6.2. Atsparumo analizė

Įstaigos turėtų rengti savo atsparumo analizę, siekdamos įvertinti savo gebėjimą išlaikyti strateginę kryptį ir pelningumą nepalankiomis sąlygomis.

Atsparumo analizės atspirties taškas turėtų būti išsami aplinkos, kurioje jos veikia, ir numatomos jos raidos artimiausioje ateityje analizė.

Tuo remdamosi įstaigos turėtų nustatyti savo pamatinį scenarijų, t. y. scenarijų, atspindintį, įstaigos nuomone, labiausiai tikėtiną aplinkos raidą. Šis vidinis pamatinis scenarijus grindžiamas atskaitos scenarijumi, naudojamu testavimui nepalankiausiomis sąlygomis, tačiau apima ilgesnį laikotarpį ir dėl to gali skirtis nuo stebimų tendencijų tęsinio.

Be pamatinio scenarijaus, įstaigos taip pat turėtų pasirinkti keletą skirtingų alternatyvių scenarijų, kurie apimtų įvairias tikėtinas ateities perspektyvas.

Atlikdamos atsparumo analizę, įstaigos turėtų atsižvelgti į užburtą ratą, į kurį įsisuka finansų sektorius prisitaikydamas prie didėjančios rizikos (pavyzdžiui, dėl mažesnės draudimo apsaugos klimato kaitos pažeidžiamuose regionuose mažėja turto vertė bei kreditingumas ir dėl to didėja finansiniai nuostoliai ir mažėja investicijos) ir tenkindamas ekonomikos finansavimo poreikius. Šiuo tikslu įstaigos turėtų stebėti kapitalo perskirstymus ir galimą išstūmimo efektą sektoriuose ar pasektoriuose, kuriems pertvarkos procesai (pavyzdžiui, perėjimas nuo sektorių, kuriuose išmetama daug anglies dioksido, dėl padidėjusios numanomos rizikos arba pernelyg didelis investuotojų dėmesys žaliajam turtui, dėl kurio atsiranda netinkamas kainų nustatymas ir sumažėja finansavimo prieinamumas pereinamiesiems sektoriams ar pažeidžiamoms MVĮ) daro didžiausią poveikį.

Kartu su šia išsamia savo aplinkos rizikos analize įstaigos turėtų nustatyti pagrindinius savo esamo verslo modelio ypatumus, įskaitant pelningumo, turto ir įsipareigojimų derinį, rinkos dalį, finansavimo struktūrą, pagrindinius sėkmės veiksnius ir pagrindinius priklausomybės veiksnius.

Sujungdamos šią savo verslo modelio pelningumo šaltinių ir pamatinio scenarijaus analizę, įstaigos turėtų parengti savo pagal riziką pakoreguoto pelningumo ir kai kurių kitų reikšmingų parametrų (įskaitant aplinkos parametrus), susijusių su jų įvairia veikla, prognozes ne trumpesniam kaip 10 metų laikotarpiui. Siekdamos patikrinti savo strategijos atsparumą, institucijos turėtų pagal pamatinį scenarijų parengtas projekcijas išvesti ir naudodamos alternatyvių scenarijų rinkinį.

Įstaigos turėtų analizę išskaidyti į kelis laikotarpius, užtikrindamos skirtingų laikotarpių nuoseklumą. Tai darydamos jos turėtų gebėti pateikti santykinai tikslesnes trumpojo laikotarpio (pavyzdžiui, trumpesnio nei penkerių metų) prognozes. Ilgesniems laikotarpiams įstaigos gali naudoti tikėtinų savo strategijos rezultatų ir kitų pagrindinių rodiklių intervalus.

Atlikdamos atsparumo analizę įstaigos turėtų taikyti ribotą dinamiško portfelio prielaidą ir savo pagrindinių portfelių pokyčius apriboti jų esamoje strategijoje numatytais pokyčiais. Visų pirma įstaigos turėtų užtikrinti, kad jų prognozės būtų suderintos su jų plane nustatytais tikslais pagal Direktyvos 2013/36/ES 76 straipsnio 2 dalį. Be to, įstaigos gali taikyti visišką dinamiško portfelio prielaidą, kuri apima tiek numatomus aplinkos veiksnių pokyčius, tiek jų numatomą atsaką į tuos pokyčius.

Atsparumo analizė turėtų padėti įstaigoms įvertinti jų verslo modelio perspektyvumą ir strategijos tvarumą pagal kiekvieną iš išbandytų scenarijų. Įstaigos turėtų atsižvelgti į visų scenarijų išvadas, ne tik į vidutinių scenarijų išvadas (t. y. tokių, kurie tik šiek tiek nukrypsta nuo jų pamatinio scenarijaus). Todėl atsparumo analizės įgyvendinimas turėtų padėti įstaigai įvertinti ir prireikus patikslinti savo strategiją (ir pertvarkos planą), kad būtų užtikrintas jos atsparumas alternatyviems nepalankiems scenarijams.