turėtų būti naudingas vertinant ICAAP ir ILAAP testavimo nepalankiausiomis sąlygomis scenarijų griežtumą. Atvirkštinio testavimo nepalankiausiomis sąlygomis scenarijaus griežtumą taip pat galima įvertinti palyginant jį, inter alia , su ankstesniais arba kitais priežiūros institucijų parengtais ir viešai paskelbtais scenarijais.

Atlikdamos atvirkštinį testavimą nepalankiausiomis sąlygomis įstaigos taip pat turėtų apsvarstyti, ar dėl vienos ar kelių pagrindinių sandorio šalių žlugimo arba reikšmingų rinkos trikdžių, atsirandančių dėl svarbaus rinkos dalyvio žlugimo (atskirai arba kartu) būtų sulaukta iš anksto numatyto rezultato.

Atvirkštinio testavimo nepalankiausiomis sąlygomis naudojimas

Įstaigos turėtų naudoti atvirkštinį testavimą nepalankiausiomis sąlygomis, kaip įprastą rizikos valdymo įrankį, siekdamos geriau suvokti esamas ir galimas silpnąsias vietas ir kurti pridėtinę vertę įstaigos rizikos valdymo srityje. Proporcingumo principas taikomas visiems atvirkštinio testavimo nepalankiausiomis sąlygomis naudojimo aspektams. Įstaigos taip pat turėtų atsižvelgti į tai, kad iš anksto numatytas atvirkštinio testavimo nepalankiausiomis sąlygomis rezultatas gali pasireikšti dėl kitų aplinkybių, kurios nėra nagrinėjamos atliekant testavimą nepalankiausiomis sąlygomis.

Planuodamos savo veiklą ir valdydamos riziką įstaigos turėtų naudoti atvirkštinį testavimą nepalankiausiomis sąlygomis, kad suvoktų savo verslo modelių ir strategijų gyvybingumą ir tvarumą ir nustatytų aplinkybes, kuriomis jos galėtų žlugti arba žlugimas būtų tikėtinas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2014/59/ES 32 straipsnį. Svarbu, kad įstaigos nustatytų rodiklius, pagal kuriuos, scenarijui virtus tikrove, būtų skelbiami perspėjimai. Tam įstaigos turėtų:

• a) iš anksto nustatyti rezultatą, kurį reikia išbandyti (pvz., tai, kad verslo modelis taps negyvybingu);
• b) nustatyti galimas neigiamas pasekmes, dėl kurių atsirastų labai silpnų vietų ir būtų sulaukta iš anksto numatyto rezultato;
• c) įvertinti (atsižvelgdamos į įstaigos dydį ir jos veiklos pobūdį, mastą, sudėtingumą ir rizikingumą) į scenarijus įtrauktų įvykių, dėl kurių būtų pasiektas iš anksto numatytas rezultatas, tikimybę ir
• d) patvirtinti veiksmingas procedūras, procesus, sistemas a rba kitas priemones, kad užkirstų kelią nustatytai rizikai ir silpnosioms vietoms arba jas sumažintų.

Įstaigos turėtų naudoti atvirkštinį testavimą nepalankiausiomis sąlygomis vykdydamos planavimo veiklą ir priimdamos sprendimus, kritiškai vertindamos savo verslo modelius ir strategijas, kad nustatytų ir ištirtų tai, dėl ko jų verslo modeliai galėtų tapti negyvybingi, kaip antai įvertinti ir galimybę artimiausiais mėnesiais sulaukti grąžos, ir strategijos tvarumą, kad grąža būtų gaunama per ilgesnį laikotarpį, kaip numatyta strateginiuose planuose ir finansų prognozėse. Tikimasi, kad valdymo organas ir vyresnioji vadovybė dalyvaus visame procese.

Jeigu atlikus atvirkštinį testavimą nepalankiausiomis sąlygomis paaiškėja, kad įstaigos verslo modelio žlugimo rizika yra nepriimtina (didelė) ir neatitinka priimtinos rizikos, įstaiga turėtų planuoti priemones, kurias taikydama galėtų užkirsti kelią tokiai rizikai arba ją sumažinti, atsižvelgdama į laiką, per kurį įstaiga turėtų sureaguoti į tuos įvykius ir įgyvendinti tokias priemones. Rengdama tas priemones įstaiga turėtų apsvarstyti, ar reikia keisti jos verslo modelį. Tos priemonės, parengtos atlikus atvirkštinį testavimą nepalankiausiomis sąlygomis, įskaitant visus įstaigos verslo plano pakeitimus, turėtų būti išsamiai dokumentuotos įstaigos ICAAP dokumentuose.

Konkrečius verslo modelius naudojančios įstaigos, pvz., investicinės įmonės, turėtų naudoti atvirkštinį testavimą nepalankiausiomis sąlygomis siekdamos ištirti savo pažeidžiamumą ekstremalių įvykių atveju, visų pirma, kai rizikos nepavyksta tinkamai įvertinti taikant tradiciškesnius (pvz., mokumo ir likvidumo) testavimo nepalankiausiomis sąlygomis scenarijus, grindžiamus makroekonominiais sukrėtimais.

Atlikdamos atvirkštinį testavimą nepalankiausiomis sąlygomis, kaip numatyta Reglamento (ES) Nr. 575/2013 177 straipsnyje, 290 straipsnio 8 dalyje ir 368 straipsnio 1 dalies g punkte, įstaigos, naudojančios vidaus modelius, susijusius su kredito rizika, sandorio šalies kredito rizika ir rinkos rizika, turėtų stengtis nustatyti rimtus, bet tikėtinus scenarijus, pagal kuriuos gali atsirasti reikšmingų neigiamų rezultatų ir kilti abejonių dėl bendro įstaigos gyvybingumo. Įstaigos turėtų laikyti tokį atvirkštinį testavimą nepalankiausiomis sąlygomis esminiu savo vidaus modeliu papildymu apskaičiuojant kapitalo reikalavimus ir įprastu rizikos valdymu įrankiu, kad būtų galima atskleisti galimus tų vidaus modelių trūkumus. Pagal itin nepalankių sąlygų scenarijus, nors tai nebūtinai turėtų reikšti, kad IRB formulės įvediniai nėra tinkamai modeliuojami, modelio rizika padidės ir dėl jos gali sumažėti modelio nuspėjamumas.

Įstaigos turėtų atlikti kokybinę analizę rengdamos aiškiai apibrėžtą atvirkštinio testavimo nepalankiausiomis sąlygomis scenarijų ir siekdamos aiškiai suvokti grįžtamąją informaciją ir nelinijinį poveikį, atsižvelgdama į rizikos dinamiką ir įvairių rizikos rūšių derinius bei tarpusavio ryšius. Rengdama aiškiai apibrėžtą scenarijų įstaiga turėtų apsvarstyti išorės įvykius, kaip antai ekonominius įvykius, pramonės žlugimą, politinius įvykius, bylinėjimosi atvejus ir gaivalinius įvykius, ir rizikos veiksnius, pvz., operacinę riziką, koncentracijos ir koreliacijų riziką, riziką reputacijai ir prarasto pasitikėjimo riziką bei tų įvykių ir veiksnių derinius. Itin svarbu, kad aptariant scenarijų tinkamai dalyvautų įstaigos valdymo organas ir būtų atsižvelgiama į galimas konkrečias silpnąsias vietas ir poveikį visai įstaigai.

Įstaigos turėtų atlikti kiekybinę ir sudėtingesnę analizę atsižvelgdamos į įstaigos dydį ir jos veiklos pobūdį, mastą, sudėtingumą ir rizikingumą, nustatydamos konkrečius nuostolių lygius arba kitokį neigiamą poveikį jos kapitalui, likvidumui (pvz., galimybei gauti finansavimą, visų pirma, didėjant finansavimo išlaidoms) arba bendrai finansinei būklei. Įstaigos turėtų dirbti atvirkštine tvarka, kad kiekybiškai nustatytų rizikos veiksnius ir reikiamą pokyčių mastą, dėl kurio galėtų būti patirtas toks nuostolis arba neigiamas poveikis (pvz., nustatydamos tinkamą nuostolių lygį arba kitokį su finansų įstaigos balansu susijusį matą, kaip antai kapitalo rodiklį arba finansavimo išteklius). Įstaigos turėtų suprasti ir išsamiai dokumentuoti rizikos priežastis (pvz., apibrėždamos tikslius veiksnius, kurie turėtų didžiausią poveikį didelių portfelio nuokrypių daliai), pagrindines verslo linijas ir aiškų ir nuoseklų scenarijų atsižvelgdamos į silpnąsias vietas ir atitinkamus scenarijus (pvz., susijusius su pagrindinėmis prielaidomis ir ilgainiui pasireiškiančiu rezultatų jautrumu toms prielaidoms), dėl kurių sulaukiama iš anksto numatytų rezultatų, įvykių sekos ir tikėtinų srautų (pvz., svarbiausius veiksnius galima susieti su makroekonominiais kintamaisiais atsižvelgiant į derinius, susijusius su tam tikru siektinu portfelio nuostolio ir kapitalo santykiu), nustatydamos neakivaizdžias silpnąsias vietas (pvz., užslėptas koreliacijas ir koncentracijas) ir dubliavimosi poveikį.

Kai tinkama, įstaigos turėtų naudoti jautrumo analizę pradėdamos atlikti atvirkštinį testavimą nepalankiausiomis sąlygomis, pvz., kad perkeltų vieną ar daugiau svarbių parametrų į kurį nors kraštą ir taip gautų iš anksto numatytus rezultatus. Įstaiga turėtų ištirti tokią atvirkštinę jautrumo analizę vertindama kredito riziką (pvz., kiek didelių klientų turėtų neįvykdyti įsipareigojimų, kad būtų prarastas nuostolių padengimo kapitalas), rinkos riziką, likvidumo riziką (pvz., nepalankias sąlygas, susijusias su indėliais mažmeniniame sektoriuje, ir aplinkybes, dėl kurių sumažėtų įstaigos likvidumo atsargos) ir operacinę riziką, be kitų rizikos rūšių, ir kombinuotąją analizę, aprėpiančią iš karto visą riziką. Tačiau įstaiga paprastai neturėtų naudoti jautrumo analizės ir paprastų matų, kad nustatytų atvirkštiniam testavimui nepalankiausiomis sąlygomis tinkamą scenarijų. Atlikus kokybinę analizę turėtų būti nustatytas tinkamas scenarijus, į kurį būtų įtrauktos įvairių veiklos sričių ekspertų išvados, nes mąstymas gali būti veiksmingiausias būdas išvengti verslo modelio žlugimo. Turėtų būti sukurtas bendras visų svarbių rizikos parametrų testavimas nepalankiausiomis sąlygomis taikant statistinius aspektus (pvz., rizikos veiksnių nepastovumą atsižvelgiant į ankstesnius duomenis ir hipotetines, bet tikėtinas prielaidas). Pagal parametrų pokyčių, dėl kurių būtų pasiektas iš anksto numatytas rezultatas, tikėtinumą galima preliminariai suprasti galimas įstaigos silpnąsias vietas. Siekiant įvertinti tikėtinumą reikėtų, inter alia , taikyti ankstesniais duomenimis pagrįstą (daugelio kintamųjų) tikimybės paskirstymą, prireikus pakoreguotą remiantis ekspertų išvadomis. Tinkami scenarijai turėtų būti nustatomi remiantis kokybine analize ir vertinimais, į kuriuos įtraukiamos įvairių veiklos sričių ekspertų išvados.

Įstaigos turėtų naudoti atvirkštinį testavimą nepalankiausiomis sąlygomis, kaip su scenarijais susijusių įžvalgų rinkimo įrankį, kai atliekamas įvairių mokumo ir likvidumo veiksnių derinių testavimas nepalankiausiomis sąlygomis, ir taikant tradicinį modeliavimą gali nepavykti nustatyti sudėtingų tikrųjų situacijų aspektų. Įstaigos turėtų naudoti atvirkštinį testavimą nepalankiausiomis sąlygomis, kad galėtų kritiškai įvertinti savo kapitalo ir likvidumo planus. Kai tinkama, įstaigos turėtų nustatyti ir ištirti situacijas, dėl kurių likvidumui nepalankus įvykis galėtų pablogėti ir tapti mokumui nepalankiu įvykiu ir atvirkščiai, ir galiausiai galėtų žlugti verslas. Įstaigos turėtų stengtis integruotu būdu taikyti atvirkštinį testavimą nepalankiausiomis sąlygomis kapitalo ar likvidumo rizikai siekdamos geriau suvokti ir valdyti susijusių rūšių riziką ekstremaliose situacijose. Gaivinimo veiksmai ir gaivinimo planavimas

Įstaigos turėtų rengti didelių makroekonominių ir finansinių sunkumų scenarijus, kurių griežtumo laipsnis būtų skirtingas (įskaitant visos sistemos įvykius, konkretaus juridinio subjekto patiriamus sunkumus ir visos grupės sunkumus), kad juos būtų galima panaudoti gaivinimo planuose pagal Bankų gaivinimo ir pertvarkymo direktyvos (BGPD) 5 straipsnio 6 dalį ir EBA/GL/2014/06, ir naudoti konkrečius atvirkštinio testavimo nepalankiausiomis sąlygomis procesus siekiant kurti „beveik neįvykdytų įsipareigojimų“ scenarijus (kai įstaigai gresia žlugimas, bet neįvyksta) ir jais remtis siekiant nustatyti ir išbandyti gaivinimo veiksmų ir planavimo veiksmingumą ir efektyvumą ir ištirti su atitinkamomis prielaidomis susijusius jautrius aspektus. Tokiuose beveik neįvykdytų įsipareigojimų scenarijuose reikėtų nustatyti ir aprašyti momentą, dėl kurio įstaigos arba grupės verslo modelis taptų negyvybingas, jeigu nebūtų sėkmingai įgyvendinti gaivinimo veiksmai. Taikant scenarijus turėtų būti galima įvertinti rezultatus ir visų turimų gaivinimo galimybių tinkamumą. Terminai, vartojami aprašant gaivinimo scenarijus, turėtų padėti nustatyti, kurios gaivinimo galimybės buvo išbandytos pagal tam tikrus testavimo nepalankiausiomis sąlygomis scenarijus. Aprašymas turėtų būti pakankamai išsamus, turėtų būti parengtos kiekybinės prielaidos ir kokybinės nuostatos, kad būtų galima nustatyti, ar scenarijus įstaigai tinka ir kiek jis griežtas. Įvykius reikėtų aprašyti logine seka, o prielaidos dėl pagrindinių priežasčių (pvz., grynųjų pajamų, pagal riziką įvertinto turto (RWA), kapitalo) turėtų būti nustatytos labai aiškiai. Scenarijuose taip pat reikėtų atsižvelgti į galimą įvairių gaivinimo plano galimybių įgyvendinimo kryžminio poveikio įvertinimą pagal tą patį nepalankiausių sąlygų scenarijų. Taikant scenarijus turėtų būti įmanoma suprasti, kaip klostosi įvykiai, pateikiant tinkamą tvarkaraštį, iš kurio būtų aišku, kada bus imamasi tam tikrų veiksmų (nurodant poveikį jų patikimumui ir pagrįstumui). Šio proceso tikslas

• – išbandyti įstaigos gaivinimo galimybių veiksmingumą atkuriant finansinį patikimumą ir gyvybingumą, kai įstaiga susiduria su tokiomis nepalankiomis sąlygomis.

Kadangi dviejų atvirkštinio testavimo nepalankiausiomis sąlygomis procesų tikslai yra skirtingi, testavimo nepalankiausiomis sąlygomis ICAAP ir ILAAP ir gaivinimo planavimo tikslais nereikėtų sieti tarpusavyje, reikėtų jį lyginti.

Įstaigos turėtų naudoti atvirkštinį testavimą nepalankiausiomis sąlygomis, kad būtų lengviau rengti, vertinti ir kalibruoti gaivinimo planavimui naudojamus beveik neįvykdytų įsipareigojimų scenarijus.

Įstaigos turėtų naudoti atvirkštinį testavimą nepalankiausiomis sąlygomis, kad nustatytų rizikos veiksnius ir geriau suvoktų ir aprašytų scenarijus, pagal kuriuos įsipareigojimai būtų beveik neįvykdyti, vertindamos veiksmingus gaivinimo veiksmus, kuriuos galima patikimai įgyvendinti iš anksto arba atsirandant rizikos veiksniams ar klostantis scenarijams.

Atvirkštinis testavimas nepalankiausiomis sąlygomis turėtų būti įtraukiamas į gaivinimo plano scenarijus, kaip dinamiška kiekybinė scenarijaus dalis, į kurią turėtų įeiti:

• a) gaivinimo veiksmų pradžios įvykiai (t. y. kada įstaiga imtųsi gaivinimo veiksmų pagal hipotetinį scenarijų);
• b) reikiami gaivinimo veiksmai ir jų tikėtinas veiksmingumas, įskaitant veiksmingumo vertinimo metodą (t . y. rodiklius, kuriuos reikėtų stebėti siekiant padaryti išvadą, jog jokių tolesnių veiksmų nebereikia);
• c) tinkamas laikas ir reikiamas procesas tiems gaivinimo veiksmams įgyvendinti ir
• d) jeigu nepalankios sąlygos neišnyksta, b ir c punktai dėl galimų papildomų gaivinimo veiksmų, kurių reikia likutinei rizikai pašalinti.