6.3. Rinkos rizikos vertinimas

Vertindamos rinkos rizikos valdymo sistemą, kompetentingos institucijos turėtų įvertinti, be kita ko, ar įstaiga laikosi teisės aktų, atskirai paskelbtų EBI interneto svetainėje, kaip nurodyta 12 dalyje.

Šiose gairėse nuorodos į rinkos riziką apima visas toliau nurodytas rizikos rūšis, kurias turėtų įvertinti kompetentingos institucijos:

• a. rinkos riziką, kylančią iš visų balansinių ir nebalansinių pozicijų, kuriose gali būti patiriama nuostolių dėl rinkos kainų svyravimų, t. y. prekybos knygos pozicijų rizika, taip pat neprekybinio portfelio valiutų ir prekių rizika;
• b. nuostolių riziką, kylančią dėl kredito vertinimo koregavimo sumų pakeitimo reaguojant į sandorio šalies kredito maržų ir (arba) rinkos kainų pokyčius, turinčius įtakos išvestinių finansinių priemonių sandorių ir, jei taikoma, vertybinių popierių įsigijimo finansavimo sandorių (VPĮFS) tikrajai vertei;
• c. riziką, susijusią su tikrąja verte vertinamų priemonių vertinimu, kaip apibrėžta Reglamento (ES) 575/2013 105 straipsnyje.

Kompetentingos institucijos gali atlikti ne tokią išsamią įstaigų, kurios atitinka prekybos knygoje smulkiai apskaitomos veiklos sąlygas, kaip išdėstyta Reglamento (ES) 575/2013 94 straipsnyje, analizę. Vertinant nereikšmingų pozicijų turinčias įstaigas, daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama rizikos valdymo ir valdysenos struktūros tinkamumui ir sistemų bei kontrolės priemonių kokybei ir veiksmingumui.

Kompetentingos institucijos turėtų atsižvelgti į ASV rizikos poveikį būdingai rinkos rizikai, taip pat į rinkos rizikos valdymo sistemos ir su ASV rizika susijusių kontrolės priemonių tinkamumą, teikdamos pirmenybę aplinkos rizikai.

6.3.2. Būdingos rinkos rizikos vertinimas

Vertindamos būdingą rinkos riziką, kompetentingos institucijos turėtų nustatyti pagrindinius įstaigos rizikos pozicijos priežastinius veiksnius ir įvertinti reikšmingo prudencinio poveikio įstaigai riziką. Norėdamos susidaryti tokį supratimą, kompetentingos institucijos pirmiausia turėtų nustatyti rinkos riziką, kuri įstaigai daro arba gali daryti poveikį, ir sutelkti dėmesį į tas pakategores ir veiksnius, kurie laikomi svarbiausiais šiai įstaigai.

Siekiant pagrįsti šią analizę, kompetentingos institucijos turėtų atsižvelgti bent jau į įstaigos produktus, veiklą ir verslo linijas. Jos turėtų palyginti nuosavų lėšų reikalavimus, taikomus rinkos ir kredito vertinimo koregavimo rizikai, bei papildomą vertinimo koregavimą, atimamą iš įstaigos nuosavų lėšų, su bendrais nuosavų lėšų reikalavimais. Jei taikytina, jos turėtų palyginti įstaigos šioms rizikoms paskirtą vidinį kapitalą su bendru vidiniu kapitalu. Jos taip pat gali atsižvelgti į santykinį rinkos rizikos pozicijų svorį, išreikštą bendru turtu, santykinį grynojo rinkos rizikos pozicijų pelno ir bendrų veiklos pajamų svorį ir ankstesnius šių skaičių ir prognozių pokyčius. Be to, reikėtų atsižvelgti į įstaigos strategiją, susijusią su veikla rinkoje, ir su tuo susijusią norimą prisiimti riziką. Vertindamos rinkos veiklą, kompetentingos institucijos turėtų atsižvelgti į 161 dalyje nurodytas rizikas, kurios gali apimti prekybos ir ne prekybos knygą.

Įstaigos veiklos, kurią vykdant patiriama rizika, pobūdis ir struktūra

Pirmasis žingsnis vertinant įstaigos būdingos rinkos rizikos pobūdį – nuosekliai ir išsamiai nustatyti jos rinkos rizikos pozicijas. Kompetentingos institucijos turėtų naudoti esamus teisės aktuose nustatytus ataskaitų šablonus, pvz., COREP ir FINREP, vidaus ataskaitas, įžvalgas, gautas įvertinus kitus SREP elementus (pvz., VMA) arba ankstesnę priežiūros veiklą, ir palyginimus su panašiomis įstaigomis, jei tokių yra.

Atlikdamos vertinimą, kompetentingos institucijos pirmiausia turėtų remtis svarbiausiais nustatytais rizikos šaltiniais ir įvertinti jų reikšmingumą įstaigai prudenciniu požiūriu. Norėdamos įvertinti rinkos rizikos pobūdį, kompetentingos institucijos turėtų analizuoti bent šias pakategores³⁰ :

• a. palūkanų normos riziką (prekybos knyga);
• b. kredito rizikos premiją nepakeitimo vertybiniais popieriais atveju, kredito rizikos premiją pakeitimo vertybiniais popieriais atveju (prekybos knyga);
• c. akcijų riziką (prekybos knyga);
• d. pokyčių riziką (įmonei, kuriai taikomas įsipareigojimų neįvykdymo rizikos kapitalo reikalavimas)³¹ ;
• e. įsipareigojimų neįvykdymo riziką (įmonei, kuriai taikomas įsipareigojimų neįvykdymo rizikos kapitalo reikalavimas);
• f. valiutų keitimo riziką, įskaitant perskaičiavimo riziką (prekybos ir bankinėje knygoje);
• g. biržos prekių riziką (prekybos ir bankinė knyga);
• h. kredito vertinimo koregavimo riziką (prekybos ir bankinė knyga);
• i. vertinimo riziką (tikrąja verte vertinamos priemonės prekybos ir ne prekybos knygose).

³⁰ Žr. II priedą, kuriame pateikiamas nebaigtinis rinkos rizikos pakategorių suskirstymas.

³¹ Migracijos rizika vertinama kaip kredito maržos rizikos dalis atliekant prekybos knygos esminę peržiūrą.

Kompetentingos institucijos taip pat turėtų atsižvelgti į:

• a. finansinių produktų sudėtingumą (pvz., produktai, vertinami taikant vertinimo pagal modelį metodus, produktai, kuriems būdinga ne delta rizika ir bazinė rizika). Kompetentinga institucija gali tai įvertinti, remdamasi rodikliu – papildomu mokesčių, kuris atsiranda dėl likutinės rizikos, kaip numatyta Reglamento 575/2013/ES 325u straipsnyje;
• b. įstaigos pozicijos likvidumą. Kompetentinga institucija gali tai padaryti įvertindama, ar įstaiga patiria riziką, susijusią su pakategorėmis, kurioms būdingi didelio likvidumo terminai, kaip nurodyta Reglamento 575/2013/ES 325bd straipsnio 2 lentelėje;
• c. rinkos rizikos sutelkimą į konkrečius subjektus, sektorius, šalis, rizikos klases;
• d. konkrečių rinkos operacijų, kurių rizika gali būti nevisiškai atspindėta rinkos rizikos nuostatuose nuosavų lėšų reikalavimuose, vykdymą (pvz., didelio dažnio prekyba).

Jeigu reikia, kompetentingos institucijos taip pat turėtų analizuoti įstaigų vidaus rizikos matus. Prie jų būtų galima priskirti vidaus rizikos vertę arba numatomą trūkumą, kurie nenaudojami apskaičiuojant nuosavų lėšų reikalavimus arba rinkos rizikos jautrumą pagal įvairius rizikos veiksnius ir galimus nuostolius.

Kompetentingos institucijos taip pat turėtų įvertinti įstaigos gebėjimą susidaryti išsamų vaizdą apie rinkos koncentracijos rizikos, kuri jai daro poveikį, mastą, neatsižvelgiant į tai, ar rizika kyla dėl vieno rizikos veiksnio, ar dėl kelių tarpusavyje susijusių rizikos veiksnių, ypatingą dėmesį skirdamos koncentracijai į kompleksinius ir nelikvidžius produktus. Jos turėtų peržiūrėti pačios įmonės atliktą koncentracijų ir nelikvidžių pozicijų vertinimą. Kompetentingos institucijos turėtų reikalauti, kad įstaigos, esant pernelyg didelei koncentracijos rizikai, sumažintų pozicijas tam tikroje pagrindinėje sandorių šalyje (PSŠ) arba perskirstytų pozicijas savo kliringo sąskaitose pagal Reglamento Nr. 648/2012 7 straipsnio a punktą.

Pagal 300 dalį nustatydamos, ar įstaigai kylančiai rinkos rizikai reikėtų taikyti 2 ramsčio reikalavimus, kompetentingos institucijos turėtų apsvarstyti, ar pagal 1 ramsčio metodiką rizika tinkamai nustatoma, atsižvelgdamos į tai, kad:

• a. pagal 1 ramstį įstaigos, taikančios alternatyvų standartizuotą metodą, turi apskaičiuoti papildomą mokestį (likutinės rizikos papildomą mokestį) už kompleksiniams finansiniams produktams būdingą riziką, kuri nepakankamai fiksuojama taikant jautrumo metodą ir įsipareigojimų neįvykdymo rizikos kapitalo reikalavimą;
• b. įstaigos, taikančios vidinio modelio metodą arba alternatyvų vidinio modelio metodą, privalo įtraukti į tuos vidinius modelius visas reikšmingas rizikas;
• c. alternatyviame standartiniame metode numatyti rizikos svoriai, Reglamento Nr. 575/2013/ES 325bb straipsnyje nurodyti tikėtino nuostolio rodikliai ir Reglamento 575/2013/ES 325bk straipsnyje nurodytas testavimo nepalankiausiomis sąlygomis scenarijaus rizikos matas, taikomas alternatyviame vidaus modelio metode, yra skirti pozicijų likvidumui įvertinti pagal likvidumo terminą, nurodytą Reglamento 575/2013/ES 325bd straipsnio 2 lentelėje.

Kompetentingos institucijos, atsižvelgdamos į rinkos rizikos pozicijas ir atitinkamas valdymo sistemas, turėtų nustatyti ir išanalizuoti bet kokią sandorių kainodaros tvarką, taikomą tarp Sąjungoje įsteigtų įstaigų, priklausančių trečiosios šalies grupei, ir kitų tos grupės subjektų, įsteigtų už Sąjungos ribų ir neįtrauktų į ES patronuojančiosios įmonės konsoliduotąją ataskaitą. Analizėje turėtų būti pateikta ši informacija:

• a. kiekybinis komponentas, skirtas nustatyti sandorių kainodaros tvarkos reikšmingumą, palyginti su prekybos knygos bendruoju pelnu ir nuostoliu bei įstaigos nuosavomis lėšomis;
• b. kokybinis komponentas, skirtas įvertinti, ar šių priemonių poveikis yra skaidrus įstaigos valdybai ir ar į jį tinkamai atsižvelgta rizikos valdymo procese;
• c. kokybinis komponentas, skirtas įvertinti, kokį poveikį sandorių kainodaros tvarka daro įstaigos verslo sprendimams, įskaitant tai, kokį poveikį sandorių kainodaros tvarkos dinamika gali daryti sandorius sudarančių padalinių sprendimams ir galimiems interesų konfliktams, kurie gali kilti dėl tos tvarkos.

Kompetentingos institucijos turėtų nustatyti sandorių kainodaros reikšmingumą prekybos knygos straipsnių atžvilgiu daugiausia dėmesio skirdamos sandorių kainodaros tvarkai, kuri atitinka šias sąlygas:

• a. ji apima bent vieną grupės subjektą, įsteigtą už Sąjungos ribų ir kurio aukščiausias konsolidavimo lygis yra už Sąjungos ribų;
• b. ji grindžiama sandorio pelno metodu (angl. TFPM) arba bet kokia panašia ekonomiškai lygiaverte praktika, pagal kurią pelnas ir nuostoliai, susiję su keliems subjektams priklausančiomis pozicijomis, yra perskirstomi šiems subjektams pagal kiekvieno subjekto ribinį „m“ indėlį į kainodaros susitarime nustatytus pagrindinius parametrus.

Dėl įstaigų pagal 173 dalies a punktą, kai pelnas ir nuostoliai, perskirstyti taikant sandorių pelno metodais pagrįstą vidaus kainodaros tvarką, yra reikšmingi (pvz., sudaro daugiau nei 5 proc. įstaigos pelno (nuostolio) ataskaitos sumos) ir ši rizika nėra padengiama arba nėra visiškai padengiama pagal 1 ramsčio nuosavų lėšų reikalavimus, kompetentingos institucijos turėtų:

• a. atsižvelgti į šią riziką nustatydamos 2 ramsčio reikalavimus;
• b. atsižvelgti į rezultatus, susijusius su komponentais, išvardytais 172 dalyje, pavyzdžiui, sandorių kainodaros tvarkos reikšmingumą, atsižvelgiant į portfelio, kurio pelnas ir nuostoliai naudojami nustatant įstaigai perduotiną sumą, rinkos rizikos kapitalo reikalavimus, taip pat į galimus susijusios valdymo tvarkos trūkumus;
• c. nustatyti 2 ramsčio reikalavimus, kurie pakankamai padengtų rinkos riziką, neįtrauktą į 1 ramsčio nuosavų lėšų reikalavimus ir kylančią dėl sandorių kainodaros tvarkos. Šiuo tikslu kompetentingos institucijos gali taikyti V priede nustatytą skaičiavimo metodą arba alternatyvią metodiką, kuri padeda tiksliai įvertinti riziką, kurios neapima 1 ramsčio nuosavų lėšų reikalavimų, ir sudaro sąlygas nustatyti atitinkamus 2 ramsčio reikalavimus, remdamosi V priede pateikta metodika kaip gairėmis.

Pelno analizė ir testavimas nepalankiausiomis sąlygomis

Norėdamos geriau suprasti įstaigos su rinkos rizika susijusį rizikos profilį, kompetentingos institucijos turėtų analizuoti istorinį rinkos veiklos pelningumą, įskaitant pelno kintamumą. Šią analizę galima atlikti portfelio lygmeniu arba suskaidyti pagal verslo linijas, turto klases arba padalinius, priklausomai nuo įstaigos pozicijų reikšmingumo ir sudėtingumo (remiantis VMA arba kitomis priežiūros institucijų įžvalgomis).

Kompetentingos institucijos turėtų atskirti prekybos ir ne prekybos pajamas (pvz., komisinį atlygį, klientų mokesčius ir pan.) bei realizuotą ir nerealizuotą pelną ir (arba) nuostolius.

Vertindamos turto klasių ir (arba) pozicijų, kuriose uždirbamas reikšmingas pelnas arba patiriami neįprasti nuostoliai, pelningumą, kompetentingos institucijos turėtų jį lyginti su įstaigos prisiimamos rizikos lygiu (pvz., rizikos vertė / grynosios įplaukos iš prekybai laikomo finansinio turto ir įsipareigojimų) ir taip nustatyti ir analizuoti galimus neatitikimus. Jeigu galima, kompetentingos institucijos įstaigos duomenis turėtų lyginti su ankstesniais veiklos rezultatais ir panašiomis įstaigomis.

Kompetentingos institucijos turėtų vertinti, ar įstaiga atliko reikiamus testavimus nepalankiausiomis sąlygomis, kuriais papildytų savo rizikos vertinimo sistemą. Šiuo tikslu jos turėtų atsižvelgti į šiuos elementus:

• a. testavimo nepalankiausiomis sąlygomis dažnumą;
• b. ar nustatyti atitinkami rizikos priežastiniai veiksniai (pvz., nelikvidumas ir (arba) kainų skirtumai, koncentruotos pozicijos, vienos krypties rinkos ir pan.);
• c. prielaidas, kuriomis grindžiamas nepalankiausių sąlygų scenarijus;
• d. testavimo nepalankiausiomis sąlygomis rezultatų panaudojimą įstaigos viduje planuojant kapitalą ir kredito rizikos strategijas. 6.3.3. Rinkos rizikos valdymo ir kontrolės sistemos vertinimas

Norėdamos pakankamai gerai suprasti rinkos rizikos valdymą, kad jis būtų proporcingas įstaigos rizikos profiliui, kompetentingos institucijos turėtų peržiūrėti įstaigos rizikos valdymo ir kontrolės sistemą ir jos tinkamumą atsižvelgiant į būdingos rizikos pozicijas. Atlikdama šį vertinimą, kompetentinga institucija turėtų remtis šio skirsnio dalimis, taip pat atsižvelgti į:

• a. kitų SREP elementų (pvz., VMA ir valdymo sričių) vertinimo rezultatą;
• b. Reglamento 575/2013/ES 325c straipsnyje nurodyto vertinimo rezultatą įstaigoms, kurios taiko alternatyvų standartizuotą metodą, ir vertinimo, atlikto pagal Deleguotąjį reglamentą (ES) 2024/1085, rezultatą, ypač atsižvelgiant į Reglamento 575/2013/ES 104b, 325bi ir 325bj straipsniuose nurodytus reikalavimus.

Kompetentingos institucijos taip pat turėtų įvertinti įstaigų politiką ir procedūras, susijusias su pozicijų priskyrimu prekybos knygai ir bankinei knygai, kaip aprašyta Reglamento 575/2013/ES 3 skyriaus 1 antraštinėje dalyje.

Rinkos rizikos strategija ir norima prisiimti rizika

Kompetentingos institucijos turėtų vertinti, ar įstaigos turi patikimą, aiškiai suformuluotą ir dokumentuotą norimą prisiimti kredito riziką, strategiją ir ribas, kurias patvirtino valdymo organas. Atlikdamos šį vertinimą, kompetentingos institucijos, be kitų veiksnių, turėtų atsižvelgti į valdymo organo vaidmenį nustatant, tvirtinant ir peržiūrint rizikos strategiją bei norimą prisiimti riziką, į tai, ar valdymo organas tinkamai įgyvendina šią strategiją, taip pat į jos tinkamumą įstaigai, atsižvelgiant į įstaigos verslo modelį, bendrą norimą prisiimti riziką, esamą ir numatomą rinkos aplinką bei finansinę būklę.

Organizacinė ir vidaus kontrolės sistema

Kompetentingos institucijos turėtų vertinti, ar įstaigos organizacinė sistema yra tinkama, kad įstaiga galėtų veiksmingai nustatyti, suprasti, vertinti, stebėti ir kontroliuoti rinkos riziką, įskaitant pakankamus (ir kokybiniu, ir kiekybiniu požiūriu) žmogiškuosius ir techninius išteklius reikalingoms užduotims vykdyti. Atlikdamos šį vertinimą, kompetentingos institucijos turėtų atsižvelgti į tai, ar atsakomybės paskirstymas, atsižvelgiant į rinkos rizikos prisiėmimą, stebėseną, ataskaitų teikimą ir kontrolę, yra pakankamas, ar jis taikomas visai įstaigai, ar esama aiškios sandorius sudarančio padalinio ir netiesioginio aptarnavimo padalinio ir rizikos prisiėmimo ir kontrolės padalinio atskirties, taip pat į susijusių darbuotojų įgūdžius ir kompetenciją.

Kompetentingos institucijos turėtų vertinti, ar įstaiga turi aiškiai apibrėžtą rinkos rizikos nustatymo, valdymo, vertinimo ir kontrolės politiką ir procedūras ir ar jos yra patikimos ir atitinka įstaigos rizikos strategiją bei apima visas pagrindines veiklos sritis bei procesus. Šiuo atveju taip pat vertinama, ar ši politika ir procedūros yra aiškiai įformintos, apie jas pranešta ir ar jos nuosekliai taikomos visoje įstaigoje.

Visų pirma vertinime turėtų būti aptariamos pozicijos, kurios reguliavimo tikslais turi būti įtrauktos į prekybos knygą arba iš jos išbrauktos, vidaus rizikos draudimo politika bei naujų rinkos veiklos rūšių ir (arba) produktų procedūros.

Kompetentingos institucijos turėtų vertinti, ar įstaiga turi tinkamą rinkos rizikos nustatymo, supratimo ir vertinimo sistemą, kuri atitiktų įstaigos dydį ir sudėtingumą, ir ar ši sistema dera su atitinkamais būtiniausiais reikalavimais, taikomais pagal galiojančią teisinę ir reguliavimo sistemą.

Kompetentingos institucijos turėtų vertinti, ar įstaigos yra nustačiusios tinkamą rinkos rizikos stebėsenos ir pranešimo apie rinkos riziką sistemą, kuria būtų užtikrinama, kad prireikus bus imtasi skubių veiksmų tinkamu įstaigos vyresniosios vadovybės arba valdymo organo lygiu. Į stebėsenos sistemą reikėtų įtraukti konkrečius rodiklius ir atitinkamus įspėjamuosius rodiklius, kuriais būtų veiksmingai iš anksto duodamas įspėjamasis ženklas, taip pat turėtų informuoti valdymo organą ir aukščiausiąją vadovybę apie esamas rizikas ir priemones, atsižvelgiant į politines ribas.

Kompetentingos institucijos turėtų vertinti, ar įstaiga turi tvirtas ir visapusiškas limitų sistemas ir patikimomis apsaugos priemonėmis grindžiamą kontrolės sistemą, kuriomis mažintų savo kredito riziką, atsižvelgdamos į kredito rizikos strategiją ir norimą prisiimti kredito riziką. Atlikdamos šį vertinimą, kompetentingos institucijos turėtų ypatingą dėmesį skirti tam, ar įstaigos kontrolės funkcijos apima pakankamą veiklos sritį (įskaitant visus konsoliduojamus subjektus, geografines vietoves ir rinkos veiklą), ar yra nustatyti veiklos ribos (įskaitant individualias ribas prekybos skyriaus ar verslo padalinio lygmeniu, kurie turėtų būti stebimi kasdien) ir ar taikoma kita praktika, kuria siekiama išlaikyti rinkos rizikos pozicijas įstaigai priimtinu lygiu, atsižvelgiant į jos norimą prisiimti riziką ir ribas.

Kompetentingos institucijos taip pat turėtų vertinti, ar vidaus patvirtinimo procesas yra patikimas ir veiksmingas kvestionuojant modelio prielaidas ir nustatant galimus rinkos rizikos valdymo sistemos trūkumus. Jeigu įstaigos taiko vidaus metodą nustatydamos minimalius nuosavų lėšų reikalavimus rinkos rizikai padengti, šis vertinimas turėtų būti grindžiamas, kai tinkama, informacija, gauta iš jau atliktos vidaus modelių priežiūros veiklos (pvz., patikrinimų vietoje).

Kompetentingos institucijos taip pat turėtų vertinti vidaus audito funkcijos veiksmingumą rinkos rizikos valdymo sistemos vidaus auditų tinkamumo, apimties ir dažnumo požiūriu. Tai turėtų apimti visos įstaigos rizikos valdymo, vertinimo ir kontrolės sistemos pagrindinių elementų peržiūrą, taip pat vidaus politikos ir procedūrų atitiktį atitinkamiems išoriniams teisės aktams ir bet kokius nukrypimus nuo jų.

6.3.4. Išvadų, vertinimo balais ir priežiūros priemonių santrauka

Atlikusios pirmiau aptartą vertinimą, kompetentingos institucijos turėtų susidaryti nuomonę apie įstaigos rinkos riziką. Ši nuomonė turėtų būti išdėstyta išvadų santraukoje, prie kurios pridedamas rizikos balas, pagrįstas 8 lentelėje nurodytais analizės kriterijais. Jeigu, atsižvelgdama į tam tikrų rizikos pakategorių reikšmingumą, kompetentinga institucija nusprendžia šias pakategores vertinti ir joms balą skirti atskirai, šioje lentelėje išdėstytų rekomendacijų reikėtų, kiek tai įmanoma, laikytis pagal analogiją.

8 lentelė. Priežiūriniai analizės kriterijai, pagal kuriuos skiriamas rinkos rizikos balas

Toliau esančioje lentelėje pateikiamas nebaigtinis priežiūros priemonių sąrašas, kurias kompetentingos institucijos gali taikyti, jei nustato trūkumų įstaigos rinkos rizikos valdymo sistemoje. Kompetentingos institucijos turėtų priimti sprendimą dėl priemonės rūšies, remdamosi jos veiksmingumu šalinant konkretų nustatytą trūkumą. Kompetentingos institucijos gali taikyti kitas priežiūros priemones (įskaitant kiekybines priemones pagal Direktyvos 2013/36/ES 104 straipsnio 1 dalies a punktą) arba jų derinį, jeigu jos laikomos tinkamesnėmis nustatytiems trūkumams pašalinti.

9 lentelė. Nebaigtinis galimų rinkos rizikos priežiūros priemonių sąrašas Galimos kompetentingų institucijų priežiūros priemonės pagal Direktyvos 2013/36/ES 104 straipsnio 1 dalies b, d, e, f, j, l, m ir n punktus. Kompetentingos institucijos gali reikalauti, kad įstaiga:

• a) gerintų rinkos rizikos ataskaitų kokybę, jas dažniau teiktų įstaigos valdymo organui ir vyresniajai vadovybei;
• b) gerintų įstaigos vidaus modelių veiksmingumą arba savo grįžtamąjį patikrinimą arba testavimą nepalankiausiomis sąlygomis;
• c) dažniau atliktų nuodugnesnius rinkos veiklos vidaus auditus;
• d) ribotų investicijas į tam tikrus produktus, jeigu įstaigos politika ir procedūromis neužtikrinama, kad šių produktų rizika būtų pakankamai padengta ir kontroliuojama;
• e) parduotų investicijas į finansinius produktus, jeigu per įstaigos vertinimo procesus gauti vertinimo rezultatai yra nekonservatyvūs, t. y. neatitinka Reglamento (ES) Nr. 575/2013 standartų;
• f) sumažintų būdingą rinkos riziką (pvz., taikant rizikos draudimą, parduodant turtą arba didinant per pagrindines sandorio šalis (PSŠ) atsiskaitomų išvestinių finansinių priemonių apimtį), kai nustatomi reikšmingi įstaigos vertinimo ar kontrolės sistemų trūkumai;
• g) pateiktų planą dėl laipsniško savo pozicijų, susijusių su finansinių sunkumų paveiktu turtu, ir arba nelikvidžių pozicijų mažinimo.