4.2 Ribojamųjų priemonių poveikio vertinimas

Finansų įstaigų vidaus procedūros turėtų apimti ribojamųjų priemonių poveikio vertinimą, kad būtų aišku, kokiu mastu kiekvienoje jų veiklos srityje taikomos ribojamosios priemonės ir kokia yra ribojamųjų priemonių apėjimo rizika.

Ribojamųjų priemonių poveikio vertinimas turėtų suteikti galimybę finansų įstaigoms nustatyti ir įvertinti:

• a. kokie ribojamųjų priemonių režimai jiems taikomi;
• b. ribojamųjų priemonių neįgyvendinimo tikimybę;
• c. ribojamųjų priemonių apėjimo tikimybę;
• d. ribojamųjų priemonių pažeidimų poveikį; ir
• e. tokius rizikos veiksnius:
• a) geografinę riziką, įskaitant:
• i. kur finansų įstaiga vykdo savo veiklą, t. y. jurisdikcijos ir teritorijos, kuriose finansų įstaiga yra įsteigta arba veikia;
• ii. kokiu mastu tose jurisdikcijose ir teritorijose taikomos ribojamosios priemonės arba žinoma, kad tomis jurisdikcijomis ir teritorijomis naudojamasi siekiant apeiti ribojamąsias priemones;
• iii. sandorių kilmę ir paskirtį .
• b) kliento riziką, įskaitant:
• i. klientų ir, jei taikoma, naudos gavėjų ir kontrolinį akcijų paketą turinčių akcininkų sąsajas su šalimis, kurioms dėl padėties jose taikomos ribojamosios priemonės arba kurios, kaip žinoma, gali būti pasitelkiamos siekiant apeiti ribojamąsias priemones;
• ii. klientų skaičių, klientų tipą ir šių klientų kompleksiškumą, pavyzdžiui, naudos gavėjo identifikavimo problemas;
• iii. savo klientų bazės veiklą ir veiklos kompleksiškumą, įskaitant bet kokius ryšius su veiklos sritimis ar sektoriais, kuriems gali būti taikomos ekonominės ar kitos ribojamosios priemonės, taip pat sandorių dažnumą ir rūšis.
• c) produktų ir paslaugų riziką, įskaitant:
• i. finansų įstaigos produktų ir paslaugų pobūdį;
• ii. kokiu mastu dėl šių produktų ir paslaugų teikimo finansų įstaigai kyla ribojamųjų priemonių pažeidimo ir ribojamųjų priemonių vengimo rizika.
• d) pristatymo kanalų riziką, įskaitant tai, ar pasitelkus tarpininkus, agentus, trečiąsias šalis, korespondentinės bankininkystės ryšius ar kitus kanalus atsiranda pažeidžiamumas, taip pat ir tais atvejais, kai:
• i. susijusioms šalims ribojamas finansų įstaigos matomumas;
• ii. finansų įstaiga tampa priklausoma nuo trečiųjų šalių tikrinimo procesų;
• iii. padidėja finansų įstaigos geografinė rizika, nes ji vykdo veiklą arba yra įsikūrusi šalyse, kurioms taikomos ribojamosios priemonės dėl šiose šalyse susiklosčiusios padėties arba kai žinoma, kad šiomis šalimis naudojamasi siekiant apeiti ribojamąsias priemones.

22 punkte nurodytas vertinimas turėtų būti grindžiamas pakankamai įvairiais informacijos šaltiniais, įskaitant bent šiuos:

• a. informaciją, gautą taikant finansų įstaigos deramo klientų tikrinimo priemones, laikantis Direktyvos (ES) 2015/849 13 straipsnio nuostatų;
• b. tarptautinių įstaigų, valdžios institucijų, nacionalinių kompetentingų institucijų, įskaitant už kovą su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimu atsakingas priežiūros institucijas, finansinės žvalgybos padalinių (FŽP) ir teisėsaugos institucijų teikiamą informaciją, pavyzdžiui, informaciją apie naujausius ribojamųjų priemonių apėjimo būdus;
• c. iš pripažintų ir patikimų atvirų šaltinių gautą informaciją, pavyzdžiui, pranešimus geros reputacijos laikraščiuose ir kituose geros reputacijos žiniasklaidos kanaluose;
• d. pripažintų ir patikimų komercinių organizacijų teikiamą informaciją, pvz., rizikos ataskaitose;
• e. jei įmanoma, ankstesnių ribojamųjų priemonių įspėjimų, pranešančių apie pasitvirtinusius teigiamus ir nepasitvirtinusius teigiamus atitikmenis, analizę, siekiant nustatyti, kokiais atvejais pasitvirtinusių teigiamų atitikmenų tikimybė būna didžiausia.

Atlikdamos ribojamųjų priemonių poveikio vertinimą, finansų įstaigos turėtų apsvarstyti, ar jų klientų duomenų bazės ir ankstesnių sandorių įrašų tikrinimas atgaline data būtų naudingas ir proporcingas. Taip gali nutikti tuo atveju, kai finansų įstaiga nustatė arba turi pagrįstų priežasčių įtarti, kad jos ankstesnė tikrinimo sistema veikė netinkamai arba neveiksmingai.

Finansų įstaigos turėtų užtikrinti, kad ribojamųjų priemonių poveikio vertinimas būtų nuolat atnaujinamas ir aktualus. Šiuo tikslu finansų įstaigos turėtų jį peržiūrėti bent kartą per metus ir prireikus atnaujinti. Be to, prireikus finansų įstaigos turėtų peržiūrėti savo ribojamųjų priemonių poveikio vertinimą toliau nurodytais atvejais:

• a. kai priimamos naujos ribojamosios priemonės ir reikšmingai keičiamos esamos ribojamosios priemonės;
• b. prieš pradedant teikti naujus produktus, siūlyti naujus produktų pristatymo kanalus, aptarnauti naujas klientų grupes, pradedant veiklą naujose geografinėse teritorijose;
• c. reikšmingai pasikeitus įstaigos veiklos profiliui, klientų bazei, organizacinei struktūrai ar veiklos modeliui;
• d. nustačius, kad ribojamosios priemonės neįgyvendinamos ir apeinamos, nes tai rodo, kad ribojamųjų priemonių poveikio vertinimas atliekamas netinkamai;
• e. finansų įstaigai arba kompetentingai institucijai, atsakingai už vidaus politikos, procedūrų ir kontrolės priemonių priežiūrą, kuria siekiama užtikrinti Sąjungos ir nacionalinių ribojamųjų priemonių įgyvendinimą, nustačius ribojamųjų priemonių poveikio vertinimo trūkumų.

Finansų įstaigos turėtų dokumentais pagrįsti ribojamųjų priemonių poveikio vertinimo vykdymo ir peržiūros metodiką bei to vertinimo rezultatus ir juos pateikti savo kompetentingai institucijai gavusios pastarosios prašymą.

Jeigu finansų įstaiga yra grupės patronuojančioji įmonė, grupės valdymo organas turėtų užtikrinti, kad grupės patronuojamosios įmonės koordinuotai ir remdamosi bendra metodika, tačiau atsižvelgdamos į savo ypatumus, pačios atliktų ribojamųjų priemonių poveikio vertinimą.