6.2. Kredito ir sandorio šalies rizikos vertinimas

Vertindamos kredito rizikos valdymo sistemą, kompetentingos institucijos turėtų įvertinti, ar įstaiga laikosi teisės aktų, atskirai paskelbtų EBI interneto svetainėje, kaip nurodyta 12 dalyje.

Kompetentingos institucijos turėtų vertinti iš visų ne prekybos knygos pozicijų (įskaitant nebalansinius straipsnius) kylančią kredito riziką. Jos taip pat turėtų vertinti sandorio šalies kredito riziką ir atsiskaitymų riziką, kuri gali patekti ir į ne prekybos knygos, ir į prekybos knygos taikymo sritį. Norėdamos atlikti tokį vertinimą, kompetentingos institucijos turėtų atsižvelgti į visus komponentus, lemiančius galimus kredito nuostolius, ypač į:

• a. kredito įvykio (t. y. įsipareigojimų neįvykdymo) arba susijusių kredito įvykių tikimybę, kuri daugiausia susijusi su skolininkais ir jų pajėgumu įvykdyti atitinkamus įsipareigojimus;
• b. pozicijų, kurioms kyla kredito rizika, dydį;
• c. kredito pozicijų susigrąžinimo rodiklį skolininkams nevykdant įsipareigojimų.

Kompetentingos institucijos turėtų atsižvelgti į galimybę, kad šių komponentų kokybė laikui bėgant gali sumažėti arba pablogėti, palyginti su laukiamais rezultatais.

Kompetentingos institucijos turėtų įvertinti ASV rizikos poveikį būdingai kredito rizikai, taip pat su ASV rizika susijusių kredito rizikos kontrolės priemonių tinkamumą, teikdamos pirmenybę aplinkos rizikai. Vertindamos kredito koncentracijos riziką ir nekilnojamojo turto riziką, taip pat kredito riziką konkrečiuose portfeliuose ar pozicijų klasėse, kurioms, kaip manoma, kyla reikšminga rizika aplinkai, kompetentingos institucijos visų pirma turėtų atsižvelgti į ekologinės pertvarkos ir fizinę riziką.

Be to, kompetentingos institucijos taip pat turėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip kredito suteikimo procese atsižvelgiama į PP /TF riziką, įskaitant tai, ar įstaiga yra įdiegusi sistemas ir kontrolės priemones, padedančias užtikrinti, kad paskolų grąžinimui naudojamos lėšos būtų iš teisėtų šaltinių.

6.2.2. Būdingos kredito rizikos vertinimas

Kredito rizikos esminių šaltinių nustatymas

Kompetentingos institucijos turėtų įvertinti kredito riziką atsižvelgdamos į esamą padėtį ir ateities perspektyvą ir sujungti esamo portfelio kredito rizikos analizę su įstaigos kredito rizikos strategijos vertinimu, norima prisiimti rizika ir rizikos ribomis (galimai atliekant platesnės apimties strategijos vertinimą, kuris sudaro VMA dalį). Kompetentingos institucijos taip pat turėtų įvertinti, kokį poveikį šiems elementams galėtų daryti tikėtini ir nepalankūs makroekonominiai pokyčiai.

Norėdamos įvertinti įstaigai būdingą kredito riziką, kompetentingos institucijos pirmiausia turėtų nustatyti jos kredito rizikos poziciją. Kad tai pasiektų ir užtikrintų nuoseklų kredito rizikos, su kuria įstaiga susiduria arba gali susidurti, šaltinių nustatymą, kompetentingos institucijos turėtų analizuoti šiuos informacijos šaltinius:

• a. reguliavimo ataskaitų šablonus, pavyzdžiui, COREP ir FINREP, atsižvelgiant į atitinkamas reguliavimo rizikos klases, nustatytas remiantis įstaigos taikomu nuosavų lėšų reikalavimų vertinimo metodu (t. y. standartizuotu arba IRB);
• b. išvadas, padarytas įvertinus kitus SREP elementus (pvz., VMA) ir remiantis ankstesne priežiūros veikla;
• c. įstaigos padėties palyginimus su panašiomis įstaigomis, jei tokie duomenys yra prieinami. Visų pirma, jeigu įstaigos taiko vidaus reitingais pagrįstą metodą, kompetentingos institucijos turėtų analizuoti pagal Direktyvos 2013/36/ES 78 straipsnį atliktos priežiūros lyginamosios analizės rezultatus.

Kompetentingos institucijos, atlikdamos vertinimą, daugiausia dėmesio turėtų skirti svarbiausiems nustatytiems kredito rizikos šaltiniams, įvertindamos jų reikšmingumą įstaigai prudenciniu požiūriu. Atlikdami šį vertinimą, jos turėtų atsižvelgti į šiuos aspektus:

• a. kredito rizikos strategiją ir norimą prisiimti kredito riziką bei atitinkamas ribas;
• b. nagrinėjamo portfelio rizikos vertę, palyginti su bendra kredito rizikos verte, įskaitant jos pokyčius laikui bėgant;
• c. nagrinėjamo portfelio kredito rizikai taikomą nuosavų lėšų reikalavimą, palyginti su bendru nuosavų lėšų reikalavimu, įskaitant jo pokyčius laikui bėgant;
• d. jei taikytina, įstaigos atitinkamam portfeliui kredito rizikai skirto vidinio kapitalo dalį, palyginti su bendru vidiniu kapitalu;
• e. veiksnaus (įskaitant restruktūrizuotą poziciją) ir neveiksnaus portfelio balansinių ir nebalansinių su kreditu susijusių straipsnių sudėtį ir kokybę, įskaitant vertės sumažėjimo ir nurašytų sumų bei kredito portfelio įsipareigojimų neįvykdymo rodiklių lygį ir pokytį per tam tikrą laikotarpį.

Kompetentingos institucijos turėtų įvertinti rizikos reikšmingumą atsižvelgdamos į esamą portfelį, taip pat remdamosi istoriniais duomenimis ir ateities prognozėmis (ankstesnius šių rodiklių pokyčius ir prognozes, jei tokių yra).

Kaip papildomą informacijos šaltinį atliekant reikšmingumo vertinimą, kompetentingos institucijos turėtų – jei įmanoma ir jei tai tinkama – atsižvelgti į įstaigos taikomus vidinius kredito rizikos parametrus. Tam, be kita ko, vertinamas jų tinkamumas siekiant tiksliai kiekybiškai įvertinti kredito rizikos pozicijas įvairiuose portfeliuose, ypatingą dėmesį skiriant metinės ataskaitos, kurią parengia įstaigos patikimumo vertinimo funkciją vykdantys asmenys, įrodymams, o konkrečiau – grįžtamojo patikrinimo, kurį atliko įstaiga, rezultatams,

• t. y. apskaičiuotųjų parametrų ir stebimų rezultatų palyginimui. Kompetentingos institucijos turėtų skirti ypatingą dėmesį portfeliams, kuriuose apskaičiuoti parametrai nepakankamai atspindėjo stebėtus rezultatus.

Kompetentingos institucijos taip pat turėtų atsižvelgti į testavimo nepalankiausiomis sąlygomis, kurį įstaigos atlieka tam, kad nustatytų visus anksčiau nenustatytus kredito rizikos šaltinius, pavyzdžiui, dėl pasikeitusios kredito kokybės, kredito koncentracijos, užtikrinimo priemonių vertės ir kredito pozicijos nepalankiausių sąlygų laikotarpiu, rezultatus.

Remdamosi ankstesnėse dalyse atliktu reikšmingumo vertinimu, taip pat atsižvelgdamos į įstaigos kredito rizikos ir kredito portfelio dydį bei sudėtingumą, kompetentingos institucijos turėtų pasirinkti atitinkamą vertinimo išsamumo lygį. Įstaigos kredito portfelio (balansinių ir nebalansinių su kreditu susijusių straipsnių) pobūdis, dydis ir sudėtis

Kompetentingos institucijos turėtų vertinti kredito pozicijų pobūdį (t. y. paskolos gavėjų ir pozicijų rūšis) ir analizuoti įstaigos kreditų portfelio rizikos sandarą. Atlikdamos šį vertinimą, kompetentingos institucijos taip pat turėtų analizuoti, kokį poveikį kredito rizikos pozicijos pobūdis gali daryti pozicijos dydžiui (pvz., kredito linijų / nepanaudotų įsipareigojimų, kuriuos panaudoja paskolos gavėjai, išreiškimas užsienio valiuta), atsižvelgiant į įstaigos teisines galimybes vienašališkai anuliuoti nepanaudotas kredito priemonių dalis.

Norėdamos įvertinti kredito rizikos pobūdį, kompetentingos institucijos turėtų analizuoti bent šias kredito rizikos pakategores, atlikdamos detalesnį tų pakategorių, kurios įstaigai laikomos svarbiausiomis, vertinimą²⁸ :

• a. kredito koncentracijos riziką;
• b. sandorio šalies kredito ir atsiskaitymų ir perdavimo riziką;
• c. šalies riziką;
• d. kredito riziką dėl pakeitimo vertybiniais popieriais;
• e. skolinimo užsienio valiuta riziką;
• f. nekilnojamojo turto riziką;
• g. nuosavybės vertybinių popierių riziką bankinėje knygoje;
• h. gautinų sumų sumažėjimo riziką;
• i. modelių riziką esant kompetentingų institucijų patvirtintiems modeliams.

²⁸ Žr. I priedą, kuriame pateikiamas nebaigtinis kredito rizikos pakategorių suskirstymas ir papildoma informacija apie jų vertinimą.

Jeigu specializuoto skolinimo pozicijos laikomos reikšmingomis, kompetentingos institucijos tokias pozicijas turėtų vertinti atskirai nuo kitos skolinimo veiklos, nes šių pozicijų rizika priklauso nuo finansuojamo turto arba projekto (pvz., komercinio nekilnojamojo turto, energijos jėgainės, transportavimo, biržos prekių) pelningumo, o ne nuo paskolos gavėjų (tai yra dažniausiai specialiosios paskirties įmonės). Atlikdamos šį vertinimą, kompetentingos institucijos turėtų apsvarstyti:

• a. projektų pelningumą ir prielaidų, kuriomis grindžiami verslo planai, konservatyvumą (įskaitant pagrindinių klientų kredito riziką);
• b. reglamentavimo pokyčių poveikį, ypač subsidijuojamuose sektoriuose, būsimiems pinigų srautams;
• c. kintančios rinkos paklausos poveikį, jei tai svarbu, ir tai, ar yra rinka, kurioje ateityje būtų galima parduoti finansuojamą objektą;
• d. sindikato arba kitų skolintojų, su kuriais būtų dalijamasi kredito rizika, buvimą;
• e. rėmėjų suteiktas bet kokios formos garantijas;
• f. galimą koncentracijos rizikos, galinčios atsirasti dėl šios veiklos, padidėjimą. Portfelio kredito kokybė

Vertindamos portfelio kredito kokybę, kompetentingos institucijos pirmiausia turėtų sutelkti dėmesį į tai, ar tinkamai suklasifikuotos kredito pozicijos, ir įvertinti galimo netinkamo suklasifikavimo, dėl kurio gali būti vėluojama sudaryti atidėjinius ir pripažinti įstaigos nuostolius, poveikį.

Kompetentingos institucijos turėtų atlikti analizę, kad atskirtų veiksnias, neveiksnias ir restruktūrizuotas pozicijų kategorijas, atsižvelgdamos tiek į įsipareigojančiųjų asmenų skaičių, tiek į atitinkamas sumas ir (arba) kiekius. Kompetentingos institucijos turėtų vertinti bendrąją kredito kokybę portfelio lygmeniu, atskirus kokybės klases kiekvienos iš pirmiau paminėtų kategorijų lygmeniu ir nustatyti bendrąją įstaigos kredito riziką. Atlikdamos šį vertinimą, kompetentingos institucijos turėtų analizuoti įsipareigojimų nevykdymo ir reitingų pasikeitimo riziką pagal pozicijų klases, atsižvelgdamos į kredito kokybės tendencijas laikui bėgant, ir jos turėtų analizuoti, ar faktinė portfelio kredito kokybė atitinka deklaruojamą norimą prisiimti riziką, bei nustatyti bet kokių nukrypimų priežastis.

Tai turėtų sudaryti sąlygas atlikti bendrą įstaigos kredito ciklo vertinimą nuo pat pradžių iki pabaigos – nuo kredito suteikimo iki kiekvienos rizikos kategorijos stebėjimo ir valdymo. Atlikdamos šią analizę, kompetentingos institucijos turėtų remtis panašių įstaigų palyginimu ir naudoti lyginamuosius portfelius (t. y. paskolos gavėjų portfelius, kurie įstaigų grupėms yra bendri), kai tai yra tinkama ir įmanoma. Atliekant šią analizę reikėtų atsižvelgti į:

• a. turto kokybės rodiklius, istorines tendencijas ir augimo rodiklius pagal paskolos gavėjų rūšis, sektorius ir produktus, paskolos gavėjų kredito reitingo pasiskirstymą, ankstesnio laikotarpio kredito klasių pokyčių rodiklius, mokėjimo terminų praleidimą ir įsipareigojimų neįvykdymo rodiklius skirtingais laikotarpiais;
• b. neveiksnių paskolų rodiklius ir padengimą pagal portfelį, sektorių, geografinę vietovę bei pokyčius laikui bėgant, taip pat atsižvelgiant į atitinkamus gaunamų ir netenkamų pinigų srautus iš kiekvieno atitinkamo portfelio, pozicijų pasiskirstymą pagal neveiksnių paskolų klases (t. y. pradelstos, abejotinos), vertės sumažėjimo ir nurašymų lygį bei pokyčius laikui bėgant pagal kiekvieną atitinkamą veiksnį, istorinius išieškojimo rodiklius ir išieškojimo proceso trukmę, perimtą turtą ir jo pokyčius laikui bėgant, taip pat laikotarpį nuo to momento, kai pozicijos buvo priskirtos neveiksnioms.

Kompetentingos institucijos turėtų įvertinti, ar paskolų nuostolių atidėjinių ir kredito vertės koregavimų lygis yra tinkamas, atsižvelgiant į pozicijų kokybę ir, jei taikytina, į užstato lygį, visų pirma vertindamos, ar paskolų nuostolių atidėjinių lygis atitinka rizikos lygį skirtinguose portfeliuose laikui bėgant ir palyginti su atitinkamomis panašiomis įstaigomis, taip pat atsižvelgiant į atitinkamus makroekonominius pokyčius, ir ar išvestinių finansinių priemonių rinkos vertei taikomi kredito vertės koregavimai atspindi atitinkamų sandorio šalių kreditingumą. Manydamos, kad tai reikalinga, kompetentingos institucijos turėtų rengti patikrinimus vietoje arba imtis kitų reikiamų priežiūros veiksmų ir įvertinti, ar atidėjinių paskolų nuostoliams padengti lygis yra pakankamas, pavyzdžiui, įvertinusios paskolų imtį. Atlikdamos tokį vertinimą, kompetentingos institucijos taip pat turėtų atsižvelgti į vidaus ir išorės auditorių nustatytus faktus, jei tokių yra.

Vertindamos įstaigai būdingą kredito riziką, kompetentingos institucijos taip pat turėtų atsižvelgti į testavimo nepalankiausiomis sąlygomis, kurį įstaigos atlieka tam, kad nustatytų visus anksčiau nenustatytus kredito rizikos šaltinius, pavyzdžiui, dėl pasikeitusios kredito kokybės, kredito koncentracijos, užtikrinimo priemonių vertės ir kredito pozicijos nepalankiausių sąlygų laikotarpiu, rezultatus.

Kredito rizikos mažinimo sistemos lygis ir kokybė

Kompetentingos institucijos taip pat turėtų analizuoti garantijų lygį ir kokybę (įskaitant kredito išvestines finansines priemones) ir turimas užtikrinimo priemones, kuriomis, įvykus kredito įvykiams, būtų sumažinti kredito nuostoliai, įskaitant priemones, kurios, apskaičiuojant nuosavas lėšas, nėra pripažįstamos tinkamomis. Atlikdamos tokį vertinimą, kompetentingos institucijos turėtų įvertinti:

• a. padengimo užtikrinimo priemonėmis ir garantijomis lygį, pagal portfelį, paskolos gavėjo rūšį, reitingą, sektorių ir kitus svarbius aspektus;
• b. užstato vertes, susijusias su veiksniomis ir neveiksniomis pozicijomis;
• c. ankstesnius duomenis apie susigrąžintų lėšų dalį pagal užtikrinimo priemonių ir garantijų rūšį ir sumą.

Kompetentingos institucijos taip pat turėtų vertinti likutinės rizikos reikšmingumą (kaip nurodyta Direktyvos 2013/36/ES 80 straipsnyje), ypač susitarimų dėl užtikrinimo priemonių ir garantijų pakankamumą ir įgyvendinamumą, laiką ir pajėgumą realizuoti užtikrinimo priemones ir vykdyti garantijas pagal nacionalinę teisinę sistemą, užtikrinimo priemonių turto vertės likvidumą ir kintamumą bei užtikrinimo priemonių, naudojamų vykdant kredito užtikrinimo veiksmus, atsiperkamąją vertę. Kompetentingos institucijos taip pat turėtų vertinti garantų ir užtikrinimo priemonių koncentraciją bei koreliaciją su paskolos gavėjų kreditingumu (t. y. neteisingų sprendimų riziką) bei galimą poveikį apsaugos veiksmingumui.

ASV veiksniai

Vertindamos ASV rizikos ir aplinkos rizikos poveikį, visų pirma būdingai kredito rizikai, kompetentingos institucijos turėtų stengtis atsižvelgti į konkrečius šios rizikos ypatumus, pavyzdžiui, į jos perspektyvinį pobūdį ir skirtingą poveikį įvairiais laikotarpiais, pripažindamos neužtikrintumą, susijusį su ilgalaikėmis prognozėmis, kuris atsiranda plėtojant kompetentingų institucijų pajėgumus atsižvelgti į šiuos ypatumus savo vertinime.

6.2.3. Kredito rizikos valdymo ir kontrolės sistemos vertinimas

Siekiant visapusiškai įvertinti įstaigos kredito rizikos profilį, kompetentingos institucijos turėtų peržiūrėti įstaigos kredito rizikos valdymo ir kontrolės sistemą bei jos tinkamumą atsižvelgiant į būdingas kredito rizikos pozicijas. Atlikdamos šį vertinimą, kompetentingos institucijos taip pat turėtų remtis kitų SREP elementų (pvz., VMA ir valdymo sričių) vertinimo rezultatais. Dėl įstaigų, kurioms taikomos neveiksnių pozicijų (sumažinimo) strategijos ir susijusios valdymo ir veiklos gairės, kompetentingos institucijos taip pat turėtų įvertinti, ar įstaigos atitinka atitinkamose EBI gairėse nustatytus konkrečius tokių strategijų ir jų perkėlimo į operatyvinį lygmenį reikalavimus, be kita ko, atsižvelgiant į vartotojų apsaugos įpareigojimų reikalavimus.

Kredito rizikos strategija ir norima prisiimti kredito rizika

Kompetentingos institucijos turėtų vertinti, ar įstaiga turi patikimą, aiškiai suformuluotą ir dokumentuotą norimą prisiimti kredito riziką, strategiją ir ribas, kurias būtų patvirtinęs valdymo organas. Atlikdamos šį vertinimą, kompetentingos institucijos, be kitų veiksnių, turėtų atsižvelgti į valdymo organo vaidmenį nustatant, tvirtinant ir peržiūrint kredito rizikos strategiją bei norimą prisiimti riziką, į tai, ar aukščiausioji vadovybė tinkamai įgyvendina šią strategiją, taip pat į jos tinkamumą įstaigai, atsižvelgiant į jos verslo modelį, bendrą norimą prisiimti riziką, esamą ir numatomą rinkos aplinką bei finansinę padėtį.

Organizacinė ir vidaus kontrolės sistema

Kompetentingos institucijos turėtų vertinti, ar įstaigos organizacinė sistema ir valdymo tvarka yra tinkama, kad įstaiga galėtų veiksmingai valdyti, vertinti ir kontroliuoti kredito rizikos prisiėmimą, ar įstaiga turi pakankamai (ir kokybiniu, ir kiekybiniu požiūriu) žmogiškųjų ir techninių išteklių, kad galėtų atlikti reikalingas užduotis. Pirmiausia jos turėtų vertinti, ar įstaigos valdymo organas ir vyresnioji vadovybė supranta prielaidas, kuriomis grindžiama kredito vertinimo sistema. Atlikdamos šį vertinimą, kompetentingos institucijos turėtų atsižvelgti į atsakomybės paskirstymo tinkamumą, darbuotojų įgūdžius ir patirtį, kurių reikia jų užduotims atlikti, kredito rizikai prisiimti, ją vertinti, stebėti ir apie ją pranešti, įskaitant neveiksnių pozicijų valdymą ir visų pirma neveiksnių pozicijų restruktūrizavimą, ir galiausiai į tai, ar nustatyta aiški takoskyra tarp už riziką atsakingų darbuotojų ir rizikos valdytojų.

Kompetentingos institucijos turėtų įvertinti, ar įstaiga yra nustačiusi tinkamas kredito suteikimo, kredito rizikos nustatymo, vertinimo, ataskaitų teikimo ir kontrolės politikos nuostatas bei procedūras, ar jos atitinka įstaigos kredito rizikos strategiją ir apima visas pagrindines veiklos sritis bei procesus. Tai apima vertinimą, ar ši politika yra aiškiai įforminta, ar apie ją aiškiai informuota ir ar ji nuosekliai taikoma visoje įstaigoje ir bankų grupėje, kuriai ji priklauso. Atlikdamos šį vertinimą, kompetentingos institucijos turėtų atsižvelgti į tai, ar valdymo organas patvirtina šias politikos kryptis, reguliariai jas aptaria ir peržiūri, laikydamasis rizikos strategijų, taip pat į tai, ar vyresnioji vadovybė yra atsakinga už valdymo organo nustatytų politikos krypčių ir procedūrų parengimą bei įgyvendinimą.

Kompetentingos institucijos turėtų vertinti, ar įstaiga turi reikiamą kredito rizikos nustatymo, supratimo, vertinimo, stebėsenos ir ataskaitų teikimo sistemą, kuri atitiktų įstaigos dydį ir sudėtingumą. Atsižvelgiant į tai, kompetentingos institucijos turėtų įvertinti, ar įstaiga turi tinkamą duomenų infrastruktūrą ir ar taikomi tinkami analizės metodai, kad įstaiga galėtų tinkamai valdyti savo kredito riziką, įvykdyti priežiūros ataskaitų teikimo reikalavimus, taip pat nustatyti, įvertinti ir reguliariai stebėti kredito riziką, būdingą visai balansinei ir nebalansinei veiklai (jei taikytina – grupės lygmeniu).

Kompetentingos institucijos turėtų vertinti, ar įstaigos valdymo organai ir vyresnioji vadovybė supranta prielaidas, kuriomis grindžiama kreditų vertinimo sistema, ir ar ji žino atitinkamo modelio rizikos laipsnį. Jos turėtų įvertinti, ar įstaiga atliko testavimą nepalankiausiomis sąlygomis, siekdama suprasti nepalankių įvykių poveikį savo kredito rizikos pozicijoms ir kredito rizikos atidėjinių pakankamumui, atsižvelgdami į testavimo nepalankiausiomis sąlygomis dažnumą, nustatytus atitinkamus rizikos veiksnius, testavimo scenarijaus pagrindą sudarančias prielaidas, taip pat į tai, kaip testavimo nepalankiausiomis sąlygomis rezultatai viduje naudojami kapitalo planavimui ir kredito rizikos strategijoms.

Kompetentingos institucijos turėtų vertinti, ar įstaiga apibrėžė ir visoje įstaigoje įdiegė nuolatinę ir veiksmingą kredito rizikos pozicijų (įskaitant kredito koncentraciją) stebėseną ir, be kitų dalykų, nustatė specialius rodiklius ir aktualius įspėjamuosius rodiklius, kuriais būtų veiksmingai ir iš anksto duodamas įspėjamasis ženklas. Kompetentingos institucijos turėtų vertinti, ar įstaiga įdiegė periodinių ataskaitų apie kredito rizikos pozicijas, įskaitant testavimo nepalankiausiomis sąlygomis rezultatus, teikimą valdymo organui, vyresniajai vadovybei ir atitinkamiems kredito rizikos valdytojams, tvarką.

Kompetentingos institucijos turėtų vertinti, ar įstaiga turi tvirtą ir visapusišką vidaus kontrolės sistemą ir patikimų apsaugos priemonių, kuriomis mažintų savo kredito riziką, atsižvelgdamos į kredito rizikos strategiją ir norimą prisiimti kredito riziką. Atlikdamos šį vertinimą, kompetentingos institucijos turėtų ypatingą dėmesį skirti tam, ar įstaigos kontrolės funkcijos apima pakankamą veiklos sritį (įskaitant visus konsoliduojamus subjektus, geografines vietoves ir kredito veiklą), taip pat tam, ar yra nustatyti veiklos limitai ir taikomos kitos priemonės, kurių tikslas – užtikrinti, kad kredito rizikos pozicijos neviršytų įstaigai priimtinų lygių, atsižvelgiant į jos norimą prisiimti riziką ir ribas. Šiuo tikslu kompetentingos institucijos turėtų ypatingą dėmesį skirti tam, ar įstaiga yra įdiegusi tinkamas vidaus kontrolės priemones ir praktiką, užtikrinančias, kad apie politikos nuostatų, procedūrų ir ribų pažeidimus (arba išimtis) būtų laiku pranešama atitinkamo lygio vadovams, kad šie galėtų imtis veiksmų, įskaitant patikrinimus, skirtus nustatyti, įvertinti ir valdyti PP / TF rizikas, kurios įstaigai kyla dėl kredito suteikimo veiklos.

Atlikdamos šį vertinimą, kompetentingos institucijos turėtų įvertinti, ar limitų sistema atitinka įstaigos sudėtingumo lygį ir jos pajėgumą įvertinti bei valdyti kredito riziką. Tai apima įvertinimą, ar nustatyti limitai yra absoliutūs, ar gali pasitaikyti jų pažeidimų. Antruoju atveju įstaigos politikoje turėtų būti aiškiai aprašyta, kokiu laikotarpiu ir kokiomis konkrečiomis aplinkybėmis šie limitų pažeidimai yra galimi. Be to, kompetentingos institucijos turėtų įvertinti, ar esamos procedūros, skirtos informuoti kredito vadybininkus apie jiems nustatytus limitus, yra pakankamos, taip pat ar tokie limitai yra reguliariai peržiūrimi ir atnaujinami (pvz., siekiant užtikrinti, kad jie atitiktų strategijos pokyčius).

Kompetentingos institucijos taip pat turėtų vertinti vidaus audito funkcijos vykdymą – kredito rizikos valdymo sistemos vidaus auditų tinkamumą, apimtį ir dažnumą. Šie auditai turėtų apimti pagrindinių kredito rizikos valdymo, vertinimo ir kontrolės sistemos elementų peržiūrą visoje įstaigoje ir atitinkamų išorės reglamentų, susijusių su vidaus politika ir procedūromis, laikymąsi, taip pat bet kokius nukrypimus nuo šių reglamentų.

Jeigu nustatydamos minimalius nuosavų lėšų reikalavimus kredito rizikai padengti įstaigos taiko vidaus reitingais pagrįstą metodą, kompetentingos institucijos taip pat turėtų vertinti, ar vidaus patvirtinimo procesas yra patikimas ir veiksmingas kvestionuojant modelio prielaidas ir nustatant bet kokius galimus kredito rizikos valdymo sistemos trūkumus. Šis vertinimas, jei įmanoma, turėtų būti grindžiamas informacija, gauta iš jau atliktos vidaus modelių (pvz., patikrinimų vietoje) priežiūros veiklos, ir atsižvelgiant į EBI vidaus reitingais pagrįstų sistemų patvirtinimo priežiūros vadove²⁹ išdėstytą priežiūros praktiką.

6.2.4. Išvadų, vertinimo balais ir priežiūros priemonių santrauka

²⁹ EBA/REP/2023/29.

Atlikusios pirmiau aptartą vertinimą, kompetentingos institucijos turėtų susidaryti nuomonę apie įstaigos kredito ir sandorio šalies riziką. Ši nuomonė turėtų būti išdėstyta išvadų santraukoje, prie kurios pridedamas rizikos balas, pagrįstas 6 lentelėje nurodytais analizės kriterijais. Jeigu, atsižvelgdama į tam tikrų rizikos pakategorių reikšmingumą, kompetentinga institucija nusprendžia šias pakategores vertinti ir joms balą skirti atskirai, šioje lentelėje išdėstytų rekomendacijų reikėtų, kiek tai įmanoma, laikytis pagal analogiją.

6 lentelė Priežiūriniai analizės kriterijai, pagal kuriuos skiriamas kredito ir sandorio šalies rizikos balas Priežiūros

institucijos balas kriterijai priemonių analizės kriterijai nuomonė

institucijos balas kriterijai priemonių analizės kriterijai nuomonė

institucijos balas kriterijai priemonių analizės kriterijai nuomonė

Toliau esančioje lentelėje pateikiamas nebaigtinis priežiūros priemonių sąrašas, kurias kompetentingos institucijos gali taikyti, jei nustato trūkumų įstaigos kredito ir sandorio šalies rizikos valdymo sistemoje. Kompetentingos institucijos turėtų priimti sprendimą dėl priemonės rūšies, remdamosi jos veiksmingumu šalinant konkretų nustatytą trūkumą. Kompetentingos institucijos gali taikyti papildomas priežiūros priemones (įskaitant kiekybines priemones pagal Direktyvos 2013/36/ES 104 straipsnio 1 dalies a punktą) arba jų derinį, jeigu jos laikomos tinkamesnėmis nustatytiems trūkumams pašalinti.

7 lentelė. Nebaigtinis galimų priežiūros priemonių, skirtų kredito ir sandorio šalies rizikai valdyti, sąrašas Galimos kompetentingų institucijų priežiūros priemonės pagal Direktyvos 2013/36/ES 104 straipsnio 1 dalies b, d, e, f, j, l, m ir n punktus. Kompetentingos institucijos gali reikalauti, kad įstaiga:

• a) valdymo organą arba jo komitetus labiau įtrauktų į atitinkamų kredito sprendimų priėmimo procesą;
• b) tobulintų kredito rizikos vertinimo sistemas;
• c) gerintų kredito procesų kontrolę, įskaitant kredito teikimą, stebėseną ir grąžinimą;
• d) tobulintų užtikrinimo priemonių valdymą, vertinimą ir stebėseną; Galimos kompetentingų institucijų priežiūros priemonės pagal Direktyvos 2013/36/ES 104 straipsnio 1 dalies b, d, e, f, j, l, m ir n punktus. Kompetentingos institucijos gali reikalauti, kad įstaiga:
• e) didintų ataskaitų apie kredito riziką teikimo valdymo organui ir vyresniajai vadovybei kokybę ir jas teiktų dažniau;
• f) taikytų specialią atidėjinių politiką ir, jei tai leidžiama pagal taikomas apskaitos taisykles ir reglamentus, reikalautų didinti atidėjinius;
• g) koreguotų vidaus rizikos parametrus ir (arba) rizikos koeficientus, pagal kuriuos apskaičiuojamos konkrečių produktų, sektorių arba tam tikro pobūdžio įsipareigojančių asmenų pagal riziką įvertintos pozicijos;
• h) didesne dalimi sumažintų užtikrinimo priemonių vertę;
• i) mažintų dideles pozicijas arba kitus kredito koncentracijos rizikos šaltinius;
• j) griežtintų kredito suteikimo kriterijus visų arba kai kurių kategorijų produktams arba skolininkams;
• k) mažintų konkrečių rūšių paskolų (pvz., hipotekinių, eksporto finansavimo, komercinio nekilnojamojo turto, pakeitimo vertybiniais popieriais), tam tikrų kategorijų skolininkų, sektorių, šalių ir pan. pozicijas arba įgytų jų apsaugą;
• l) gerintų tinkamą strategiją neveiksnių pozicijų kiekiui ar daliai mažinti;
• m) pagerintų su ASV rizika, ypač aplinkos rizika, susijusį kredito rizikos valdymą, galbūt remiantis viena ar keliomis iš aukščiau išvardytų priemonių.