b) Įmonių planavimo prielaidos, susijusios su jų nuosavu kapitalu siekiant nustatyti IRRBB

IRRBB matuoti ir stebėti įstaigos turėtų naudoti bent vieną grynųjų palūkanų pajamų matą, atsižvelgti į rinkos vertės pokyčius ir taikyti bent vieną ekonominės vertės matavimo metodą, taip aprėpdamos visus IRRBB komponentus. Tarpvalstybinę veiklą vykdančios didelės įstaigos, visų pirma, prie SREP gairių 1 ir 2 kategorijų priskiriamos įstaigos ir įstaigos, kuriose taikomi sudėtingi verslo modeliai, turėtų naudoti kelis IRRBB matavimo metodus, kaip nurodyta toliau II priede.

4.3.3 Palūkanų normų sukrėtimo scenarijai siekiant užtikrinti nuolatinį valdymą

Įstaigos turėtų reguliariai, bent kartą per ketvirtį ir dažniau, kai padidėja palūkanų normų nepastovumas arba IRRBB lygiai, matuoti savo IRRBB poziciją, atsižvelgdamos į skirtingus IRRBB matus pagal įvairius palūkanų normų sukrėtimų scenarijus, susijusius su galimais palūkanų normų pelningumo kreivių lygio ir formos pokyčiais, ir palygindamos juos su skirtingų palūkanų normų santykio pokyčiais (t. y. bazinė rizika).

Įstaigos turėtų apsvarstyti, ar taikyti sąlyginio ar besąlyginio grynųjų pinigų srauto modeliavimo metodą. Didesnės ir sudėtingesnės įstaigos, visų pirma, prie SREP gairių 1 ir 2 kategorijų priskiriamos įstaigos, taip pat turėtų atsižvelgti į scenarijus, pagal kuriuos apskaičiuojamos skirtingos palūkanų normų raidos kryptys ir kai kurios prielaidos (pvz., susijusios su elgesiu, poveikiu rizikai ir balanso dydžiu ir sudėtimi) pačios yra palūkanų normų lygių kitimo funkcijos.

Įstaigos turėtų įvertinti visų turimų valiutų pozicijas. Kalbant apie reikšmingų valiutų pozicijas, palūkanų normų sukrėtimų scenarijai turėtų būti parengti konkrečia valiuta atsižvelgiant į pagrindines ekonomines charakteristikas. Pagal IRRBB vidaus matų sistemą (VMS), reikėtų apsvarstyti su konkrečia valiuta susijusių palūkanų normų sukrėtimų scenarijus remiantis bent kiekviena valiuta, kai ta valiuta išreikštas turtas arba įsipareigojimai siekia 5 ar daugiau procentų viso ne prekybos knygoje apskaitomo finansinio turto ar įsipareigojimų arba mažiau nei 5 proc., jeigu į skaičiavimą įtraukto finansinio turto ar įsipareigojimų suma yra mažesnė nei 90 proc. viso ne prekybos knygoje apskaitomo finansinio turto (išskyrus materialųjį turtą) arba įsipareigojimų. Į savo vidaus matavimo sistemas įstaigos turėtų įtraukti skirtingų valiutų IRRBB agregavimo metodus. Jeigu įstaigos naudojasi prielaidomis apie palūkanų normų skirtingomis valiutomis priklausomumą, jos turėtų turėti reikiamo lygio įgūdžius ir būti pakankamai sudėtingos, kad tai darytų. Įstaigos turėtų atsižvelgti į prielaidų, susijusių su palūkanų normų skirtingomis valiutomis priklausomumu, poveikį.

Rinkdamos palūkanų normų sukrėtimų scenarijus įstaigos turėtų apsvarstyti:

• (a) tai, kad jų pačių vidaus lygmeniu parengti palūkanų normų sukrėtimų scenarijai atitiktų jų veiklos ir rizikos profilio pobūdį, mastą ir sudėtingumą, atsižvelgiant į staigius ir laipsniškus lygiagrečius ir nelygiagrečius pelningumo kreivių poslinkius ir pokyčius. Scenarijai turėtų būti grindžiami ankstesnių palūkanų normų pokyčių ir elgesio ir būsimų palūkanų normų modeliavimo duomenimis;
• (b) palūkanų normų scenarijus, parodančius pagrindinių rinkos palūkanų normų santykių pokyčius, siekiant pašalinti bazinę riziką;
• (c) privalomas palūkanų normų sukrėtimų scenarijus, kaip nurodyta Direktyvos 2013/36/ES 98 straipsnio 5 dalyje;
• (d) visus papildomus palūkanų normų sukrėtimų scenarijus, į kuriuos atsižvelgti reikalauja priežiūros institucijos;
• (e) ar tinkamas dėmesys skirtas diversifikavimo prielaidų patvirtinimui, ir
• (f) esant mažoms palūkanų normoms įstaigos taip pat turėtų apsvarstyti neigiamų palūkanų normų scenarijus ir neigiamų palūkanų normų asimetrinio poveikio jų palūkanų normų pokyčiams jautrioms priemonėms galimybę.

Sukrėtimų scenarijų rezultatais turėtų būti remiamasi priimant atitinkamo vadovybės lygmens sprendimus. Tai strateginiai ar verslo sprendimai, sprendimai dėl vidaus kapitalo paskirstymo ir sprendimai dėl rizikos valdymo, kuriuos priima valdymo organas arba jo deleguoti asmenys. Į rezultatus taip pat reikėtų atsižvelgti formuojant ir peržiūrint IRRBB politiką ir ribas.

4.3.4 Palūkanų normų testavimo nepalankiausiomis sąlygomis scenarijai

IRRBB testavimą nepalankiausiomis sąlygomis reikėtų apsvarstyti ICAAP, kai įstaigos turėtų atlikti griežtą į ateitį orientuotą testavimą nepalankiausiomis sąlygomis nustatydamos galimas didelių rinkos sąlygų pokyčių neigiamas pasekmes jų kapitalui arba grynosioms palūkanų pajamoms ir rinkos vertės pokyčiams. Kad atliktų IRRBB testavimą nepalankiausiomis sąlygomis įstaigos turėtų įtraukti savo klientų bazės elgesio pokyčius. IRRBB testavimas nepalankiausiomis sąlygomis turėtų būti integruotas į bendrą įstaigų testavimo nepalankiausiomis sąlygomis sistemą, įskaitant atvirkštinį testavimą, ir turėtų atitikti jų pobūdį, dydį ir sudėtingumą bei jų veiklą ir bendrą rizikos profilį.

IRRBB testavimą nepalankiausiomis sąlygomis reikėtų atlikti reguliariai, bent kartą per metus ir dažniau, kai padidėja palūkanų normų nepastovumas ir IRRBB lygiai.

Į IRRBB testavimo nepalankiausiomis sąlygomis sistemą reikėtų įtraukti aiškiai apibrėžtus tikslus, įstaigos veiklą ir riziką atitinkančius scenarijus, gerai dokumentuotas prielaidas ir pagrįstas metodikas.

Atliekant visos įmonės testavimą nepalankiausiomis sąlygomis reikėtų apskaičiuoti IRRBB santykį su kitų kategorijų rizika (kredito rizika, likvidumo rizika, rinkos rizika ir pan.) ir visus svarbius šalutinius padarinius.

Įstaigos turėtų atlikti atvirkštinį testavimą nepalankiausiomis sąlygomis siekdamos i) nustatyti palūkanų normų scenarijus, dėl kurių gali kilti didelė grėsmė įstaigos kapitalui, ekonominei vertei ir grynosioms palūkanų pajamoms ir atsirasti rinkos vertės pokyčiai, ir ii) nustatyti silpnąsias vietas, atsirandančias dėl jų rizikos apdraudimo strategijų ir galimų jos klientų elgesio reakcijų.

IRRBB vertinimo tikslais, atlikdamos silpnųjų vietų testavimą nepalankiomis sąlygomis įstaigos turėtų naudoti didesnių ir staigesnių palūkanų normų poslinkių ir pokyčių duomenis nei naudojama nuolatinio valdymo tikslais, įtraukdamos bent šiuos aspektus:

• a) esminius pagrindinių rinkos palūkanų normų santykių pokyčius (bazinė rizika);
• b) staigius ir esminius pelningumo kreivės poslinkius (lygiagrečius ir nelygiagrečius);
• c) pagrindinių prielaidų apie turto ir įsipareigojimų klasių elgesį suskirstymą;
• d) pagrindinių palūkanų normų koreliacinių prielaidų pokyčius;
• e) reikšmingus dabartinių rinkos ir makroekonominių sąlygų ir konkurencingos ir ekonominės aplinkos pokyčius ir jų galimą raidą ir
• f) konkrečius scenarijus, susijusius su konkrečiu verslo modeliu ir įstaigos profiliu.

Testavimo nepalankiausiomis sąlygomis scenarijų rezultatais turėtų būti remiamasi priimant atitinkamo vadovybės lygmens sprendimus. Tai strateginiai ar verslo sprendimai, sprendimai dėl vidaus kapitalo paskirstymo ir sprendimai dėl rizikos valdymo, kuriuos priima valdymo organas arba jo deleguoti asmenys. Į rezultatus taip pat reikėtų atsižvelgti formuojant ir peržiūrint IRRBB politiką ir limitus.

Siekdamos atlikti jautrumo analizę esant nepalankiausių sąlygų scenarijui, įstaigos, naudodamos ekonominės vertės matus, turėtų įvertinti ribas, susijusias su likvidavimo prielaidos naudojimu ir įstaigos gebėjimu atsižvelgti į ilgalaikę palūkanų normos riziką.

Jei balanso priemonėms taikomi reikšmingi perkainojimo apribojimai (pvz., viršutinės ir apatinės ribos), įstaigos, jei tai svarbu, turėtų apdairiai apsvarstyti poveikį, kurį minėtų priemonių atnaujinimas turėtų tuo atveju, jei jos būtų pakeistos kitomis, panašius požymius turinčiomis priemonėmis, nepaisant likvidavimo prielaidos. Tai būtina atlikti per protingą terminą ir atsižvelgiant į banko verslo modelį.

4.3.5 IRRBB matavimo prielaidos

Matuodamos IRRBB įstaigos turėtų gerai suvokti ir dokumentuoti pagrindines elgesio ir modeliavimo prielaidas. Tas prielaidas reikėtų derinti su veiklos strategija ir reguliariai išbandyti. Šios prielaidos turėtų būti nustatomos proporcingai, visų pirma atsižvelgiant į KRD 84 straipsnio 5 dalyje numatytų techninių reguliavimo standartų reikšmingumo ribas, nustatytas 7 straipsnio 12 dalyje, 8 straipsnio 2 dalyje, 9 straipsnio 4 dalyje, 11 straipsnio 3 dalyje ir 21 straipsnio 1 dalyje.

Vertinant palūkanų normai jautrių produktų, susijusių su infliacija arba kitais rinkos veiksniais, riziką, turėtų būti taikomos riziką ribojančios prielaidos. Šios prielaidos gali būti pagrįstos, pvz., dabartine / paskutine pastebėta verte, autoritetingo ekonominių tyrimų instituto prognozėmis arba kita visuotinai priimtina rinkos praktika (infliacijos atveju: pvz., būsimos infliacijos lūkesčių kreivės).

Matuojant IRRBB, reikėtų įtraukti pensijų įsipareigojimus ir pensijų planų turtą, nebent jų palūkanų normos rizika būtų apskaičiuota vertinant kitą rizikos matą;

Kalbant apie įvairius IRRBB matus, įstaigos, kai tinkama, turėtų atsižvelgti į prielaidas, formuluojamas siekiant kiekybiškai įvertinti riziką, susijusią bent su šiomis sritimis:

• a) (automatinių arba elgesiu grindžiamų) palūkanų normos pasirinkimo sandorių vykdymas, kurį atlieka ir įstaiga, ir jos klientas pagal konkrečius palūkanų normų sukrėtimo ir testavimo nepalankiausiomis sąlygomis scenarijus;
• b) su NI susijusių likučių ir palūkanų srautų tvarkymas;
• c) terminuotųjų indelių, kuriems kyla išankstinio išpirkimo rizika, tvarkymas;
• d) fiksuotųjų palūkanų paskolų ir fiksuotųjų palūkanų paskolų įsipareigojimų tvarkymas;
• e) nuosavo kapitalo tvarkymas taikant vidaus ekonominės vertės matus;
• f) apskaitos praktikos poveikis IRRBB matavimui ir, visų pirma, apsidraudimo sandorių apskaitos veiksmingumui, ir
• g) diversifikavimo prielaidų patvirtinimas.

Kadangi rinkos sąlygos, konkurencinė aplinka ir strategijos ilgainiui keičiasi, įstaigos turėtų peržiūrėti reikšmingas matavimo prielaidas bent kartą per metus ir dažniau, kai rinkos sąlygos sparčiai keičiasi.

• a) Elgesio prielaidos, susijusios su klientų sąskaitomis, įskaitant kliento laisvo pasirinkimo principą IRRBB nustatymo tikslais

Vertindamos šalutinių aplinkybių poveikį įstaigos turėtų atsižvelgti į:

• (a) galimą poveikį dabartinei ir būsimai išankstinio paskolų grąžinimo spartai, atsirandantį dėl palūkanų normų scenarijaus, pagrindinės ekonominės aplinkos ir sutarties sąlygų. Įstaigos turėtų atsižvelgti į įvairius aspektus, darančius poveikį elgesiu grindžiamiems įterptiesiems pasirinkimo sandoriams;
• (b) produktams taikomų palūkanų normų koregavimo atsižvelgiant į rinkos palūkanų normų pokyčius lankstumą;
• (c) įvairių tipų produktų likučių migraciją dėl jų savybių ir terminų pokyčių.

Įstaigos turėtų įgyvendinti politiką, pagal kurią būtų nustatomos ir reguliariai vertinamos pagrindinės prielaidos, susijusios su balansinių ir nebalansinių straipsnių, kurių palūkanų normos rizikos sistemoje esama įterptųjų pasirinkimo sandorių, tvarkymu. Tai reiškia, kad įstaigos turėtų:

• (a) nustatyti visus reikšmingus produktus ir straipsnius su įterptaisiais pasirinkimo sandoriais, kurie galėtų padaryti poveikį nustatytai atitinkamų likučių palūkanų normai arba elgesiu grindžiamo perkainojimo datai (palyginti su sutartyje nustatyta termino suėjimo diena);
• (b) įgyvendinti tinkamas kainų nustatymo ir rizikos mažinimo strategijas (pvz., naudoti išvestines finansines priemones), kad valdytų su rizikos apetitu susijusių šalutinių aplinkybių poveikį, į kurias gali būti įtrauktos klientui skiriamos nuobaudos už išankstinį išpirkimą siekiant padengti galimus su juos susijusius nuostolius (jeigu tai leidžiama);
• (c) užtikrinti, kad pagrindinių elgesiu grindžiamų prielaidų modeliavimas būtų grindžiamas svarbiausiais ankstesniais duomenimis ir protingomis hipotezėmis;
• (d) gebėti įrodyti, kad modeliavimas yra tikslus (atvirkštinis testavimas atsižvelgiant į patirtį);
• (e) savo politikoje ir procedūrose tinkamai dokumentuoti prielaidas ir įgyvendinti jų reguliarios peržiūros procesą;
• (f) suvokti įstaigos rizikos vertinimo rezultatų jautrumą toms prielaidoms, įskaitant prielaidų testavimą nepalankiausiomis sąlygomis įmonėse ir atsižvelgiant į tokių testų rezultatus vidaus lygmeniu priimant sprendimus dėl kapitalo paskirstymo, ir
• (g) vidaus lygmeniu reguliariai patvirtinti tas prielaidas siekiant patikrinti jų ilgalaikį stabilumą ir prireikus juos pakoreguoti.

Finansinių klientų neterminuotiesiems indėliams netaikomas elgesio modeliavimas, išskyrus atvejus, jei tai yra veiklos indėliai, kaip apibrėžta LCR deleguotojo reglamento 27 straipsnio 1 dalies a punkte.

Išskyrus reguliuojamus taupomuosius indėlius, nurodytus KRR 428f straipsnio 2 dalies a punkte, tačiau neapsiribojant centralizuota dalimi, ir subjektus, kuriems indėlių atsiėmimo atveju taikomi reikšmingi ekonominiai ar fiskaliniai apribojimai, tariama elgesiu grindžiamo perkainojimo data, taikoma mažmeniniams indėliams ir didmeniniams indėliams, kuriuos laiko nefinansiniai klientai, taip pat 110 dalyje nurodytiems veiklos indėliams, kuriems negalioja jokios konkrečios perkainojimo datos (neterminuotieji indėliai), turėtų būti apribota maksimalia 5 metų svertini vidurkio perkainojimo data. 5 metų riba taikoma visai šių indėlių agreguoto portfelio sumai (t. y. pagrindinei ir nepagrindinei) ir atskirai pagal kiekvieną valiutą.

Formuluodamos elgesiu grindžiamas prielaidas apie sąskaitas, kuriose nėra numatytos konkrečios perkainojimo datos, siekiant jas taikyti palūkanų normos rizikos valdymo tikslais įstaigos turėtų:

• (a) gebėti nustatyti pagrindinius likučius, t. y. indėlius, kurie yra stabilūs ir kurių kaina tikriausiai nebus keičiama net vykstant esminiams palūkanų normų aplinkos pokyčiams, ir (arba) kitus indėlius, kurių ribotą lankstumą palūkanų normų pokyčių atžvilgiu bankai gali modeliuoti;
• (b) su tokiais indėliais susijusio modeliavimo prielaidose turėtų atsispindėti indėlininko charakteristikos (pvz., mažmeninis arba didmeninis) ir sąskaitos charakteristikos (pvz., atsiskaitomoji arba ne). Toliau pateikiamas bendras pirmiau nurodytų kategorijų aprašymas:
• i. mažmeniniai indėliai atsiskaitomosiose sąskaitose – tai, be kita ko, nepalūkaninės ir kitos mažmeninės sąskaitos, kurių atlygio komponentas nėra svarbus klientui priimant sprendimą laikyti pinigus sąskaitoje;
• ii. mažmeniniai indėliai ne atsiskaitomosiose sąskaitose – tai, be kita ko, mažmeninės sąskaitos (įskaitant reguliuojamas sąskaitas), kurių atlygio komponentas yra svarbus klientui priimant sprendimą laikyti pinigus sąskaitoje;
• iii. didmeniniai indėliai – tai, be kita ko, įmonių ir kitų didmeninių klientų sąskaitos, išskyrus tarpbankines sąskaitas arba kitas sąskaitas, labai jautrias kainų pokyčiams;
• (c) įvertinti galimą migraciją tarp indėlių, kuriems nėra nustatyta konkreti perkainojimo data, ir kitų indėlių, dėl kurių pagal skirtingus palūkanų normų scenarijus gali keistis elgesiu grindžiamos modeliavimo prielaidos;
• (d) apsvarstyti galimus apribojimus mažmeninių indėlių, kuriems galioja mažų arba neigiamų palūkanų normų aplinka, perkainojimui ir galimą tokių apribojimų poveikį indėlių stabilumui esant įvairiems palūkanų normų scenarijams;
• (e) užtikrinti, kad prielaidos apie pagrindo mažėjimą ir kitus modeliuojamus likučius būtų pagrįstos ir tinkamos siekiant užtikrinti išmokų ir grynųjų palūkanų pajamų pusiausvyrą atsižvelgiant į papildomą ekonominės vertės riziką, kylančią dėl būsimos palūkanų normos grąžos, susijusios su tokiais likučiais finansuojamu turtu, užblokavimo ir galimų negautų pajamų kylant palūkanų normoms;
• (f) ypatingas dėmesys statistiniams arba kiekybiniams metodams, siekiant nustatyti elgesiu grindžiamo perkainojimo datas ir grynųjų pinigų srautų NI profilį; nustatant tinkamas NI modeliavimo prielaidas, gali prireikti (t. y. žvelgiant iš ateities perspektyvos) papildomo įvairių įstaigos ekspertų indėlio (pvz., rizikos valdymo ir rizikos kontrolės departamentas, prekybos ir iždo padaliniai);
• (g) savo politikoje ir procedūrose tinkamai dokumentuoti prielaidas ir įgyvendinti jų reguliarios peržiūros procesą;
• (h) suvokti prielaidų poveikį įstaigos pasirinkto rizikos vertinimo rezultatams ir vidaus lygmeniu priimamiems sprendimams dėl kapitalo paskirstymo, be kita ko, reguliariai atliekant pagrindinių parametrų (pvz., pagrindinių sąskaitų likučių procentinių dalių ir termino ir perkėlimo vertę) jautrumo analizės skaičiavimus, ir matus, taikomus pagal sutarties sąlygas,
• o ne pagal elgesiu grindžiamas prielaidas, siekiant atskirti prielaidų poveikį įvairiems IRRBB matams;
• (i) atlikti testavimą nepalankiausiomis sąlygomis siekiant suvokti pasirinktų rizikos matų jautrumą pagrindinių prielaidų pokyčiams, atsižvelgiant į tokių testų rezultatus vidaus lygmeniu priimant sprendimus dėl kapitalo paskirstymo.