4.7 Pavienės rizikos sritys

Įstaigos turėtų užtikrinti, kad tam tikros rizikos testavimas nepalankiausiomis sąlygomis būtų proporcingas veiklos ir rizikos pobūdžiui, dydžiui ir sudėtingumui.

Įstaigos turėtų kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgti į antrinį poveikį pavienei rizikai, kuriai atliekamas testavimas nepalankiausiomis sąlygomis.

4.7.1 Kredito ir sandorio šalies rizika

Įstaigos turėtų ištirti bent:

• a) skolininko gebėjimą grąžinti skolas, pvz., PD;
• b) susigrąžinimo normą tais atvejais, kai skolininkas neįvykdo įsipareigojimų, įskaitant įkaito vertės arba garantijos suteikėjo kreditingumo sumažėjimą, pvz., LGD, ir
• c) kredito pozicijos dydį ir raidą, įskaitant nepanaudotus skolininkų įsipareigojimus, pvz., poziciją esant įsipareigojimų neįvykdymui (EAD).

Įstaigos turėtų užtikrinti, kad visos įstaigos kredito rizikos testavimas nepalankiausiomis sąlygomis apimtų visas jų bankinės ir prekybos knygų pozicijas, įskaitant rizikos draudimo pozicijas ir centrinių tarpuskaitos namų pozicijas.

Įstaigos turėtų stengtis nustatyti konkrečius rizikos veiksnius ir preliminariai apsispręsti, kokį poveikį tie veiksniai gali padaryti jų bendriems kredito rizikos nuostoliams ir kapitalo reikalavimams. Įstaigos turėtų stengtis tai nustatyti dėl pozicijų klasės pagal pozicijų klasę (pvz., hipotekai svarbūs veiksniai gali skirtis nuo veiksnių, kurie yra svarbūs bendro turto klasėms).

Įstaigos turėtų užtikrinti, kad kredito rizika būtų vertinama įvairiais sukrėtimų scenarijų lygmenimis nuo paprastos jautrumo analizės iki visos įstaigos arba visos grupės testavimo nepalankiausiomis sąlygomis, visų pirma, pagal:

• a) visos rinkos sukrėtimo scenarijus (pvz., staigus ekonomikos nuosmukis, darantis poveikį visų kreditorių portfelio kokybei);
• b) su konkrečia sandorio šalimi susijusius ir išskirtinius sukrėtimo scenarijus (pvz., didžiausio banko kreditoriaus bankrotas);
• c) su konkrečiu sektoriumi ir su konkrečiu regionu susijusius sukrėtimo scenarijus ir
• d) pirmiau nurodytų scenarijų derinį.

Dėl rizikos veiksnių įstaigos turėtų atlikti jautrumo analizę, iš kurios savo ruožtu turėtų būti gaunama bendroji kiekybinė informacija scenarijams rengti.

Savo testavimo nepalankiausiomis sąlygomis scenarijams įstaigos turėtų nustatyti skirtingus terminus. Terminai turėtų būti nuo vienos nakties (vienkartinis poveikis) iki ilgesnių laikotarpių (pvz., laipsniškas ekonomikos nuosmukis).

Atlikdamos finansinio įkaito vertės testavimą nepalankiausiomis sąlygomis įstaigos turėtų nustatyti sąlygas, kurios padarytų neigiamą poveikį jų įkaitų pozicijų realizuotinai vertei, įskaitant užtikrinimo priemonės emitentų kredito kokybės arba rinkos likvidumo pablogėjimą.

Rengdamos scenarijus įstaigos turėtų atsižvelgti į nepalankių įvykių poveikį kitų rūšių rizikai, pvz., likvidumo rizikai ir rinkos rizikai, ir šalutinio poveikio tarp įstaigų galimybę.

Įstaigos turėtų kiekybiškai įvertinti scenarijaus poveikį įvertindamos kredito nuostolius (t. y. atidėjinius), rizikos pozicijas, pajamas ir nuosavų lėšų reikalavimus. Be to, įstaigos turėtų gebėti kiekybiškai įvertinti tokį poveikį kiekvienam segmentui ir (arba) portfeliui.

Kai įmanoma, įstaigos turėtų apsvarstyti šiuos svarbius parametrus: PD, LGD, EAD, tikėtiną nuostolį (EL) ir rizikos pozicijos sumą bei poveikį kredito nuostoliams ir nuosavų lėšų reikalavimams.

Atlikdamos testavimą nepalankiausiomis sąlygomis ir siekdamos įvertinti būsimus nuostolius tam tikrais atvejais įstaigos turėtų remtis kredito rizikos parametrais, kurie skiriasi nuo parametrų, taikomų apskaičiuojant kapitalo reikalavimus, kurie paprastai yra ekonominio ciklo arba mišrūs parametrai (ekonominio ciklo ir laiko momento parametrų derinys) PD atveju ir parametrai nuosmukio sąlygomis – LGD atveju. Visų pirma, tam tikrais atvejais įstaigos turėtų taikyti įverčius, grindžiamus laiko momento parametrais, atsižvelgdamos į kredito nuostolių vertinimo scenarijaus rimtumą.

Apskaičiuodama EAD įstaiga taip pat turėtų ištirti kredito perskaičiavimo koeficientą (CCF) ir, visų pirma, teisiškai įtvirtintos galimybės įstaigai vienašališkai panaikinti nepanaudotas turimų kredito priemonių sumas, ypač nepalankiomis sąlygomis.

Kiek tinkama, įstaigos turėtų taikyti kredito rizikos vidaus modelių metodus, pagal kuriuos kritiškai vertinami ankstesni ryšiai ir duomenys bei kredito kokybės pokyčių lyginant pozicijų kategorijas modeliavimas siekiant įvertinti nuostolius.

Vertindamos riziką svertą naudojančioms sandorio šalims arba šešėlinės bankininkystės subjektams įstaigos turėtų atsižvelgti į rizikos koncentracijas ir neturėtų daryti prielaidos, kad yra įkaitas arba nuolat galioja pakartotinio garantinės įmokos nustatymo susitarimai, kuriais smarkių rinkos sukrėtimų atveju gali būti neįmanoma pasinaudoti. Įstaigos turėtų stengtis pakankamai gerai nustatyti tokią susijusią mažos tikimybės didelio poveikio riziką. 4.7.2 Pakeitimas vertybiniais popieriais

Įstaigos turėtų atsižvelgti į pakeitimo vertybiniais popieriais riziką, kylančią dėl struktūrizuotų kredito produktų, paprastai sukuriamų pakeičiant turto grupės grynųjų pinigų srauto formą padalijant jį į dalis arba paverčiant turtu užtikrintais vertybiniais popieriais, atsižvelgiant į įvairias pozicijas, kurių gali turėti įstaigos pakeitimo vertybiniais popieriais procese, kai veikia, kaip iniciatorius, rėmėjas arba investuotojas.

Įstaigos turėtų užtikrinti, kad vertybiniais popieriais pakeisto turto testavimas nepalankiausiomis sąlygomis apimtų pagrindinės turto grupės kredito riziką, įskaitant įsipareigojimų neįvykdymo riziką, galimas nelinijines ir dinamines įsipareigojimų neįvykdymo koreliacijas ir įkaito verčių kitimą. Įstaigos turėtų atsižvelgti į visą svarbią informaciją apie konkrečią kiekvieno pakeitimo vertybiniais popieriais struktūrą, kaip antai dalies prioritetą, dalies dydį, kredito vertės didinimą ir sudėtį, nurodant faktinį pozicijų skaičių.

Visais struktūrizuoto produkto lygmenimis reikėtų atidžiai atsižvelgti į jautrumą sisteminiam poveikiui rinkai, kai poveikis daromas, pavyzdžiui, likvidumo išnykimui arba didėjančioms turto koreliacijoms. Be to, reikėtų įvertinti rizikos reputacijai poveikį, dėl kurio, pavyzdžiui, kyla finansavimo problemų.

Atliekant testavimą nepalankiausiomis sąlygomis reikėtų aprėpti visas svarbias sutarčių sąlygas, galimą numatytų veiksmų pradžios įvykių poveikį (pvz., išankstinės amortizacijos nuostatas), pakeitimo vertybiniais popieriais struktūros svertą ir likvidumo ir (arba) finansavimo riziką, kylančią dėl struktūros (t. y. grynųjų pinigų srautų neatitikimus ir išankstinio mokėjimo sąlygas, be kita ko, susijusias su palūkanų normų pokyčiais).

Pagal scenarijus taip pat turėtų būti vertinamas vieno ar daugiau sutartyje nurodytų sandorio šalių, dalyvaujančių pakeitimo vertybiniais popieriais struktūroje, ypač tų, kurie suteikia garantiją dėl tam tikrų dalių, įsipareigojimų neįvykdymas.

Jeigu vertindama vertybiniais popieriais pakeistų produktų riziką įstaiga remiasi išorės reitingais, reikėtų kritiškai įvertinti tuos reitingus ir scenarijus, pagal kuriuos reitingai, įskaitant konkrečius reitingų klasių nuvertėjimo lygius, yra testuojami nepalankiausiomis sąlygomis, pvz., atliekant (ankstesnio) reitingų kitimo matricų testavimą nepalankiausiomis sąlygomis.

Kurdamos testavimo nepalankiausiomis sąlygomis metodus įstaigos turėtų apsvarstyti šiuos aspektus:

• a) struktūrizuotų kredito produktų testavimo nepalankiausiomis sąlygomis poveikis pasireikš turto grupės lygmeniu, kaip didesnis įsipareigojimų neįvykdymo atvejų skaičius (arba tam tikrais atvejais PD ir LGD), ir sukrėtimų atveju reikėtų tikėtis atitinkamai didesnių tikėtino nuostolio ir (arba) nuvertėjimo lygių ir reguliuojamųjų kapitalo reikalavimų (ir didesnės kritimo tikimybės) ir
• b) dėl sumažėjusio grynojo grynųjų pinigų srauto, didesnių prekybos nuostolių ir vertės koregavimo arba reguliuojamųjų matų, kaip antai grynojo pastovaus finansavimo rodiklio, pablogėjimo gali pasireikšti papildomas poveikis.

4.7.3 Rinkos rizika

Įstaigos turėtų atsižvelgti į rinkos riziką, visų pirma, riziką, kylančią dėl nuostolių dėl neigiamų pozicijų vertės pokyčių, susijusių su rinkos kainų kitimo dėl biržos prekių, kredito, nuosavybėsvertybinių popierių, valiutos kurso ir palūkanų normų rizikos veiksnių. Palūkanų normų riziką prekybos knygos pozicijose įstaigos turėtų laikyti rinkos rizikos komponentu.

Įstaigos turėtų atlikti savo prekybos ir tikrosios vertės, kurios pasikeitimas pripažįstamas kitomis bendrosiomis pajamomis (FVOCI), portfeliams (t. y. apskaitos srityje vartojami finansinio turto klasifikavimo terminai) priskirtų finansinių priemonių pozicijų testavimą nepalankiausiomis sąlygomis, įskaitant pakeitimo vertybiniais popieriais priemones ir (arba) pozicijas ir padengtąsias obligacijas. Toks testavimas nepalankiausiomis sąlygomis turėtų būti atliekamas testuojant visą įstaigą, taip pat rinkos rizikos valdymo ir skaičiavimo tikslais.

Visoms ankstesniame punkte paminėtoms pozicijoms įstaigos turėtų taikyti įvairius griežtus, bet tikėtinus scenarijus, pvz., susijusius su išimtiniais rinkos kainų pokyčiais, nepakankamu likvidumu rinkose ir didelių rinkos dalyvių įsipareigojimų neįvykdymu. Tam tikrais atvejais taip pat reikėtų atsižvelgti į įvairių rinkų tarpusavio priklausomumą ir koreliacijas, ir atitinkamai neigiamus koreliacijų pokyčius, ir juos įtraukti. Atliekant testavimą nepalankiausiomis sąlygomis taip pat reikėtų atsižvelgti į poveikį kredito vertinimo koregavimo (CVA) apskaitai ir su įstaigų portfeliais susijusias atsargas (pvz., likvidumo atsargas, kai modeliuojami neapibrėžtumai). Rinkos rizikos atsargų testavimą nepalankiausiomis sąlygomis reikėtų pagrįsti.

Kalibruodamos tokį testavimą nepalankiausiomis sąlygomis įstaigos turėtų atsižvelgti bent į savo portfelių ir su jais susijusių finansinių priemonių pobūdį ir charakteristikas (pvz., paprastuosius ir (arba) egzotinius produktus, likvidumą, terminą), prekybos strategijas ir papildomų išlaidų ir galimo rizikos draudimui arba valdymui reikalingo laiko poreikio tikimybę esant sunkioms rinkos sąlygoms.

Kadangi finansinės priemonės ir prekybos strategijos ilgainiui keičiasi, įstaigos turėtų užtikrinti, kad jų testavimas nepalankiausiomis sąlygomis taip pat keistųsi atsižvelgiant į tuos pokyčius.

Įstaigos turėtų sukurti tinkamą metodą, kurį taikant būtų galima nustatyti nepakankamai įvertintą mažos tikimybės didelio poveikio riziką remiantis ankstesniais duomenimis (vadinamosios storos uodegos riziką), jei taikytina, pvz., taikant rimtus hipotetinius scenarijus, ir, kai rizika vertinama pagal patikimumo lygius procentiliais, turėtų tirti nuokrypių zonos įvykius, neatitinkančius tų patikimumo lygių.

Įstaigos turėtų, visų pirma:

• a) įvertinti didelių rinkos sutrikimų pasekmes ir nustatyti tikėtinas situacijas, dėl kurių gali atsirasti itin didelių nuostolių ir į kurias tam tikrais atvejais taip pat reikėtų įtraukti mažos tikimybės įvykius, susijusius su visų pagrindinių rūšių rizika, ypač įvairiais rinkos rizikos komponentais; atliekant portfelio lygmens testavimą nepalankiausiomis sąlygomis būtų galima išnagrinėti neigiamų koreliacijų pokyčių poveikį; galima atsižvelgti į vadovybės veiksmų rizikos sumažinimo poveikį, jeigu jų imamasi remiantis pagrįstomis prielaidomis apie rinkos likvidumą, ir
• b) sudaryti matų, kuriems nustatytos ribos, ir kitų galimų veiksmų, kurių imamasi siekiant sumažinti riziką ir išsaugoti nuosavas lėšas, sąrašą; visų pirma, tam tikrais atvejais reikėtų atsižvelgti į įstaigų nustatytus valiutų kurso, palūkanų normų, nuosavo kapitalo kainos ir biržos prekių kainos rizikos apribojimus atsižvelgiant į testavimo nepalankiausiomis sąlygomis skaičiavimų rezultatus.

4.7.4 Operacinė rizika

Įstaigos turėtų suvokti, kad tam tikri su operacine rizika susiję rizikos parametrai gali atsirasti dėl netinkamų arba nevykdomų vidaus procesų, žmonių ir sistemų, įskaitant teisinę riziką, arba dėl išorės įvykių ir gali padaryti poveikį visiems įstaigos produktams ir veiklos sritims.

Siekdamos atlikti svarbių rizikos parametrų testavimą nepalankiausiomis sąlygomis, kaip pagrindinį matą įstaigos turėtų naudoti veiklos nuostolių poveikį pelnui ir nuostoliui. Bet kokį vidinį poveikį, kilusį dėl operacinės rizikos įvykio, reikėtų laikyti su operacine rizika susijusiu nuostoliu (pvz., vidinį poveikį, susijusį su alternatyviosiomis sąnaudomis arba vidaus sąnaudomis, kaip antai mokant už viršvalandžius ir (arba) premijas ir kt., jeigu jis susijęs su operacinės rizikos įvykiu). Be to, tik testavimo nepalankiausiomis sąlygomis tikslais reikėtų įtraukti visus būsimų pajamų praradimo atvejus, susijusius su operacinės rizikos įvykiais (išskyrus antrinį poveikį makroekonominei aplinkai). Bent įstaigos, kurioms taikomas pažangusis vertinimo metodas (AMA), taip pat turėtų atsižvelgti į tokius nuostolius, kai jie įtraukiami į vidaus nuostolių duomenų bazę siekiant apskaičiuoti papildomus kapitalo reikalavimus. Naudodamos ankstesnius duomenis, išorės duomenis ar scenarijus, kaip ir pelno ir nuostolio, ir pagal riziką įvertinto turto prognozių įvedinius, įstaigos turėtų atsižvelgti į galimą dvigubą įvedamų duomenų skaičiavimą ir jo vengti.

Kadangi dėl veiklos nuostolių gali pasireikšti antrinis poveikis (t. y. rizika reputacijai), siekiant atsižvelgti į tokį poveikį operacinės rizikos testavimo nepalankiausiomis sąlygomis programą reikėtų kruopščiai integruoti į visos įstaigos testavimą nepalankiausiomis sąlygomis ir į ją reikėtų įtraukti ryšius su likvidumo ir nuosavų lėšų reikalavimais. Įstaigos turėtų ištirti bent:

• a) įstaigos poziciją, susijusią su veiklos sritimis, ir atitinkamą rizikos kultūrą bei ankstesnius veiklos nuostolių duomenis, sutelkdamos dėmesį į nuostolių ir bendrųjų pajamų lygį ir pokytį per pastaruosius kelerius metus;
• b) verslo aplinką, įskaitant geografines vietoves, kurioje įstaiga vykdo veiklą, ir makroekonomines sąlygas;
• c) darbuotojų skaičiaus kitimą ir balanso dydžio ir sudėtingumo pokyčius per pastaruosius kelerius metus, įskaitant struktūrinius pokyčius dėl tokių įvykių, kaip susijungimai ir įsigijimai;
• d) reikšmingų informacinių technologijų infrastruktūros elementų pokyčius;
• e) į kompensavimo sistemą įtrauktų skatinamųjų priemonių lygį ir kryptį;
• f) procesų ir procedūrų, produktų ir informacinių technologijų sistemų sudėtingumą;
• g) užsakomųjų paslaugų naudojimo mastą atsižvelgiant į koncentracijos riziką, susijusią su visais užsakomųjų paslaugų susitarimais ir išorės rinkos infrastruktūra, ir
• h) modeliavimo rizikos pažeidžiamumą, ypač su prekyba finansinėmis priemonėmis, rizikos vertinimu ir valdymu ir kapitalo paskirstymu susijusiose srityse.

Taip pat reikėtų ištirti išskirtinius rizikos veiksnius ir naudoti juos, kaip įvedinius, kuriant scenarijus. Įstaigos, kurioms taikomas AMA, turėtų atlikti preliminarų verslo aplinkos ir vidaus kontrolės veiksnių (BEICF) testavimą nepalankiausiomis sąlygomis.

Įstaigos turėtų apsvarstyti tokių išskirtinių rizikos veiksnių sąveiką ir su jais susijusias individualias pozicijas nustatydamos savo operacinės rizikos poziciją.

Įstaigos turėtų išsamiai analizuoti galimą operacinės rizikos nuostolių sąveiką su kredito ir rinkos rizika.

Analizuojant testavimo nepalankiausiomis sąlygomis įvykius reikėtų atsižvelgti į ekspertų išvadas, kad būtų įtraukiami bent reti didelio poveikio įvykiai.

Įstaigos turėtų numatyti griežtus, bet tikėtinus nepalankius įvykius. Prielaidos gali skirtis nuo prielaidų, naudojamų kredito ir rinkos rizikos testavimo nepalankiausiomis sąlygomis scenarijuose. Kai įstaiga plečia savo veiklą vietos ir tarptautinėse rinkose susijungimų ir įsigijimų būdu, kurdama naujus produktus arba naują verslo liniją, griežti, bet tikėtini testavimo nepalankiausiomis sąlygomis scenarijai turėtų būti grindžiami ekspertų išvadomis, kad būtų galima išspręsti ankstesnės informacijos trūkumo problemą.

Įstaigos turėtų rengti savo testavimo nepalankiausiomis sąlygomis programas remdamosi ir vidaus, ir išorės duomenimis ir kruopščiai analizuoti:

• a) padidinimo daugiklių naudojimą (pvz., tais atvejais, kai išorės duomenų naudojimas sumažinamas, gali būti sumažinamas ir padidinimo daugiklių naudojimas) ir galimą papildomo poveikio, daromo dėl nepalankiomis sąlygomis kintančių padidinimo daugiklių, poreikį ir
• b) duomenų svarbos nustatymo kriterijus (pvz., atliekant testavimą nepalankiausiomis sąlygomis, be Kapitalo reikalavimų reglamente (KRR) įtvirtintų reikalavimų, galima naudoti svarbiais nelaikomus didelio nuostolio duomenis). 4.7.5 Su elgesiu susijusi rizika ir atitinkamos bylinėjimosi išlaidos

Įstaigos turėtų atsižvelgti į tai, kad su elgesiu susijusi rizika, kuri yra teisinės rizikos dalis operacinės rizikos srityje, kyla dėl esamos arba galimos nuostolių rizikos dėl netinkamo finansinių paslaugų teikimo ir atitinkamų bylinėjimosi išlaidų, įskaitant tyčinio arba netyčinio nusižengimo atvejus.

Atlikdamos testavimą nepalankiausiomis sąlygomis įstaigos turėtų įvertinti toliau išvardytų su elgesiu susijusios rizikos ir atitinkamų bylinėjimosi išlaidų pozicijų svarbą ir reikšmingumą:

• a) netinkamą produktų pardavimą ir mažmeninėse, ir didmeninėse rinkose;
• b) skatinamą kryžminį produktų, kaip antai banko sąskaitų rinkinių arba papildomų produktų, kurių klientams nereikia, pardavimą mažmeniniams klientams;
• c) interesų konfliktą vykdant veiklą;
• d) manipuliavimą lyginamosiomis palūkanų normomis, valiutos kursais arba kitomis finansinėmis priemonėmis ar indeksais siekiant padidinti įstaigos pelną;
• e) nesąžiningas kliūtis pakeisti finansinius produktus per jų galiojimo laikotarpį ir (arba) pakeisti finansinių paslaugų teikėjus;
• f) prastus platinimo kanalus, dėl kurių gali kilti interesų konfliktų ir klaidingų paskatų;
• g) neteisingą automatinį produktų galiojimo pratęsimą arba nuobaudas už pasitraukimą ir
• h) neteisingą klientų skundų tvarkymą.

Vertindamos su elgesiu susijusią riziką įstaigos turėtų apsvarstyti a) neapibrėžtumą, susijusį su atidėjiniais arba tikėtinais nuostoliais dėl su elgesiu susijusių įvykių, ir b) itin didelius nuostolius, susijusius su mažos tikimybės didelio poveikio rizika (netikėtus nuostolius). Įstaigos turėtų vertinti savo kapitalo poreikius atsižvelgdamos į tokius įvykius ir scenarijus ir taip pat turėtų atsižvelgti į su elgesiu susijusių nuostolių poveikį reputacijai. Iš principo, tikėtini nuostoliai dėl žinomų su elgesiu susijusių problemų turėtų būti padengiami atidėjinių lėšomis ir įtraukiami į pelno ir nuostolio ataskaitą, o netikėti nuostoliai kiekybiškai įvertinami ir padengiami įstaigos kapitalo reikalavimais. Galimą sumų perviršį po prognozuojamų su elgesiu susijusių nuostolių susiklosčius nepalankioms sąlygoms reikėtų įtraukti į įstaigos galimų kapitalo poreikių vertinimą.

Siekdamos nustatyti riziką, kad atidėjinių nepakaks arba jų nebus tinkamu laiku, įstaigos turėtų įvertinti tikėtinus nuostolius dėl su elgesiu susijusios rizikos, kurie viršija turimus apskaitos atidėjinius, ir įtraukti juos į savo prognozes. Tam tikrais atvejais įstaigos turėtų įvertinti, ar būsimas pelnas bus pakankamas tokiems papildomiems nuostoliams ar išlaidoms padengti pagal scenarijus ar ne, ir įtraukti šią informaciją į savo kapitalo planus.

Įstaigos turėtų rinkti ir analizuoti kiekybinę ir kokybinę informaciją apie vykdomos veiklos mastą svarbiose, pažeidžiamose srityse. Įstaigos taip pat turėtų teikti patvirtinamąją informaciją apie reikšmingas prielaidas, kuriomis grindžiami su elgesiu susijusių išlaidų įverčiai.

R etais atvejais, kai įstaiga negali įvertinti konkrečios reikšmingos su elgesiu susijusios rizikos dėl neapibrėžtumo masto, ji turėtų tai paaiškinti ir pateikti įrodymus ir prielaidas, kuriomis grindžiamas jos vertinimas.

Tam tikrais atvejais testavimą nepalankiausiomis sąlygomis taip pat reikėtų naudoti siekiant įvertinti itin didelius nuostolius, susijusius su mažos tikimybės didelio poveikio rizika (netikėtus nuostolius), ir ar pagal II ramstį reikalingas papildomas kapitalas, ar ne.

Įstaigos turėtų susidaryti nuomonę apie netikėtus nuostolius, kuriuos jos gali patirti dėl su elgesiu susijusių įvykių, remdamosi:

• a) išvadomis;
• b) ankstesne su nuostoliais susijusia patirtimi (pvz., įstaigos didžiausiais su elgesiu susijusiais nuostoliais per pastaruosius penkerius metus);
• c) tikėtinų nuostolių dėl su elgesiu susijusios rizikos lygiu per metus;
• d) su elgesiu susijusiais scenarijais, pagal kuriuos vertinamos galimos pozicijos per trumpesnį laikotarpį (pvz., penkerių metų), ir
• e) nuostoliais, kuriuos patyrė panašūs subjektai arba kuriuos subjektai patyrė panašiais atvejais (pvz., bylinėjimosi išlaidų atveju).

4.7.6 Likvidumo rizika

Įstaigos turėtų atsižvelgti į tai, kad likvidumo arba finansavimo rizika kyla tais atvejais, kai įstaiga negali susitvarkyti su dabartiniais ir būsimais grynųjų pinigų srautais.

Įstaigos turėtų atsižvelgti į tai, kad likvidumo arba finansavimo rizika apima:

• a) trumpalaikę ir vidutinės trukmės laikotarpio likvidumo riziką ir
• b) finansavimo riziką.

Įstaigos turėtų pačios atlikti analizę ir vertinimą remdamosi rizikos veiksniais, susijusiais ir su turto, ir su įsipareigojimų straipsniais, taip pat su nebalansiniais įsipareigojimais, kaip apibrėžta EBI gairėse dėl priežiūrinio tikrinimo ir vertinimo proceso (SREP).

Įstaigoms atliekant rizikos veiksnių analizę reikėtų atsižvelgti į šiuos aspektus (bet ne tik);

• a) makroekonominių sąlygų poveikį, pvz., palūkanų normų sukrėtimų poveikį santykiniams grynųjų pinigų srautams;
• b) turto ir įsipareigojimų, įskaitant nebalansinius straipsnius, valiutą siekiant atsižvelgti į konvertuojamumo riziką ir galimus patekimo į užsienio valiutų rinkas sutrikimus;
• c) likvidumo poreikių vietą ir turimas lėšas, grupės vidaus likvidumo sandorius ir lėšų pervedimo tarp jurisdikcijų arba grupės subjektų apribojimo riziką;
• d) veiksmus, kurių įstaiga gali imtis siekdama apsaugoti savo reputaciją arba franšizę (pvz., išankstinis įsipareigojimų pagal pareikalavimą įvykdymas);
• e) su konkrečia veikla susijusios rizikos internalizavimą, kaip pagrindinio maklerio paslaugų atveju, kai tam tikra prasme gali būti reikalaujama vertybinių popierių skolinimo ir skolinimosi simetrijos, t. y. klientų ilgosios pozicijos finansuojamos panaudojant klientų trumpalaikės prekybos pajamas. Tokia simetrija priklauso nuo sandorio šalių elgesio, tad yra jautri reputacijos rizikai . Tokios rizikos atveju gali prasidėti prekyba, dėl kurios įstaigos balanse netikėtai liktų vertybinių popierių ir juos reikėtų finansuoti;
• f) silpnąsias finansavimo termino struktūros vietas dėl išorės ar vidaus įvykių arba sutarties sąlygų;
• g) realistiškus likvidavimo tempus įprastomis sąlygomis, kurie nepalankiausiomis sąlygomis spartėja;
• h) finansavimo koncentraciją ir
• i) būsimo balanso augimo įverčius.

Dėl tokių rizikos veiksnių įstaigos turėtų atlikti jautrumo analizę, iš kurios savo ruožtu turėtų būti gaunama tinkama bendroji kiekybinė informacija scenarijams rengti.

Įstaigos turėtų taikyti šiuos tris nepalankiausių sąlygų scenarijus: išskirtinį įstaigos scenarijų, visos rinkos scenarijų ir tų dviejų scenarijų derinį. Pagal išskirtinį testavimo nepalankiausiomis sąlygomis scenarijų turėtų būti daroma prielaida dėl konkrečiai įstaigai būdingų įvykių (pvz., reitingų sumažinimo, patekimo į rinką galimybės praradimo, valiutos konvertuojamumo netekimo, didžiausius įplaukų srautus užtikrinančios sandorio šalies įsipareigojimų neįvykdymo), o pagal visos rinkos nepalankiausių sąlygų scenarijų reikėtų daryti prielaidą dėl poveikio įstaigų grupei arba visam finansų sektoriui (pvz., dėl finansavimo rinkos sąlygų ar makroekonominės aplinkos pablogėjimo arba šalių, kuriose įstaiga vykdo veiklą, reitingų sumažinimo).

Atlikdamos testavimą nepalankiausiomis sąlygomis įstaigos taip pat turėtų nustatyti skirtingus laikotarpius: laiko terminai turėtų trukti nuo vienos nakties iki ne mažiau kaip 12 mėnesių; taip pat turėtų būti numatytas su einamosios paros likvidumo rizika susijęs testavimas nepalankiausiomis sąlygomis. Į laikotarpį turėtų būti įtrauktas, pavyzdžiui, trumpas staigus nepalankiausių sąlygų etapas (iki 30 dienų, siekiant aprėpti tokius laikotarpius nekeičiant verslo modelio) ir ilgesnis laikotarpis, kai nepalankios sąlygos nėra tokios ūmios, bet ilgiau neišnyksta (3 – 12 mėnesių).

Vertindamos ne trumpesnį nei 12 mėnesių laikotarpį įstaigos turėtų sujungti nepalankias trumpalaikio ir vidutinės trukmės likvidumo rizikos sąlygas su nepalankiomis finansavimo rizikos sąlygomis.

Įstaigos turėtų parengti neigiamų prielaidų dėl klientų, įskaitant indėlininkus, kitus lėšų teikėjus ir sandorio šalis, elgesio rinkinį kiekvienam scenarijui ir laikotarpiui.

Rengdamos scenarijus įstaigos turėtų įvertinti nepalankių kitų rizikos rūšių, pvz., nuostolių dėl kredito rizikos ir su rizika reputacijai susijusių įvykių, įvykių poveikį jų likvidumo pozicijai ir galimybę, kad kitų įstaigų vykdomas skubus pardavimas (pvz., šalutinis poveikis) arba skubus pardavimas iš nuosavos likvidumo atsargos padarys poveikį kito turimo turto rinkos vertei.

Pagrindinė metodika, naudojama apskaičiuojant poveikio dydį, turėtų būti grynasis grynųjų pinigų srauto profilis. Pagal kiekvieną scenarijų kiekvienu nepalankiausių sąlygų lygmeniu įstaiga nustato pinigų įplaukas ir išmokas, prognozuojamas dėl kiekvieno ateities laikotarpio, ir galutinius grynuosius grynųjų pinigų srautus. Įstaigos turėtų apsvarstyti žemiausią bendrą grynųjų pinigų srautų tašką per vertinamą laikotarpį pagal kiekvieną nagrinėjamą scenarijų.

Tam tikrais atvejais įstaigos turėtų išplėsti analizę pasitelkdamos kitus matus, kaip antai:

• a) likvidumo rodiklius ir kitus sistemoje naudojamus matus, kurie turėtų būti (bet ne tik) priežiūriniai likvidumo rodikliai ir matai, visų pirma, padengimo likvidžiuoju turtu rodiklis ir grynasis pastovaus finansavimo rodiklis;
• b) turimą likvidumo atsargą, be pirmiau nurodytų rodiklių, ir kitas likvidumo atsvaros priemones, t. y. jų likvidumo atsvaros pajėgumą pagal kiekvieną nepalankiausių sąlygų scenarijų; atliekant šio mato testavimą nepalankiausiomis sąlygomis kartu reikėtų įvertinti poveikį suvaržyto turto daliai ir pobūdžiui;
• c) įstaigos išgyvenimo laikotarpį, nustatytą pagal jos likvidumo atsvaros pajėgumą, t. y. įstaigos gebėjimą turėti arba gauti trumpalaikį, vidutinės trukmės ir ilgalaikį likvidumo perteklių reaguojant į nepalankiausių sąlygų scenarijus, kaip apibrėžta EBI gairėse dėl bendrų SREP procedūrų ir metodikų, ir grynųjų pinigų srautus nepalankiausiomis sąlygomis, vertinant juos kartu prieš likvidumo atsvaros priemonių poveikį ir po jo;
• d) mokumą ir pelningumą.

Taikydamos įvairius nepalankiausių sąlygų scenarijus įstaigos turėtų įvertinti ir nustatyti centrinių bankų (pinigų politikos) užtikrinamą likvidumo atsvaros poveikį ir laikytis konservatyvaus požiūrio.

Jei tinkama ir, visų pirma, likvidumo testavimo nepalankiausiomis sąlygomis matai turėtų būti bent visomis reikšmingomis valiutomis, be kita ko, sudėtis pagal kiekvieną valiutą, kad scenarijuose būtų galima išnagrinėti su konkrečia valiuta susijusias prielaidas (pvz., valiutos kursų nepastovumą arba valiutų nesutapimą).

Tam tikrais atvejais įstaigos turėtų integruoti likvidumo testavimą nepalankiausiomis sąlygomis į visos įstaigos testavimą nepalankiausiomis sąlygomis ir atsižvelgti į likvidumo testavimo ir visos įstaigos testavimo laikotarpių skirtumus. Įstaigos turėtų bent įvertinti didėjančių finansavimo išlaidų poveikį pelnui ir nuostoliui. Įstaigos turėtų atsižvelgti į tai, kad susiejus finansavimo išlaidas su mokumo būkle gali būti padaryta įtaka likvidumo testavimo nepalankiausiomis sąlygomis kokybei, t. y. likvidumo pablogėjimas bus per lėtas. 4.7.7 Palūkanų normos rizika , kylanti dėl ne prekybos knygos veiklos

Šiuo skirsniu nepažeidžiamos EBI gairės dėl palūkanų normos rizikos dėl ne prekybos knygos veiklos valdymo.

Testavimas nepalankiausiomis sąlygomis turėtų remti palūkanų normos rizikos bankinėje knygoje (IRRBB) vidaus valdymo sistemą ir būti jos neatsiejama dalis.

Palūkanų normų scenarijai, naudojami testavimo nepalankiausiomis sąlygomis tikslais, taip pat siekiant taikyti Direktyvos 2013/36/ES 98 straipsnio 5 dalį palūkanų normos rizikai dėl ne prekybos knygos veiklos, turėtų būti tinkami, kad būtų galima nustatyti visų reikšmingų rūšių palūkanų normos riziką, pvz., spragos riziką, bazinę riziką ir pasirinkimo sandorių riziką.

Įstaigos turėtų užtikrinti, kad ankstesniame punkte nurodyti bandymai ne tik būtų grindžiami paprastu lygiagrečiu poslinkiu, bet ir kad analizuojant scenarijus būtų atsižvelgiama į pelningumo kreivių formos kitimą ir poslinkius .

Įstaigos turėtų svarstyti šiuos elementus:

• a) skirtumo riziką, kylančią dėl pagrindinių palūkanų normų nesutapimo lyginant laike suderintą finansavimą ir investicijas, ir
• b) nutraukimo anksčiau laiko riziką, numatytą sutartyse su įterptuoju pasirinkimo sandoriu, dėl kurios įstaiga gali būti priversta sudaryti naują sandorį ne tokiomis palankiomis sąlygomis.

Įstaigos turėtų suvokti galimą netiesioginį palūkanų normų poveikį, dėl kurio gali būti patiriama nuostolių kitur (pvz., dėl poveikio skolinimo lygiams gali atsirasti papildomų su kredito rizika susijusių nuostolių dėl sumažėjusios klientų galimybės mokėti).

Jeigu naudojamos ne tokios sudėtingos finansinės priemonės, įstaigos turėtų apskaičiuoti sukrėtimo poveikį atlikdamos jautrumo analizę (nenustatydamos sukrėtimo kilmės ir tiesiog pritaikydamos sukrėtimą portfeliui). Jeigu įstaiga naudoja sudėtingesnes finansines priemones, kurioms sukrėtimas padaro įvairių rūšių ir netiesioginį poveikį, ji turėtų taikyti pažangesnius metodus konkrečiai apibrėždama neigiamas (nepalankias) aplinkybes, kuriose kyla atitinkama išskirtinė rizika.

4.7.8 Koncentracijos rizika

Testavimas nepalankiausiomis sąlygomis turėtų būti pagrindinis būdas nustatyti koncentracijos riziką, nes jis leidžia įstaigoms nustatyti pozicijų tarpusavio priklausomumą, kuris gali pasireikšti tik nepalankiausiomis sąlygomis, ir užslėptas koncentracijas.

Vertindamos tokią riziką pagal savo testavimo nepalankiausiomis sąlygomis programas įstaigos turėtų atsižvelgti į kiekvienos pozicijos kredito riziką ir kartu ištirti papildomus rizikos šaltinius, susijusius su panašia tam tikrų pozicijų raida (t. y. didesne koreliacija). Tokie papildomi analizuojamos rizikos šaltiniai turėtų būti šie (bet ne tik):

• a) vieno pavadinimo koncentracijos (t. y. klientas arba susijusių klientų grupė, kaip apibrėžta Reglamento (ES) Nr. 575/2013 4 straipsnio 39 punkte);
• b) sektorių koncentracijos;
• c) geografinės koncentracijos;
• d) produktų koncentracijos ir
• e) įkaitų ir garantijų koncentracijos.

Atlikdamos testavimą nepalankiausiomis sąlygomis, ypač visos įstaigos lygmeniu ir įskaitant grupės testavimą nepalankiausiomis sąlygomis, įstaigos turėtų įvertinti koncentracijos riziką, susijusią su balansinėmis ir nebalansinėmis pozicijomis, taip pat bankininkystės, prekybos ir rizikos draudimo pozicijomis.

Atliekant testavimą nepalankiausiomis sąlygomis reikėtų atsižvelgti į verslo aplinkos pokyčius, kurie gali įvykti ir dėl kurių materializuotųsi koncentracijos rizika. Visų pirma, atliekant testavimą nepalankiausiomis sąlygomis vertinami neįprasti, bet tikėtini įvairių rūšių rizikos veiksnių koreliacijų pokyčiai ir kraštutiniai ir neįprasti rizikos parametrų pokyčiai, susiję ne tik su pavieniais rizikos veiksniais, siekiant apsvarstyti scenarijus, kuriais atsižvelgiama į tarpusavyje susijusius rizikos veiksnius ir į kuriuos įtraukiamas ne tik pirminis, bet ir grįžtamosios informacijos poveikis.

Atliekant testavimą nepalankiausiomis sąlygomis reikėtų atsižvelgti į tai, kaip koncentruotos pozicijos reaguoja į tuos pačius rizikos veiksnius, įskaitant papildomų trumpalaikių nuostolių riziką, susijusią su koncentruotomis pozicijomis mažmeninėje ir bendroje kredito knygose arba įvairiuose grupės subjektuose.

Įstaigos turėtų apsvarstyti vieno rizikos veiksnio arba daugelio susijusių rizikos veiksnių pozicijų poveikį prekybos knygoms.

Siekdamos įvertinti ex ante koncentracijos rizikos lygį ir (arba) scenarijaus poveikį koncentracijos lygiui tam tikrais atvejais įstaigos turėtų ištirti daugiau ar mažiau sudėtingus rodiklius, pavyzdžiui, Herfindahlio - Hirschmano indeksą (HHI) ir Gini koeficientą.

Įstaigos turėtų apsvarstyti galimą įvairių koncentracijos šaltinių dubliavimąsi. Įstaigos turėtų ne tik sumuoti rizikos poveikį, bet ir įgyvendinti sumavimo metodus, kuriuos taikant būtų atsižvelgiama į pagrindines priežastis.

4.7.9 Skolinimo užsienio valiuta rizika

Įstaigos turėtų atsižvelgti į tai, kad skolinimo užsienio valiuta rizika:

• a) gali kilti dėl to, kad skolininkas, kurio rizika neapdrausta (t. y. mažmeninis skolininkas ir mažosios ir vidutinės įmonės skolininkės, neturinčios nei natūralaus, nei finansinio rizikos draudimo ir patiriančios paskolos ir rizikos draudimo valiutų nesutapimo riziką, kaip apibrėžta EBA/GL/2014/13), negali aptarnauti skolos kitomis valiutomis, kurios nėra valstybės narės, kurioje įstaiga turi leidimą, valiuta;
• b) yra susijusi su gryna kredito ir valiutos kurso rinkos rizika;
• c) jai būdingas nelinijinis ryšys tarp kredito ir užsienio valiutų rinkos rizikos komponentų;
• d) jai daro įtaką bendroji valiutos kurso rizika ir
• e) ji gali kilti dėl su elgesiu susijusios rizikos.

Savo testavimo nepalankiausiomis sąlygomis programose įstaigos turėtų atsižvelgti į skolinimo užsienio valiuta riziką, darančią poveikį kredito priemonėms, apskaitomoms balanso turto skiltyje, ir daugelį tokios rizikos šaltinių, atsižvelgdamos į tai, kad skolininkas gali neturėti galimybės grąžinti skolos dėl:

• a) rizikos, susijusios su skolininko vidaus pajamų šaltiniu;
• b) rizikos, susijusios su ekonomine padėtimi šalyje, kurios valiuta yra skola, ir
• c) valiutos kurso rizikos.

Rengdamos arba įgyvendindamos testavimo nepalankiausiomis sąlygomis scenarijus įstaigos turėtų apsvarstyti tai, kad skolinimo užsienio valiuta rizikos poveikis gali kilti ir dėl negrąžintos skolos vertės padidėjimo, ir dėl mokėjimų srauto tokiai skolai aptarnauti, taip pat dėl negrąžintos skolos vertės padidėjimo, palyginti su įkeisto turto verte vietos valiuta.

Įstaigos turėtų parengti nepalankiausių sąlygų scenarijus keisdamos įvairius parametrus, kad galėtų prognozuoti kredito užsienio valiuta portfelių veiklos rezultatus įvairiais atvejais, pavyzdžiui:

• a) darydamos prielaidą dėl priimančiosios šalies valiutos kurso padidėjimo iš anksto nustatyta procentine dalimi;
• b) darydamos prielaidą dėl valiutos kurso poslinkio iš anksto nustatyta procentine dalimi arba
• c) darydamos abi šias prielaidas.

Siekdamos įvertinti galimą pažeidžiamumą įstaigos turėtų sugebėti įrodyti papildomus su kredito rizika susijusius nuostolius, patiriamus dėl skolinimo užsienio valiuta rizikos, atskirai nuo nuostolių dėl kredito rizikos, ir rizikos pozicijos sumas, susidarančias dėl scenarijaus poveikio kredito rizikos veiksniams.

Atlikdamos skolinimo užsienio valiuta rizikos testavimą nepalankiausiomis sąlygomis įstaigos turėtų atsižvelgti bent į:

• a) valiutos kurso režimo tipą ir kaip tai galėtų padaryti poveikį vietos ir užsienio valiutų kurso raidai;
• b) valiutų kursų pokyčių jautrumo poveikį skolininko kredito reitingui ir skolos aptarnavimo pajėgumui;
• c) galimą skolinimo veiklos koncentraciją viena užsienio valiuta arba keliomis itin glaudžiai susijusiomis užsienio valiutomis (esant jų ribotam skaičiui);
• d) galimą skolinimo veiklos koncentraciją šalies valiuta kai kuriuose konkrečiuose ekonomikos sektoriuose, kuriuose pagrindinė veikla vykdoma užsienio valiutos šalyse arba rinkose, o atitinkama tokių sektorių raida yra itin glaudžiai susijusi su užsienio valiutomis, ir
• e) gebėjimą užtikrinti tokio tipo portfelio finansavimą; kai apskaičiuodamos kredito rizikos kapitalo reikalavimus įstaigos taiko vidaus modelius, papildoma rizika, susijusi su skolinimu užsienio valiutomis, turėtų būti atspindėta nustatant didesnius tokio turto rizikos koeficientus, o į nebaigtinį modeliuose naudojamų kintamųjų sąrašą reikėtų įtraukti palūkanų normų skirtumus, paskolos ir turto vertės (LTV) santykius, kryžminę valiutų koreliaciją ir nepastovumą.

Įstaigos taip pat turėtų atsižvelgti į galimus reikšmingus trūkumus, kurie gali būti būdingi vidaus modeliams, kai gali būti nepakankamai įvertinamas valiutos nuvertėjimas vertinant kliento gebėjimą aptarnauti skolą, ir į šiuos preliminarius elementus:

• a) pinigų politika per krizės laikotarpį neretai sutelkiama į realiosios ekonomikos skatinimą gerokai sumažinant pagrindines palūkanų normas, o vidaus modeliuose gali būti pateikiama klaidinanti informacija apie tokį netiesioginį poveikį, ir
• b) valiutos kurso kilimą gali iš dalies atsverti mažėjančios palūkanų normos ir dėl to gali būti nepakankamai įvertinama su skolinimu užsienio valiuta susijusi rizika, nes esant nulinei palūkanų normai toks kompensavimas ilgainiui gali būti neįmanomas.

Vertindamos galimą skolinimo užsienio valiuta poveikį pelningumui pagal tam tikrą scenarijų, jei tinkama, įstaigos turėtų įtraukti teisinį režimą ir atitinkamą jurisdikciją, dėl kurių įstaigos gali būti priverstos išreikšti skolinimo užsienio valiuta sumą vidaus valiuta taikydamos valiutos kursą, kuris yra gerokai mažesnis nei rinkos kursas.